Įvykiai iš Leilos pozicijos:
-Štai kur tu! - išgirdau Caslynn balsą.
Nusišypsojau ir atsistojau nuo supynės. Pasileidau bėgti link savo geriausios draugės. Šokau į jos glėby taip nuversdama mus abi.
-Leila, - skaudžiai suzyzė. - Nulipk nuo manęs.
Atsistojau ir ištiesiau jai ranką. Padėjau jai atsistoti ir vėl nusijuokiau. Nustriksėjau iki supynių ir vėl atsisėdau ant jų.
-Ir kada tu taip suvaikėjai, - nusijuokė ir papurtė galvą.
-Sėsk ir tu, - parodžiau į tuščią vietą.
Cas atsiduso ir atsisėdo.
-Ar viskas gerai? - paklausė.
-Žinoma, - nusijuokiau ir pradėjau suptis. - Kodėl kažkas turėtų būti blogai? Saulė šviečia, šilta. Aš sveika. Aš laiminga.
-Džiugu girdėti, Leila, - padėjo ranką ant peties. - Ar vis dar nieko neprisimeni?
Šypsena nuo mano veido akimirkai dingo.
-Ne, - papurčiau galvą. - Bet tada juk nieko įdomaus neįvyko, tiesa?
-Taip... - atsiduso. - Nieko svarbaus.
-Šaunu, - mano lūpų kampučiai pakilo.
Sėdėjome, na aš supausi, tyloje. Girdėjosi paukščių čiulbėjimas, medžių ošimas. O jeigu gerai įsiklausai...
-Caslynn, - sutrikau. - Paklausyk.
-Ko?
-Šš! - nutildžiau ir dar įdėmiau pradėjau klausytis gamtos garsų.
Pasižiūrėjau į mišką tolėliau mūsų.
-Leila, negąsdink manęs, prašau. Ką tu girdi?
-Šniokščiantį vandenį, - išsišiepiau.
-Iš kur?
-Nežinau, eime pasižiūrėti, - atsistojau.
-Kur tu nori eiti? - ji taip pat atsistojo.
-Ten, - parodžiau į mišką.
Caslynn veido mina bemat pasikeitė. Jos akys išdavė baimę.
-Nejaugi tu bijai? - susiraukiau.
-O tu ne?
-Nieko gi neatsitiks, - pavarčiau akimis. - Aš tikrai norėčiau sužinoti iš kur tas vandens čiurlenimas.
-Tau tik pasigirdo, Leila.
-Nenori neeik, - sukikenau.
Palikau Cas vieną prie supynių ir nuskubėjau į mišką.
-Lei! - surėkė.
Apsisukau ir pamačiau prie manęs skubančią Cas. Prikandau lūpą, kad sustabdyčiau prunkštimą.
-Žinojau, kad manęs vienos paliksi, - įsikibau į Caslynn parankę.
-Tai daryti nėra geras sumanymas, Lei, - atsiduso.
Nusijuokiau.
-Iš prasčiausių sprendimų atsranda geriausi prisiminimai, - išsišiepiau.
-Na, šitas tavo sprendimas gali atnešt tikrai ne geriausius prisiminimus.
-Nusiramink, Cas, viskas bus gerai. Pasitikėk manimi.
Ji giliai atsiduso ir daugiau nebeatsikalbinėjo. Po mano kojomis traškėjo sausos šakelės. Caslynn krūptelėdavo nuo kiekvieno garso.
-Pasitikėk manimi, Cas, - nusijuokiau. - Mūsų čia niekas nesuvalgys.
-Š! - sustojo Cas.
Man taip pat teko sustoti, kadangi buvau įsikibusi į jos parankę.
-Kas? - susiraukiau ir Cas greitai uždengė mano burną savo ranka.
Ji neramiai dairėsi.
-Man atrodo girdžiu kažką, - tyliai sušnabždėjo.
Įsiklausiau. Viskas ką girdėjau tai buvo vandens šniokštimas, medžių ošimas ir paukščių čiulbėjimas.
-Einam iš čia, - Caslynn patraukė ranką nuo mano veido.
-Neeisiu, - užsispyriau. - Nagi mes jau visai arti tikslo. Mes pusiaukėlej.
-Iš kur tu žinai? - paklausė. - Ar tu kada esi buvusi prie to tavo įsivaizduojamo vandens?
-Ne, bet aš jaučiu, kad jis visai netoliese.
-Tu negali visą laiką pasitikėti vien savo nuojauta, Lei. Pasitelk šiek tiek ir proto, - piktai sušnypštė ir sugriebė mano riešą. - Mes nykstam iš čia. Tavo mama užmuštų mus, jei sužinotų, kad mes dviese šitam miške, kur knibždėte knibžda pavojai.
Ištraukiau ranką iš jos gniaužtų.
-Caslynn, aš tavęs čia neverčiu eiti. Ir prie ko čia mano mama? Juk jai nebūtina žinoti to.
-Kodėl mes išvis apie tai kalbam? Geriau grįžtam į miestą, nusiperkam ledų ir daugiau gyvenime nebeinam čia ir nekalbam apie tai.
-Ne, - papurčiau galvą. - Aš einu ten, - parodžiau į tolumą. - O tu eik kur nori.
Apsisukau ir pradėjau eiti tolyn. Jau beveik užuodžiau vandenį.
-Ir paliksi mane vieną? - išgirdau jos balsą.
Atsigręžiau į ją per petį ir trūktelėjau pečiais.
-Jei tu norėtum eitum kartu.
Ji pasidavė ir priėjo prie manęs.
-Tiesiog greičiau viską padarom ir dingstam.
Nusišypsojau jai. Žinojau, kad ji pasiduos. Ėjome gal kelias minutes, kol galiausiai galėjau matyti skaidrų vandenį. Upelis.
-Sakiau, - pergalingai nusišypsojau.
Čia buvo šitaip gražu. Priėjau prie pat vandens.
-Na va, pamatei, gal jau galime eiti? - paklausė Cas.
-Dar truputį pabūkime, - lėtai pirštų galais priliečiau vandens paviršių.
Bet ranką teko staigiai patraukti dėl to, kad mane nukretė keistas jausmas. Lyg elektros srovė būtų nukeliavusi per mano kūną.
-Lei? - greitai priėjo prie manęs Cas.
Mano galva pradėjo svaigti. Kažkas čia netaip. Kažkodėl tai per daug pažįstama vieta.
-Einam iš čia, prašau, - suverkšleno Cas.
Ignoravau jos žodžius ir vėl priliečiau vandenį. Šį kartą manęs niekas nenukretė. Vanduo buvo šaltas. Keista, diena buvo šitokia karšta.
-Gerai, einam, - atsistojau.
-Ačiū Dievui, - atsiduso Caslynn su palengvėjimu.
Iš miško ji ėjo skubėdama ir nesidairydama. O aš dairiausi ir grožėjausi nuostabiais vaizdais.
-Tu man skolinga kavos, - pasakė Caslynn vos išėjome iš miško.
-Už ką? - nusijuokiau.
-Už tai, kad šitiek dėl tavęs iškentėjau, - nusijuokė taip pat. - Ir kad nepalikau tavęs vienos.
Caslynn akimirkai sustingo ir sugriebė mano riešą.
-Greičiau einam iš čia, - išsigandusi liepė.
Ji pradėjo mane tempti tolyn. Griudama bandžiau pavyti ją. Pasukau galvą link supynių, kai pamačiau ten sėdintį vaikiną. Jis akylai mudvi stebėjo. Ar nuo jo Caslynn bandė pasprukti? Jis atrodė keistas, bet labai mielų veido bruožų. Jis nebuvo man matytas, bet aš nepamenu kelių mėnesių... Grįžome į miestelį ir nuėjome į kavinę. Nupirkau mums šaltos kavos išsinešimui. Nuėjome į parką. Kalbėjome apie įvairius dalykus. Atsisėdome ant suoliuko.
-Caslynn, kas buvo tas vaikinas ant supynių?
-Pamiršk jį, Lei. Taip bus geriausia.
-Kodėl? Ar jis- pala... man atrodo supratau viską, - prisimerkiau. - Cas, ar jis tavo buvęs? Ar tu per tą laiką, kurio aš neprisimenu, susiradai vaikiną ir išsiskyrei su juo?
-Ką? Ne...
-Jis tave įskaudino, tiesa? Dėl to tu norėjai kuo greičiau dingti. O jeigu ne... Cas kas tada tas vaikinas? Gal turėtumėm įskusti jį policijai?
-Taip, Lei, jis er.. mano vaikinas?
-Tai klausimas ar teiginys?
Ji kelias sekundes patylėjo. Atrodė kažkodėl abejojanti.
-Taip, tai teiginys. Jo vardas, er... - ji atrodo pritrūko žodžių.
-Jei tu nenori jo prisiminti aš suprasiu, bet -
-Džo, jis Džo. Taip jo vardas Džo, - kartojo.
-Gerai... Tai kas tarp jūsų įvyko?
-Jis na... smurtavo prieš mane, - Cas pasikasė kaklą.
Ji taip visad darydavo, kai meluodavo, bet galbūt dabar ji tiesiog jautėsi nemaloniai.
-Ką?! Jis drįso pakelti ranka prieš merginą? Prieš tave?! - užsiliepsnojau ir pašokau ant kojų. - Na aš jam parodysiu kas būna kai skriaudi mano geriausią draugę.
Cas sugavo mano riešą ir timptelėjo mane pasodindama atgal.
-Leila, Chrisas labai pavojingas. Pažadėk, kad niekada nesiartinsi prie-
-Chrisas? - susiraukiau.
-Tas vaikinas ant supynių, - prikando lūpą.
-Sakei jo vardas Džo.
-Na, aš.. susimaišiau.
Jos veido mina tiesiog šaukė : velnias!
-Tai jis Džo ar Chirsas?
-Džo, - patvirtindama lintelėjo. - Pažadėk jei kada jį pamatysi pasislėpti nuo jo.
-Kodėl turėčiau slėptis nuo kažkokio menkystos?
-Nes jis pavojingas, Lei.
Nieko neatsakiau, bet tvirtai žinojau du dalykus. Kad prie upelio šiandien buvau ne paskutinį kartą ir, kad jei pamatysiu kada tą Džo iškaršiu jo kvailą kailį!
