Jaučiau kaip palaidinė laisvėja. Ir tebuvo vienas paaiškinimas kodėl... Louis atseginėjo sagas. Mes turime tai padaryti. Mano palaidinė buvo nuvilkta ir numesta į šoną. Jo rankos nuskubėjo prie mano kelnių ir aš greitai sugavau jo riešus.
-Galime viską daryti lėčiau? - giliai šnopuodama paklausiau. - Beje, vaikinai vis dar namie. Kažkaip nejauku, žinai...
-Tuoj sutvarkysiu tai, - sumurmėjo ir pakštelėjęs į mano lūpas dingo.
Atsisėdau ir giliai įkvėpiau bandydama nuraminti save. Buvo karšta.
-Jie išėjo, - pranešė ir vėl paguldęs mane užlipo ant viršaus.
Louis lūpos pradėjo bučiuoti mano kaklą, pečius, krūtinę. Buvo visai malonu. Šiltos jo rankos slankiojo aukštyn-žemyn mano šonais. Tada pamažu nuslinko ant mano kelių ir praskėtė mano kojas, kad pats galėtų tarp jų įsipatoginti. Vaikinas sulenkė mano kojas taip, kad jomis apkabinčiau jo liemenį. Ši padėtis atrodė tokia intimi. Bučiniai trumpam nurimo, kol Louis nusiėmė savo marškinėlius. Nužvelgiau jo nuogą krūtinę, pilvą, o tada vėl pasižiūrėjau į jo veidą. Jis šypsojosi. Ta šypsena privertė skruostus įkaisti, o odą pašiurpti. Skrandyje pabudo keisti jausmai, o širdies plakimo ritmas išsimušė iš vėžių. Vaikino rankos nuslinko prie mano kelnių ir visi romantiški jausmai pavirto į paniką ir abejones.
-Ne, - patraukiau Louis rankas ir giliai atsidusau.
-Mažute?
-Ne, - papurčiau galvą ir nustūmiau jį.
Na, nevisai nustūmiau. Vos priliečiau jo pečius ir švelniai stumtelėjau jį, vaikinas pats pasitraukė ir sumišęs žvelgė į mane. Susigraudinau. Aš gadinau viską, bet negalėjau tiesiog atsiduoti jam šitaip. Ant sofutės, namuose kurie nėra nei mano, nei Louis. Louis švelniai nusišypsojo ir apkabino mane ir prisitraukė.
-Jei nenori to daryti, aš suprasiu, Leila. Nenoriu, kad manytum, jog verčiu tave tai daryti.
-Man reikia pamatyti tėvus... Man reikia su jais pasikalbėti.
-Tai pavojinga, meile.
-Man reikia, Lou, - jaučiau kaip skruostu nubėgo ašara.
Paskui ją - kita ašara. Atrodė lyg jų sustabdyti nebegalėjau. Pajutau kaip kojos ir rankos pradėda virpėti. Visa tai nesustabdoma.
-Gerai, gerai, - kartojo Louis, bandydamas nuraminti mane.
Tačiau tai nelabai tepadėjo.
-Nori pamatyti savo tėvus?
Energingai palinksėjau ir nusišluosčiau ranka nosį.
-Renkis, - Louis pašoko nuo sofos ir užsidėjo greitai marškinėlius.
Susiradau savo palaidinę ir greitai susisagsčiau ją.
-Ką sumanei, Louis? - paklausiau.
-Laikas dar kartą susipažinti su tavo tėvais.
-Dabar? - sutrikau.
-O kam delsti?
Nors ašaros dar bėgo mano skruostais, plačiai išsišiepiau.
-O Caslynn?
-Pažiūrėsime kaip seksis pas tavo tėvus, gerai?
Palinksėjau ir atsistojau.
-Eime?
-Palauk, - jis dingo iš kambario, bet už poros akimirkų grįžo su kojinėmis.
Mano kojinėmis.
-Imk, nenoriu, kad sušaltum.
-Juk vasara, - prunkštelėjau.
-Vis tiek, imk, kad jau atnešiau.
Pavarčiau akimis ir greitai jas užsidėjau. Louis atsuko man savo nugarą ir kiek pritūpė.
-Šok, - paliepė.
Paklausiau jo iš karto ir užšokau ant jo nugaros.
-Lekiame, - sumurmėjo po nosimi ir pradėjo bėgti.
Stipriau prisispaudžiau prie jo. Bijojau nukristi, kai jis lekia šitaip greitai. Bėgom per mišką, per miesto pakraštį... Švelnus vėjas glamonėjo mano veidą. Ilgai neužtrukomė kol galiausiai pasiekėm mano namus. Mano kambario langas buvo sandariai uždarytas.
-Kas dabar? - sumerimau.
-Kažkur vis tiek turi būti įėjimas.
-Durys? - pakėliau antakius.
-Ar turi raktus?
-Velnias, - sumurmėjau.
Louis piktai debtelėjo į mane.
-Netark to... to vardo be reikalo, meile.
-Gerai, atleisk. Geriau galvokime, kaip įeisime.
-Gerai, - sutiko.
Ilgai netruko, kol suradome pravertą langą pirmame aukšte. Įlipau pirmą ir apsidariau. Čia buvo siaubinga netvarka. Viskas apversta aukštyn kojomis.
-Mama? Tėti? - surikau.
Pro langą įlipo ir Louis. Jis sandariai uždarė langą ir apsidairė. Palikau jį vieną ir nulėkiau apžiūrėti likusio namo. Visur buvo netvarka. Virtuvėje... uh, siaubingas kvapas. Indai neplauti, supuvusios maisto liekanos. Nusipurčiau ir suraukusi nosį išėjau iš virtuvės.
-Mam! - suklykiau. - Tėti!
-Manau jų nėra čia, - sugavo mano riešą Louis.
-Tai kur po velnių yra jie?
-Galbūt darbe? Žinai, žmonės dažniausiai dienomis dirba.
-Man nereikia tavo ironijos, Louis. Argh! Čia tokia netvarka, kad tiesiog... Argh! Man reikia apsitvarkyti.
-Geriau nesiartink labai arti langų, gerai?
-Manai jie stebi namą?
Vaikinas trūktelėjo pečiais, nors jo veido mina aiškiai rodė, kad jis taip mano.
-Tačiau nemanai, kad tada mus jau būtų, būtų... Žinai, pikti vyrai su dideliais pistoletais jau būtų įsiveržę į namą ir sušaudę mus.
-Galbūt tu ir teisi. Tiesiog nelysk labai prie lango.
-Sutarta, - palinksėjau ir nuėjus į virtuvę pradėjau tvarkytis.
Po kelių valandų namai buvo bemaž sutvarkyti. Jokie pikti vyrai neįsiveržė į namą su pistoletais. Tikriausiai tai geras ženklas.
-Prisėsk, meile. Nusivarysi nuo kojų, - pavartė akimis Louis.
-Negaliu nurimti. Kur jie?
-Dar tik šešios.
-Jie jau turi būti namie! - suklykiau.
Louis antakiai šoktelėjo aukštyn. Atsidusau ir kritau ant sofos šalia jo. Vaikino ranka iš karto apvijo mano pečius ir pritraukė prie savęs. Pritraukiau kelius prie krūtinės ir priglaudžiau skruostą prie jo krūtinės.
-Kaip keista vėl čia būti, - atsidusau.
Louis pakštelėjo į mano smilkinį.
-Ar čia jautiesi geriau? - paklausė.
-Nežinau. Viskas čia atrodo taip keistai pažėstama, bet kartu ir svetima.
-Ką darysime po to, kai viskas baigsis? - paklausė.
Neatsakiau į šitą klausimą, tad tęsė jis.
-Ar norėtum gyventi su manimi..?
-Jei turėsime vaiką tur-
-Ne. Aš klausiu ar tu nori gyventi su manimi, hm? Ar norėtum susituok-
Louis nutraukė vidurį sakinio atsidarančios durys. Pašokau nuo sofos ir nulėkiau į koridorių.
-Mama! - džiaugsmingai suklykiau ir šokau jai į glėby.
Akimirka mama stovėjo sustingusi, bet kai tik susivokė kas vyksta stipriai suspaudė mane. Išgirdau kūkčiojimą ir paglosčiau jos nugarą.
-Leila? - išgirdau tėčio balsą.
Pasitraukiau nuo mamos ir išsišiepiau pamačius tėvą. Tačiau jis atrodė šiek tiek pasikeitęs. Apžėlęs, sublogęs.
-Ak tėti, - aiktelėjau ir apkabinau jį.
Pasisveikinimas truko gan ilgai, kol jie pastebėjo Louis. Tėvų žvilgsnius aptemdė pyktis.
-Ką jis čia veikia?! - tėvo balsas sugriaudėjo name.
