"Sveika, mieloji, mes žinome, kad pakliuvai į bėdą ir mes norime tau padėti." Pamačiau tekstą ant sienos. Atrodė, kad kažkas būtent dabar tai rašo, nes nauji žodžiai vis atsirasdavo. "Mes matome, kad Louis Tomlinson nuoširdžiai bando pasikeisti. Mes žinome, kaip jūs galite atsikratyti vyrų, kurie neti-"
-Ką matai, Leila? - paklausė Niall ir aš atsigręžiau į vaikinus.
Porą sekundžių vaizdas buvo neaiškus ir susiliejęs.
-Siena sako, kad žino, kaip mes galime atsikratyti vyrų, - nudžiugau.
Tačiau atsisukus į sieną teko nusivilti. Nebemačiau jokių žodžių.
-Ne! - aiktelėjau ir perbraukiau ranka per sieną.
Staigiai patraukiau ranką, kai mane nukrėtė pakankamai stipri elektros srovė.
-Taigi kaip mes galim atsikratyti vyrų, Leila? - viltingai paklausė Liam.
-Nežinau, viskas dingo, - sumurmėjau ir suklupau priešais sieną.
-Tavo akys buvo baltos, - atsiklaupė šalia manęs Louis.
Kreivai pasižiūrėjau į jį ir atsidusau.
-Atleisk, Leila, - sumurmėjo Niall. - Neturėjau tavęs pertraukti.
Papurčiau galvą ir silpnai jam šyptelėjau.
-Viskas gerai... - vėl pažvelgiau į sieną, vildamasi, kad siena vėl prabils man.
Vaikinai išėjo, liko tik Louis, sėdintis šalia manęs. Jis švelniai, pirštų galiukais glostė mano ranką. Atsidusau ir padėjau galvą ant jo peties. Jis švelniai apkabino mane ir aš atsipalaidavau. Nežinau kiek laiko mes taip sėdėjome, negalėjau atitraukti akių nuo sienos.
-Eime, - Louis atsiduso ir atsistojo, rąžydamasis.
Atsidusau ir palinksėjau, lėtai atsistodama vis tiek nenuleidau akių nuo sienos.
-Atleisk, - sumurmėjau ir nuleidau akis žemyn.
Staiga pasijutau pervargusi ir nusilpusi.
-Atsargiai, - Louis skubiai sugriebė mane už alkūnių.
Pažvelgiau į jo mėlynas šviesias akis.
-Lou... - sumurmėjau, ir viskas aplink mane užtemo.
"Eik paskui mus, Leila" išgirdau kuždėsį. Jis buvo toks malonus, jog mano oda pašiurpo. Apsidairiau, mane supo akinanti šviesa. Tai paskui ką turėčiau eiti? Ką turėčiau sekti?
-Sveiki? - mano balsas nuaidėjo. - Louis? Ar tu čia?
Mano balsas vėlgi nuaidėjo. Tačiau man niekas neatsakė. Aplink mane pažiro auksiniai blizgučiai. Mane užliejo džiaugsmas, nusijuokiau. Ištiesiau rankas ir stebėjau, kaip auksiniai gabaliukai tirpsta man ant rankų. Tačiau neužilgo pamačiau, jog auksiniai blizgučiai sudarė takelį. Apsidairiau ir nedrąsiai žengiau juo. Tik tada, kai blizgučiai pradėjo kutenti pėdas, supratau, jog esu basa. Pažvelgiau žemyn ir aiktelėjau, esu ne tik basa, bet ir nuoga. Pradėjau juoktis. Jaučiausi tokia lengva ir laiminga. Ėjau auksiniu takeliu gana ilgai. Aplink mane nebuvo nieko, tik balta šviesa. Galiausiai takelis baigėsi. Sustojau ir apsidairiau. Ką turėčiau daryti dabar? Už manęs kažkas sukrebždėjo ir aš skubiai apsisukau. Pasirodė keistas siluetas.
-Labas, Leila, - pasirodė aiškesnė forma.
-Sveiki, - sumurmėjau.
Galiausiai pamačiau tobulą merginos veidą, ilgus, šviesius plaukus, banguojančius iki pat žemės. Jos kūnas buvo uždengtas plunksnomis, tik po kurio laiko supratau, jog ji prisidengusi didžiuliais baltais sparnais. Pažvelgiau į jos basas, šviesias kojas. Netikėtai ji priklaupė ir nusilenkė priešais. Pasimečiau ir taip pat nusilenkiau, atkartodama kiekvieną jos judėsi.
-Sese Leila, mums tavęs čia trūko.
Kelis kartus sumirksėjau ir neužtikrintai linktelėjau.
-Kur aš esu? - paklausiau.
-Tu namuose, - ji nusišypsojo ir priėjo prie manęs.
Ir tik tada pastebėjau jos akis, kurios apart vyzdžio, buvo baltos. Žengiau žingsnį atgal. Mergina nusišypsojo.
-Mes tau padėsime, sese Leila, - merginos sparnais sukrutėjo ir staigiai išskleidė.
Aiktelėjau, pamačiusi kokie jie dideli ir kaip galingai jie atrodė. Susigėdau, pamačius jog ji taip pat nuoga.
-Sek paskui mane, sese.
Staigiu judėsiu ji pakilo aukštyn, plasnodama savo sparnais, kurių sukeltos vėjo bangos vos nenubloškė manęs žemyn.
-Kaip aš turėčiau tave sekti... sese? - abejodama paklausiau.
Išgirdau jos juoką.
-Taip kaip ir aš, - ji mostelėjo kelis kartus savo sparnais.
-Bet, - susiraukiau. - Aš neturiu sparnų.
Mergina vėlgi nusijuokė ir papurčiusi galvą nusileido žemyn prie manęs. Ji ištiesė rankas link manęs ir sekundei pamaniau, jog ji ruošiasi apkabinti mane, tačiau ji padarė kažką keisto. Ji sugriebė kažką už mano nugaros ir timptelėjo.
-Tau jie visada labai patiko, sese, nemaniau, kad tu galėjai juos pamiršti gyvendama žemėje.
Susiraukiau ir atsigręžiau per petį. Mano žandikaulis atvipo pamačius sparną už nugaros. Susigriebiau rankomis sau už nugaros ir apčiuopiau vietą, kurioje jie buvo pritvirtinti. Vėlgi atsigręžiau ir sudrebėjau.
-Jie... jie mano? - paklausiau žavėdamasi baltomis plunksnomis auksiniais krašteliais.
-Taip, - palinksėjo mergina. - Nejau tu tikrai nieko neprisimeni, sese? - paklausė sunerimusi.
Papurčiau galvą.
-Kaip turėčiau juos pajudinti? - paklausiau.
-Taip, kaip judini rankas ar kojas, - sukikeno ji. - Tiesiog judink.
Pasimuisčiau ir pabandžiau susikaupti. Prireikė kelių minučių, kol galiausiai jie sukrutėjo. Džiaugsmingai sukrykščiau. Mergina man liūdnai nusišypsojo.
-Neprisimeni ir manęs? - paklausė nedrąsiai.
Prisidengiau savo kūną sparnais ir lėtai glosčiau švelnias plunksnas. Papurčiau galvą.
-Aš Florence, - ji linktelėjo.
-Aš Lei- nutilau, prisiminus, jog ji tai žino. - Malonu su tavimi susipažinti. Hmm, galbūt galėčiau gauti drabužių, Florence? - paklausiau.
-Juos gausi vos tik grįšime namo, sese, - ji vėl išskleidė ir suplasnojo savo sparnais, ruošdamasi pakilti.
-Namo? - paklausiau ir taip pat susikaupusi pakartojau jos sparnų judesius.
-Namo... Namo į rojų, ten susitiksime su kitomis seserimis, - ji man nusišypsojo. - Mes tau padėsime, Leila, padėsime įveikti blogį žemėje.
iš Louis pozicijos:
Sugavau alpstančios Leilos kūną ir pakėliau ant rankų. Jos kūnas suglebo mano rankose.
-Leila, meile? - susiraukiau ir išskubėjau iš rūsio į mūsų kambarį.
Po akimirkos paguldžiau ją ant lovos, rūpestingai apklodamas jos kūną. Glosčiau jos plaukus, kaklą, rankas, kuždėdamas raminančius žodžius ir melsdamas jos atsibusti. Kelis kartus tikrinau jos pulsą, kad būčiau įsitikinęs, kad ji vis dar gyva. Praėjus kelioms minutėms jos akių vokai plačiai prasimerkė, oras užstrigo mano gerklėje, pamačius tas baltas akis. Jos kūnas pradėjo nenumaldomai drebėti.
-Vaikinai! - sušukau, pasijutęs nevykėliu, kad negaliu jai padėti.
Sugriebiau jos ranką.
-Mažute, prašau, atsibusk, meldžiu... - murmėjau.
Autorės žodis:Atleiskit, atleiskit, atleiskit, kad taip ilgai nerašiau. Tikrai tikrai pasistengsiu dabar kelti kuo dažniau. Ačiū, jie dar kas nors skaitysite ir labai labai norėčiau sužinoti, ką manote apie tokį istorijos posūkį.
