Atsisukau į Lou ir pažiūrėjau į jo petį, bei pilvą.
-Nusirenk, - paliepiau ir padėjau ranką ant durų rankenos. - Aš greitai grįšiu. Niekur nedink ir neleisk niekam tavęs skriausti.
Louis pakštelėjo man į kaktą ir aš išėjau iš kambario, uždarydama duris. Kuo tyliau nutipenau į vonią ir užsirakinau viduje. Nusiprausiau veidą šaltu vandeniu ir susiradau pirmosios pagalbos vaistinėlę. Pasiėmiau bintą ir pincetą. Skubėjau atgal į kambarį, kai išgirdau motinos garsų verksmą.
-Tavo tėvą išsivežė, - krūptelėjau Louis staiga atsiradus šalia.
Išsigandusi pažvelgiau į Lou.
-Kas dabar bus?
Jis atsiduso ir truktelėjo pečiais, tačiau toks jo judesys privertė susitraukti mus abu.
-Reikia ištraukti kulkas, - stumtelėjau jį į kambarį ir uždariau duris.
Širdį draskė motinos klyksmai, tačiau Lou dabar buvo šiek tiek svarbiau. Pykau ant tėvų, jog jie šitaip pasielgė. Paguldžiau vaikiną ir nuėmiau jo marškinėlius. Mano rankos drebėjo. Prireikė ganėtinai daug laiko, kol galiausiai kulkos atsirado ant mano grindų.
-Sėsk, - liepiau padėdama vaikinui.
Pradėjau bintuoti jo pilvą, kai Lou mane sustabdė.
-Tavo motinai reikia tavęs... Aš sugisiu, juk žinai.
Linktelėjau ir atsistojau. Išėjau iš kambario ir nuėjau į koridorių. Ten radau motiną susirietusią ant grindų. Atsidusau ir atsiklaupiau šalia jos, rankomis apvijau ją ir ji stipriai įsikibo į mane. Glosčiau jos nugarą ir kalbėjau ramindama ją.
-Viskas bus gerai, juk žinai tai, tiesa? Jokių liudininkų nėra, taip? Na, gerai. Kaimynai girdėjo. Bet maža ką jie gali girdėti, tiesa? Jį paleis. Pažadu.
Po kiek laiko motina nurimo. Padėjau jai atsistoti ir nuvedžiau į jos kambarį, rūpestingai paguldžiau ją ir užklojau. Silpnai šyptelėjau jai ir grįžau pas Lou. Vaikinas gulėjo užsimerkęs mano lovoje pusnuogis.
-Mes negalime jos palikti vienos, - atsirėmiau į tarpdurį.
-Mes negalime čia ilgiau pasilikti. Medžiotojai gali ateiti čia bet kurią akimirką.
-Ir mano mama negali būti viena, kai jie ateis!
Vaikinas atsiduso ir atsimerkė. Žiūrėjo aukštyn į lubas. Kelias sekundes svarstė.
-Galiu pasilikti čia, bet tau neleisiu.
-Ji mano motina! - pakėliau balsą.
-Ir esu įsitikinęs, kad ji nori turėti gyvą dukrą, - kalbėjo ramiai. - Grįškime atgal. Pakalbėkim su vaikinais. Galbūt jie žinos ką daryt, gerai?
-Nenoriu jos palikti vienos, - pakartojau.
-Eik.
Krūptelėjau išgirdus silpną motinos balsą už nugaros. Atsigręžiau į ją. Lėtai ji priėjo prie manęs ir padėjo savo ranką ant mano peties.
-Turi būti saugioje vietoje. Būti čia tau pavojinga.
Prikandau lūpą ir pažiūrėjau į Lou. Jis silpnai linktelėjo ir atsistojo. Mačiau kaip motinos antakiai susiraukia, kai ji pažvelgė į vaikino petį ir pilvą.
-O kaip tu, mam?
-Aš ne maža mergaitė. Pasirūpinsiu savimi ir tavo tėvu.
Stipriai ją apkabinau. Motina suspaudė mane ir kelias minutes nepaleido.
-Tu, - bedė pirštu į Lou. - Vos visa tai baigsis, privalėsi pradingti iš mano dukros gyvenimo.
Skubiai mama pabučiavo mano kaktą ir grįžo į savo kambarį. Louis užsidėjo savo kruviną maikę ir atsuko man nugarą. Užšokau. Nežtrukom nė penkių minučių ir mes vėl vaikinų name. Nulipau nuo jo ir pasijutau pervargusi. Kritau į lovą ir giliai atsidusau. Lou atsigulė šalia. Paėmęs mano ranką, pabučiavo.
-Viskas bus gerai, taip? - atsisuko į mane.
Atsisukau į jį ir silpnai šyptelėjau pamačius tas mėlynas akis. Švelniai spustelėjau jo ranką.
-Viskas bus gerai.
Nė nepajutau, kad užmigau. Atsikėlus dilkčiojo visą kūną. Išgirdau telefono vibraciją. Lovoje buvau viena. Apsidairiau ir išlipau iš lovos. Kur tas telefonas? Apieškojau savo daiktus ir kambarį, tačiau telefono neradau. Jis nustojo vibruoti. Nesvarbu. Nusileidau žemyn ir radau visus svetainėje. Jie apie kažką įsijautę kalbėjo. Mane pastebėjo tik Lou. Nusišypsojau jam ir nuėjau į virtuvę pasidaryti arbatos. Užkaitusi vandenį atsidariau spintelę. Viršutinėj lentynoj buvo sudėti puodeliai. Pasistiebiau ir su pirštais bandžiau prisitraukti puodelį arčiau, kad galėčiau jį paimti, tačiau kažką užkliudžiau. Kitos kelios sekundės pralėkė nepastebimai. Susivokiau kas įvyko tik kai laikiau puodelį, kurį pasirodo netyčia užkliudžiau ir numečiau, rankoje. Kelis kartus sumirksėjau ir tyliai nusijuokiau. Pasijutau kaip nindzė. Pasidariau arbatos ir nuėjau pas vaikinus.
-Apie ką kalbat? - paklausiau.
-Vyriški reikalai, - nusijuokė Niall ir atsigėrė kolos iš skardinės.
Pavarčiau akimis ir atsisėdau ant žemės.
-Ar Lou pasakojo, kas-
-Aha, mes žinome apie tavo tėvą, - nutraukė mane Harry. - Rytoj jį jau paleis.
-Taip greit?
Visi palinksėjo ir Harry paaiškino, kad turi pažįstamų nuovadoje. Užsimerkiau. Pradėjau mąstyti apie medžiotojus. Ar aš pasirengusi susilaukti vaiko, vien tam, kad išgelbėčiau save ir Lou? Priliečiau savo pilvą ir įtemptai mąsčiau. Dieve, ką man daryti? Netikėtai mane užliejo maloni šiluma. Atmerkiau akis ir nusišypsojau vaikinui. Lou mirktelėjo man. Prikandau lūpą ir pažvelgiau žemyn.
-Ar tikrai manote, kad medžiotojai nustotų mus... Medžioti, jei būčiau nėščia?
Visi nutilo ir jų žvilgsniai smigo į mane.
-Mes neesame įsitikinę šimtu procentų, - sumurmėjo Liam.
-Tačiau tai skamba neblogai, - palinksėjo Zayn. - Kūdikis būtų nekaltas, o nekaltų žudyt neleidžia jų kodeksas.
-Aš esu nekalta, bet jie taip pat norėjo... Nori manęs atsikratyti.
-Dėl to, kad tik tu gali nužudyti Lou, - paaiškino Niall.
-Bet nejau kūdikis many nebūtų dar... Patogiau jiems?
-Galbūt kalbi tiesą... - sutiko Liam. - Prarasti gyvenimo meilę ir vaiką... - jis žvilgtelėjo į Lou. - Būtų dar skaudžiau.
Atsidusau ir atsigeriau arbatos. Norėjau būti protinga, norėjau rasti išeitį. Šilta arbata nubėgo gerkle žemyn. Lou atsisėdo šalia manęs ir pasiėmė mano puodelį. Leidau ir atsisukau į vaikinus.
-Ką mums daryti?
Vaikinai nuleido žvilgsnius į savo kojas. Nei vienas nežinojome aysakymo. Negalėjau pykti ant jų. Pasiėmiau arbatos puodelį ir atsigėriau. Klausiausi tylos ir kažką išgirdau. Susikaupiau ir įsiklausiau geriau. Girdėjau negarsius žingsnius.
-Lou, - palinkau prie jo ir sukuždėjau į vaikinų ausį. - Ar tu irgi girdi žingsnius, ar man vėl maišosi protas?
Louis įsiklausė ir jo akys išsipūtė.
-Jie ateina, - pranešė garsiai.
-Medžiotojai? - visi atsistojo ant kojų.
-Jie dar gan toli, - palinksėjo.
Mano širdis pradėjo smarkiai plakti. Greitai išgėriau visą arbatą ir padėjau puodelį ant stalo. Atsistojau.
-Į rūsį, - linktelėjo Niall.
-Mes dar turime šiek tiek laiko, - pranešė Louis ir paėmė mano ranką.
-Mums reiktų pasiimti savo daiktus, jeigu jie sumanymų apsižiūrėti čia... - sumurmėjau.
-Taip, taip. Kalbi protingai, - sutiko Liam. - Eikit, o aš patikrinsiu ar apačioj yra visko.
Nusitempiau Lou į kambarį ir greitai surinkau mudviejų daiktus. Norėjau išeiti, kai Louis pastojo man kelią.
-Kaip tu išgirdai jų žingsnius?
Trūktelėjau pečiais ir apsikabinau jo liemenį. Jis paglostė mano nugarą. Pabučiavęs mano kaktą nusivedė mane žemyn. Čia mūsų laukė Harry.
-Eime, balandėliai.
Jis palydėjo mus į rūsį ir aš apsidairiau. Ar čia tikrai saugu? Susiraukusi apsidairiau. Man čia nepatiko. Harry nusijuokė ir priėjo prie spintos. Pastūmė ją šalin ir už jų atsirado durys. Užrakintos durys. Harry ištraukė raktus ir atrakinęs duris mus mostelėjo ranka užeiti.
