Tačiau šiąnakt to nebus. Tiesiog per daug sužinojau ir dar nespėjau visko suvokti. Louis lėtai pasilenkė ir pradėjo bučiuoti mane. Lėtai leidosi mano žandikauliu ir pasiekė ausį. Tai buvo malonu, tačiau į galvą vis lindo keistos mintys. O jei dabar jis ims ir, nežinau, jam lieps mane nužudyt. Pasimuisčiau po juo ir Lou atsitraukė.
-Atleisk, per greit. Suprantu.
Šyptelėjau jam.
-Viskas gerai, tačiau... taip tai vyksta per greitai.
Jis supratingai palinksėjo. Pakštelėjau į jo lūpas. Pilvo apačioje maudė keistas jausmas. Mano kūnas tiesiog norėjo išsirangyti iš Louis marškinėlių ir apatinių. Norėjau būti pabučiuota. Visur. Norėjau liesti jį, jausti tą įkaitusią odą. Norėjau paliesti kiekvieną jo kūno centimetrą. Net ir ten. Mano skruostai įkaito. Louis antakiai susiraukė.
-Ar tu rausti?
-Ne-e, - sumikčiojau.
-Ar tu galvoji apie nešvankius dalykus? - išsišiepė.
Papurčiau galvą. Louis nusijuokė.
-Taip, kurgi ne.
-Tylėk, - nesmarkiai trenkiau jam.
Louis prikando lūpą. Jo akys tiesiog švytėjo. Tyliai nusijuokiau.
-Einam miegoti, LouLou.
-LouLou? - jis kilstelėjo antakius.
-Taip, LouLou, - patvirtinau su galvos lintelėjimu.
-Gerai, LeiLei.
Prikandau lūpą. Dabar kai žinau jo didžiąją paslaptį, ar jis pasiūlys tapti jo mergina? Na, tikiuosi.
-Saldžių sapnų, LeiLei, - pabučiavo mano nosį.
-Labanakt, LouLou, - pakštelėjau į jo skruostą.
Jis nusirideno nuo manęs, tačiau vis tiek laikė apkabinęs.
Ryte, nieko nuostabaus, pabudau vieną. Jau įpratau prie to, tačiau vis tiek troškau pabusti bent karta jo glėby. Nusileidau žemyn, Cas jau pamažu tvarkėsi. Prisijungiau pris jos.
-Žinai, tu vis dar neapžiūrėjai dovanų.
-Vėliau, - numojau ranka ir toliau tvarkiausi.
Tarp mūsų tvyravo tyla. Mąsčiau apie naktį. Louis žudikas. Bet jis žudikas, kuris man patinka. Kurį aš myliu. Tai vis dar skamba taip keistai, tačiau taip teisingai. Myliu Louis.
-Leila, kas vyksta?
-Nieko, aš tiesiog laiminga, kad man aštoniolika, - šiek tiek sumelavau.
-Tikrai?
Palinksėjau.
-Žinai, vakar apie vidurnaktį tavęs ieškojo Raven. Kur tu buvai?
-Kambary.
-Nemeluok, buvau tavo kambary. Jis buvo tuščias!
-Galbūt tada buvau tualete? - bandžiau nepasimesti, tačiau jaučiau kaip smarkiai krūtinėje daužosi širdis.
-Mh, - piktai sumykė papūtusi lūpas. - Žinai, visiškai neturiu noro pyktis dabar, tačiau velniai rautų! Arba papasakok kas vyksta arba mes nebebūsim GERIAUSIOS DRAUGĖS! - suriko.
Nežinojau ką į tai atsakyti. Ji juk kalba nerimtai, tiesa? Tarp mūsų tvyravo nemaloni tyla.
-Kaip matau tu jau pasirinkai, - šaltai ištarė ir dingo už durų.
-Cas, - silpnai ir tyliai aiktelėjau.
Kol susivokiau, kad turiu ją vytis, ji jau buvo pradingusi. Grįžau į namus, užrakinau duris ir parklupau prie jų. Dėl kvailos paslapties susipykom! Užsidengiau veidą rankomis ir tyliai pradėjau kūkčioti. Ji negali taip elgtis! Nors galbūt kalta esu tik aš. Bet tikrai nenorėjau sužinoti ar pamatyti jos reakciją, kai pasakyčiau, kad aš įsimylėjau vaikiną, kuris žudo miestiečius, nes jam taip liepia suknistas Velnias. Pajutau rankas ant pečių ir pakėliau ašarotas akis. Louis su liūdna šypsena stebėjo mane. Kelias akimirkas nustojau raudojusi, tačiau po to pradėjau kūkčioti dar garsiau. Louis apkabino mane ir kelis kartus patapšnojo man per nugarą.
-Ji nurims, pažadu tau. Caslynn grįš į tavo gyvenimą greitai... Tačiau dabar turime žymiai didesnių problemų.
Atbula ranka nusišluosčiau ašaras ir trūktelėjau nosimi.
-Kokių problemu? - vis dar drebančiu balsu paklausiau.
-Kada grįšta tavo tėvai? Atėjo laikas mums vėl susitikti.
Suraukiau antakius ir nurijau seiles.
-Kodėl?
-Eik krautis daiktus, meile. Mes turim kai kur vykti, - jis pastatė mane ant kojų.
-Ką? Kur? Kodėl?
-Meile, tai tikrai svarbu ir dabar nenoriu girdėti per daug klausimų.
-Gerai... - giliai atsikvėpiau. - Gal galiu sužinoti ką man reikia įsidėti?
Louis papurtė galvą ir pavartė akimis.
-Eime, padėsiu tau.
-Ar tu tikrai nori pasikalbėti su mano tėvais? Galbūt žinai, tai galiu padaryti aš? Pasakyčiau, kad važiuoju į Cas tėvų sodybą ar panašiai, - trūkčiojau pečiais.
Mintis, kad Louis ir mano tėvai galiausiai susitiks, na jau antrą kartą, neramino manęs. Ypač po to, kai Louis papasakojo apie jų pirmąjį susitikimą prieš daugybę metų.
-Jie turi žinoti, kaip viskas rimta.
-Jie turi žinoti, o aš ne? - šiek tiek pakėliau balsą.
-Sužinosi vėliau, gerai?
-Ne, negerai! - užsispyriau. - Tu nuolat visus paaiškinimus atidėlioji 'vėliau'!
-Velnias, moterie, nekelk balso prieš mane! - suriko ir panardino savo plaštaką į savo plaukus. - Tai rimta ir tai susiję su medžiotojais, kurie sugebėjo iškapstyti tai, kad tu vėl kartu su manimi! Jie medžioja tave!
Mano lūpos atvipo.
-Kodėl jiems reikia manęs... - tai nuskambėjo labiau kaip teiginys.
-Dėl to, kad kartą jie davė tau šansą... šansą gyventi normalų gyvenimą, ištrindami tavo atmintį! Bet antro šanso, Leila, tu nebegausi! Ar dabar supranti kaip tai rimta?!
Iš tiesų nesupratau, bet bijojau papurtyti galvą. Gerai, taigi jie panaikino mano atmintį... O dabar sužinojo, kad aš kartu su Louis. Palau- ar jis norėjo pasakyti, kad mes kartu kaip pora? Prikandau lūpą ir suraukiau antakius. Visa tai per sudėtinga man.
Išgirdau kaip lauko durys atsidaro ir giliai įkvėpiau. Man visiškai nepatiko idėja, kad Lou eis kalbėtis su jais.
-Laikas, meile, - nusišypsojo.
Lėtai iškvėpiau orą iš plaučių ir užsimerkiau.
-Einam?
Jis palinksėjo ir paėmė mane už rankos. Lėtai nusileidom laiptais. Ėjau pirma, priekyje. Sustojau tarpdurį, Louis tėvai dar negalėjo matyti.
-Tėti, mama, kai kas nori su jumis pasikalbėti.
Louis atsistojo šalia manęs.
-Taigi, sveiki dar kartą.
Ir tėtis, ir mama sustingę spoksojo į Lou. Tada lėtai mamos žvilgsnis nuslinko jo ranka, kur mudviejų pirštai buvo sunerti. Tada mama atsisuko tiesiai į mane.
-Leila, patrauk savo ranką nuo to padaro. Tuoj pat, - lėtai ir ramiai įsakė.
Atrodo, ji manė, kad Lou yra visiškai iš kitos planetos ir nesupranta ką ji sako.
-Mama, jis atėjo pranešti kai ką labai svarbaus, - apgyniau jį.
Mano balsas virpėjo, nežinojau nuo ko. Visko buvo per daug. Vos vakar sužinojau visą tiesą apie Lou, šiandien susipykau su Cas, o dabar ir šis - Lou ir mano tėvų - susitikimas.
-Dink iš mano namų, - piktai paliepė mano tėvas.
-Jūsų dukra rimtam pavojuje ir tik aš galiu jai padėti, - ramiai ištarė Louis.
Mano tėvai šiek tiek atsileido ir visi mes nuėjome į svetainę. Aš ir Lou sėdėjome priešais mano tėvus.
-Taigi į Jūsų dukros, Leilos, gyvybę kesinasi keli vyrai.
-Meluoji, tu šetono išpera. Tu nori ją nužudyti! - suriko mano motina.
-Sadie, paklausykit manęs, jos gyvybės atimti aš nenoriu ir nesiruošiu, - jo nykštys švelniai glostė mano ranką. - Tačiau keli kiti vyrai to nori ir tai jų tikslas!
-Netikėsiu tavimi! - ginčijosi mano motina.
Aš ir tėtis likome tylūs. Louis ir mano motina pradėjo ginčitys ir tas ginčas vis augo.
-Ponia! Tie vyrai laikė suknistą peilį įremtą į jos kaklą, jie suknistai išdrįso perrėžti jos pilvą ir jos kaklą. Jie buvo priežastis, kodėl ji atsigulė į ligoninę!
Tą akimirką supratau, kad nežinojau kodėl gulėjau ligoninėje. Mano galva pradėjo suktis, pasidarė bloga. Norėjau verkti, klykti ir, ir, ir... ir nutraukti jų ginčą. Atsistojau, tačiau niekas nekreipė į mane dėmesio. Mano kūną sutraukė keistas jausmas. Skausmas privertė užsimerkti. Prieš akis iššoko kraupus vaizdas. Neaiški žmogaus figūrą lėtai krito. Girdėjau klyksmą, kuris buvo per stiprus. Turėjau užsidengti ausis savo delnais. Atsimerkiau giliai kvėpuodama. Dabar jau visa mano šeima, tai yra tėvai, ir Louis spoksojo į mane netekę amo.
-Ka-kas?
Jie nieko neatsakė, Louis sugebėjo pakelti ranką ir parodyt pirštu į mano veidą.
-K-kas?
Pažvelgiau už jo į stiklą, kuriame neaiškiai matėsi mano atvaizdas. Per nugarą nubėgo šiurpai. Kas per velnias? Nubėjau į vonią ir atsistojau prieš veidrodį. Pradėjau klykti, pamačiusi skysti bėganti iš mano akių... Tai nebuvo skaidrios ašaros. Tai buvo raudonas skystis. Mano akys - jos kraujavo.
