Greitai pakišau dokumentus po čiužiniu. Nemėgau slėpti dalykų nuo Caslynn, bet nenorėjau rizikuoti, jog ji ir šiuos suplėšytų ar nuslėptų nuo manęs. Cas įėjo vos spėjau patvarkyti paklodę. Daugiau nebekalbėjom apie tuos lapus. Kad ir kaip norėjau sužinoti kuo daugiau. Baigus tvarkyti kambarį aš greitai persirengiau, kol Cas plovė puodelius. Užsisėjau šortukus ir maikutę ant šleikučių. Apsaviau kedukus ir pasiėmiau telefoną. Ištraukiau iš piniginės šiek tiek pinigų ir įsikišau į kišenę. Apsidairiau kambary patikrindama ar nieko nepamiršau. Nušiuoliavau laiptais žemyn.
-Einam? - paklausiau Cas ir pasiėmiau raktus.
Cas palinksėjo ir mudvi išėjom. Caslynn telefonas supypsėjo.
-Kas rašo? - paklausiau.
-Harry, - atsakė įnykus į telefoną.
-Gerai... Ko aš dar nežinau?
-Rimtai, - trenkė sau per kaktą Cas. - Harry mūsų draugas.
-Mūsų? - pakėliau antakį.
-Jūs porą kartų buvot susitikę, tad manau jis ir tavo draugas.
-Dviese?!
-Ne! Nors iš dalies jus buvot vieni.
-Gerai, - bandžiau priimti naują informaciją.
-Štai ir jis, - bedė pirštu į garbanių.
Harry priėjo prie mūsų ir apsikabino Caslynn. Atsisuko į mane ir taip pat apkabino mane. Mane vėl nukrėtė elektra tai greitai jį nustūmiau. Harry veide matės nepatogumas.
-Aš atsiprašau, - pasikasiau kaktą. - Aš nenorėjau to...
-Viskas gerai, Leila, - nutraukė Harry mane. - Žinau, kad manę neprisimeni. Caslynn pasakojo kas tau nutiko.
Nusišypsojau jam netikra šypsena.
-Kur eisime? - paklausė Cas.
-Galbūt galime kur nors pavalgyti? - pasiūlė Harry.
-Galbūt einam prie stadiono? - tuo pat metu pasiūliau aš.
Cas pasižiūrėjo į mane, paskui į Harry.
-O kas jei mes nusipirktumėm ko nors pavalgyt ir tada einam prie stadiono? - prikando lūpą Caslynn.
-Man tinka, - palinksėjau.
-Man ir, - nusišypsojo Harry.
Nuėjome kaip visada nusipirkti dešrainių. Nuėjome prie stadiono ir atsisėdome. Čia daug vaikinų žaidė futbolą. Harry greitai suvalgė savo dešrainį ir nuėjo žaisti futbolo.
-Taigi už savaitės tavo gimtadienis, - pradėjo Caslynn. - Ko norėtum dovanų?
-Nieko, - nusišypsojau. - Žinai, kad man nieko nereikia.
-Ai, nemeluok, - pavartė akimis Caslynn.
Nusijuokiau ir suvalgiau likusį dešrainį.
-Galvoju gal reikėtų padaryti vakarėlį? Paprašyčiau tėvų, kad jie mus paliktų-
-Viskas! - suriko Cas. - Mes ruošime vakarėlį!
-Abejoju, kad kas ateis, - trūktelėjau pečiais.
-Niekuo nesirūpink, gerai?
-Man atrodo padariau klaidą, - nusijuokiau.
Caslynn kreivai sužvairavo į mane.
-Nerimauk, viskas bus tobula.
-Gerai, man liko tik patikėti tavimi, - atsidusau ir sukrizenau.
-Ah, argi jis ne tobulas? - svajingai atsiduso ir pasižiūrėjo į žaidžiančius vaikinus.
-Kuris? - paklausiau.
-Harry, - atsakė ir atsisuko į mane.
-Ar mūsų Cassie pamilo? - pakilnojau antakius.
-Tylėk, - nusijuokė Cas.
-Tyliu, - pavarčiau akis. - Bet tai nereiškia, kad aš nematau, kad tau jis patinka.
-Š! - nusijuokė.
Krizenau ir pasižiūrėjau pro petį. Nusisukau, bet greitai vėl atsisukau. Čia buvo tas Džo. Jis ilgai stebėjo mane. Tada linktelėjo ir apsisukęs pradėjo eiti tolyn. Negalėjau jo taip laisvai paleisti. Atsisukau į Caslynn.
-Aš einu nusipirkti šerbeto, - pamelavau. - Tuoj grįšiu.
Greitai atsistojau nuo žemės ir greitai pradėjau eiti link Džo.
-Lei, - pakvietė mane Caslynn.
Greitai atsisukau į ją.
-Paimk man braškinį šerbetą, - paprašė.
Palinksėjau ir kuo greičiau pradėjau eiti. Įsitikinusi, kad Cas manęs nemato pradėjau bėgti. Pamačiusi Džo nustojau bėgti.
-Ei! - surikau.
Sekiau jį. Jis nekreipė dėmesio į mane. Staiga Džo pasuko už kampo. Nemąstydama sekiau jį. Papuoliau į akligatvi. Čia, atsukęs man nugarą, stovėjo Džo.
-Klausyk, - pradėjau kalbėti.
Priėjau arčiau jo ir jis lėtai atsisuko. Nieko nelaukus norėjau jam skelti antausį, bet jis sugavo mano riešą. Atsumas tarp mano delno ir jo skruosto buvo toks menkas. Piktai ištraukiau savo ranką.
-Aš nežinau ką tu padarei Caslynn, - bedžiau pirštu į jo krūtinę ir stumtelėjau jį.
Jis nė nepajudėjo.
-Aš nieko nedariau jai, Leila, - papurtė galvą. - Ji tau melavo.
-Kodėl turėčiau tikėti tavimi, o ne savo geriausia drauge?! - prunkštelėjau.
-Nes ji tau melavo?
-Netikiu! - surikau.
-Leila, tavo geriausia draugė nėra šventa.
Mane tai siutino. Kas jis toks, kad jis šmeižtų mano draugę.
-Klausyk, Džo, - sugniaužiau kumščius ir prispaudžiau juos prie savo šonų.
-Mano vardas Louis.
Mano kumščiai atsigniaužė ir aš suraukiau antakius.
-Kaip suprasti?
-Ji tau pamelavo mano vardą. Aš joks ten Džo. Aš Louis. Lou.
-Kodėl? - sutrikau. - Tu meluoji!
Louis pavartė akimis ir iš galinės kišenės ištraukė dokumentą. Pirštu uždengė beveik visą kortelę išskyrus vardą ir nuotrauką. Pasitraukiau žingsniu nuo jo ir atsukau jam nugarą. Cas man melavo. Žiūrėjo į akis ir melavo. Bet kodėl?! Atsitūpiau ir panardinau savo pirštus plaukuose. Mano galva pradėjo svaigti. Užsimerkiau. Prieš mano akys iškilo vaizdas. Mačiau Louis... Nespėjau nieko daugiau suvokti, kai vaizdas dingo. Atsistojau suvokusi kaip kvailai atrodau. Atsisukau į Louis.
-Tai kodėl Cas taip tavęs bijo ir liepia saugotis, bei vengti?
-Nemeluosiu tau, Leila, aš pavojingas.
Linksėjau.
-Šaunu... - papurčiau galvą.
Apsisukau ir pradėjau eiti tolyn, kai jis sugavo mano ranką.
-Klausyk, žinau, kad tu manimi nepasitiki, bet tu turi daug ką sužinoti. Tau tuoj aštoniolika...
-Iš kur žinai ir koks tau skirtumas?
-Leila, tu neesi ... paprasta.
-Sako nepažįstamasis... - papurčiau galvą. - Ar nemanai, kad tai kvaila?
-Leila, - atsiduso ir patrynė savo kaktą.
-Man reikia pas Cas, pasakiau, kad atnešiu jai šerbeto. Turiu eiti, - ištraukiau savo ranką iš jo ir apsisukusi pradėjau eiti.
-Leila, - pakvietė.
Sustojau, bet neatsisukau.
-Gal galime susitikti? Mums reikia pasikalbėti.
Neatsakiau ir toliau pradėjau eiti.
-Ateik rytoj prie upelio, devintą vakare.
Kelias akimirkas pastovėjau ir apsisukdama paklausiau:
-O kas jeig-
Bet čia jo nebuvo. Pradėjau dairytis. Susiraukiau ir papurčiau galvą. Nuskubėjau nupirkti mums šerbetų. Sumokėjau už šerbetus, kai išgirdau balsą už manęs.
-Sveika, Leila.
Apsisukau ir pamačiau Raven. Pasimečiau. Nuo kada Raven kalbina mane?
-Em... Sveikas.
-Kur buvai dingusi? - šypsojosi nuostabia šypsena.
-Aš erm... Gerai. Galbūt būsiu nemandagi, bet, - giliai atsikvėpiau. - Aš neseniai grįžau iš ligoninės ir em... Mano atmintis, erm... dingo.
Raven veide matėsi šokas.
-Mes susitikom ir susibendravom. Po paskutinio susitikimo tu tiesiog išėjai. Galvojau pyksti.
-Ne, - greit pasakiau. - Nemanau bent jau...
-Gal galėsim kada susitikti?
-Žinoma, - prikandau lūpą.
-Aš tau parašysiu, - mirktelėjo.
Jis apsisuko ir žadėjo nueiti, kai aš sugriebiau jo ranką. Vėl ta pati elektra nukrėtė mane. Patraukiau ranką.
-Tu neturi mano numerio, - priminiau.
-Turiu, - nusišypsojo kreiva šypsena.
Jis nuėjo, o aš giliai atsidusau. Paėmiau savo ir Cas šerbetus. Skubėjai grįžti pas Cas. Ir taip užtrukau jau per ilgai.
-Kur tu po velnių buvai?! - užsipuolė mane Cas.
-Atleisk, ilgos eilės. Beje. Nepatikėsi! Susitikau su Raven!
Papasakojau jai kas nutiko su Raven. Kažkodėl tai jos nenustebino. Ir tai trikdė mane. Jei ji tai žinoji, kodėl nepasakojo man?!
