-Taip, - nusijuokė. - Tave pažįstu geriau nei tu.
-Iš kur? - nustebau.
-Leila, dabar tu turi papasakoti man viską ką tu prisimeni.
-Aš pamenu kai su Cas ėjome iš mokyklos ir-
-Gerai, tai reiškia vasaros tu visiškai neprisimeni? - susiraukė.
Papurčiau galvą. Louis pasitrynė savo kaktą ir giliai atsiduso.
-Gerai, kaip jautiesi? - paklausė.
-Puikiai, - atsakiau.
-Tu vis dar drebi, - paėmė mano ranką.
-Aš ką tik vos nenukritau, kai sulūžo grindys ir jei tu nebūtum manęs išnešęs iš to prakeikto namo... - akimirkai nutilau. - Aš būčiau palaidota po tais griūvėsiais... Kaip manai, kaip aš turėčiau į tai reaguoti?! Džiaugtis ir šokinėti iš laimės?! Aš vos nemiriau!
Mano akyse susikaupė ašaros. Buvau šitaip arti mirties.
-Nereikia dėkoti, - pavartė akimis.
-Ačiū, - nuleidau galvą ir liūdnai šyptelėjau.
Veltui ant jo dabar rėkiau.
-Nėra už ką, - nusišypsojo. - Beje ko tu ieškojai tame name?- paklausė.
-Argi ne aš turėčiau uždavinėti klausimus? - atsakiau klausimu. - Ar ką nors žinai apie Richardą Winter?
-Tas vaikis buvo drąsus.
-Buvo? - sudrebėjau.
Louis veidė atsirado mažytė šypsena.
-Jis išsikraustė iš šito prakeikto miesteliūkščio.
-Tai jam viskas gerai? - paklausiau ir jis lėtai palinksėjo. - Jis mano įbrolis, tiesa? Netikras brolis?
-Taip.
Norėjau paklausti iš kur jis viską taip gerai žino, bet suvokiau, kad jis nukreips mano temą.
-Kodėl mano tėvai į įsivaikino? - paklausiau.
-Ar tu nenori apie tai pasikalbėti su savo tėvais?
-O manai, kad jie tikrai norės apie tai kalbėtis?
Jis nerūpestingai nusišypsojo ir trūktelėjo pečiais.
-Richardas buvo jų paskutinė viltis.
-Kodėl?
-Jie manė, kad vienam jūsų šeimos nariui gresia pavojus...
-Man? - pakėliau antakį.
Jis lėtai palinksėjo ir tęsė toliau.
-Todėl jie manė, kad jeigu įsisūnins kitą vaiką pavojus nuo tavęs pereis jam.
-Jie negalėjo... - mano balsas nutilo anksčiau nei norėjau.
Buvau nustebusi. Nesitikėjau, kad mano tėvai galėtų taip pasielgti! Tyliai atsidusau ir atsiguliau ant žolės. Stebėjau greitai judančius debesis. Louis atsigulė šalia.
-Klausyk... Jau sakiau... tu neesi paprasta, gerai?
-Gerai, - nusijuokiau. - Aš ypatinga!
-Tai rimta, Leila, - atsisėdo.
-Kuo tai taip svarbu?
-Tu turi dovaną. Dovaną jausti kitų mirti ir -
-Ką? - pradėjau garsiai juoktis ir atsisėdau.
-Taip, - pradėjo, bet aš vėl jį nutraukiau.
-Louis, užsičiaupk. Tai nebejuokinga.
-Aš nejuokauju, Leila! - suriko Louis.
Mano oda pašiurpo. Atsistojau ir apsisukusi pradėjau kažkur eiti. Nekenčiau kai ant manęs rėkė. Užkliuvau už kažko ir kritau.
-Velnias, - tyliai nusikeikiau ir pabandžiau atsistoti.
Deja neišėjo, kadangi labai skaudėjo koją. Prie manęs priėjo Louis.
-Tu tokia nerangi! - pavartė akimis.
-Atšok nuo manęs, - supykau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.
-Taigi tau neįdomu kas įvyko tą naktį kai tu atsidurėjei ligoninėje? - išsišiepė.
-O iš kur tau žinoti kas įvyko tą naktį? - nusivaipiau.
-Nes aš buvau kartu su tavimi ir tavo teta Mona.
Išsižiojau, bet tuoj pat užsičiaupiau. Pasidaviau.
-Kas tą naktį įvyko? Ir kodėl Mona taip pat ten buvo? Ir kodėl jei ji ten buvo ji man nieko nepasakojo?
-Stokis, eime kur nors kitur pasikalbėti.
Jis apsisuko ir pradėjo eiti, o aš vos ne vos, prisilaikydama už šalia esančio medžio atsistojau. Lėtai, šlubuodama sekiau Louis, bet jis labai greitai tolo. Sustojau ir atsirėmiau į medė. Tai per sunku. Sunku šlubuojant sekti jį ir eiti per miška, kur vis kliūnu už visų kvailų nukritusių šakelių.
-Leila, neeini su manimi? - priėjo prie manęs.
-Eičiau, bet deja aš vos paeinu, o tu praktiškai bėgi!
Jis susiraukė ir pasižiūrėjo į mane kaip į kvailę.
-Nejau taip pavargai?
-Ne, - pavarčiau akis. - Kai nukritau tikriausiai pasitempiau koją.
Jis prunkštelėjo ir išsišiepė.
-Tu tikrai nerangi!
-Užsičiaupk, - pavarčiau akimis.
Louis prikando lūpą ir atsukęs man nugarą priklupo.
-Lipk, - liepė.
Paklausiau jo ir užlipau ant jo nugaros. Louis stirpios rankos laikė mane už mano šlaunų. Galėjau justi jo raumenis. Padėjau galvą ant jo peties. Jis ėjo lėtais, bet dideliais žingsniais. Užmerkiau akis ir toliau leidau jam nešti mane.
Šoktelėjau ir giliai kvėpuodama dairiausi. Sėdėjau ant sofos nematytam kambary.
-Kur aš? - paklausiau pamačiusi Louis. - Kodėl aš čia?
-Tu užmigai, - pradėjo juoktis jis.
Ak, Leila, abejoju ar yra dar tokių keistuolių, kurios užmiega kai vaikinas ją neša ant nugaros?!
-Kiek valandų?
-Puse aštuonių.
-Šūdas, mano mama nežino kur aš! Ji eis iš proto! - atsistojau ir pradėjau graibyti savo kišenes ieškodama telefono.
-Nusiramink, - suėmė už mano pečių Lou. -Aš parašiau tavo mamai, kad tu su Caslynn. Nesijaudink.
-Iš kur tu... - nutilau ir atsisėdau.
Nebuvo prasmės dabar klausinėti kvailų klausimų. Turėjau eiti prie tikriausiai svarbiausio dalyko.
-Pasakok kas nutiko tą naktį, kai atsidūriau ligoninėje.
Louis pasitrynė savo kaktą
-Tu nesuprasi to... Tu turi pati viską prisiminti, gerai?
-Kaip tu manai turėčiau viską prisiminti?
-Nežinau, - papurtė galvą ir atsisėdo šalia. - Ar nieko šiomis dienomis nenutiko keisto?
-Neskaitant to, kad Cas man meluoja ne, - papurčiau galvą. - Na nebent tai, kad labai dažnai nukrečia mane elektra... Priliečiau upely vandenį nukrėtė, Harry apkabino mane vėl nukrėtė...
-Palauk, - jo akys išdavė, jog Louis galvoje rezgėsi kažkoks planas. - Turiu padaryti tai dar kartą... tik dėl to, kad būčiau tikras.. Gali būti, kad tau tai padės prisiminti šį tą.
-Netemk gumos ir rėžk, - susiraukiau.
Jis paplešnojo sau per kelius. Pakėliau antakį. Louis pavartė akimis ir pasisodino mane ant kelių taip, kad aš apžergčiau jį.
-Ką tu darai?
-Kartą tai jau padariau... Tik šį kartą, - išsišiepė kreiva šypsena ir pradėjo artėti prie mano veido. - Pažadu nebūti toks grūbus.
Ar jis žada mane bučiuoti? Jis sakė, kad jau tai yra padaręs. Ar aš jam kažkada leidau save bučiuoti?! Ar ir dabar turėčiau leisti jam mane bučiuoti?!
