-Man jau taip atsibodo viskas, - pasiskundžiau Louisui.
-Žinau, - jis pakštelėjo man į kaktą.
-Ką manai... Galbūt man reiktų nuvažiuoti pas tėvus?
-Jokiais būdais, meile, - papurtė galvą. - Juk pati žinai, kad tai velniškai pavojinga.
-Jaučiu, kad kažkur reikia vis tiek nueiti. Lou, man atrodo mes keliame pavojų vaikinams vien būdami čia...
-Kur nori eiti, Leila?
-Į bažnyčią, - sukuždėjau. - Ar tu gali eiti į ją?
Louis nusijuokė ir paglostė mano plaukus.
-Galiu, bet ar tikrai to nori, meile?
Trūktelėjau pečiais ir atsistojau nuo sofos. Kūną dar šiek tiek maudė. Nuėjau prie lango ir pažvelgiau į medžius.
-Tikrai manau, kad mums reiktų nueiti į bažnyčią. Galbūt šiek tiek pasimelsti. Noriu ramybės, - rankomis atsirėmiau į palangę.
-O jeigu mus ten ras?
-Abejoju, kad kas nors ieškos mūsų ten, - nusijuokiau.
-O kaip tu jautiesi?
-Šiek tiek dar maudžia kūną, tačiau galima ištverti.
-Kai pasijusi geriau, tada galėsime eiti į bažnyčią, - sutiko Louis.
Nusišypsojau jam ir vėl pažvelgiau pro langą. Pasiilgau ramybės.
-Leila, ateik čia, meile, - sumurmėjo Louis.
-Louis, kas bus po to? - paklausiau. - Juk negalime visą gyvenimą slapstytis.
-Kodėl gi ne? - nusijuokė.
Piktu žvilgsniu debtelėjau į jį ir Lou bemat nutilo. Išskėtė rankas, kad ateičiau pas jį. Nusišypsojau ir atsisėdau ant jo kelių. Atrėmiau galvą į jo petį ir užsimerkiau. Svajojau kaip būtų gera, jeigu Louis tebūtų paprastas vaikinas. Mudu galėtumė gyventi kartu kaip normalūs žmonės, žinoma kai būtume vyresni. Mano tėvai galbūt netgi būtų pamilę jį kaip savo sūnų. Kartu vakarieniautumė prie didelio salo. Eitumė į šokius ir varžybas, kurios manęs net nedomintų, bet eičiau tik tam, kad pamatyčiau jį laimingą. Po to galbūt susituoktumė. Nereiktų dideliu vesetuvių. Būtume tik aš, jis, mano tėvai, vaikinai ir Caslynn.
-Apie ką svajoji? - paklausė Louis.
-Svajoju koks būtų pasaulis, jeigu mes būtume kitokie.
-Ir koks jis būtų? - paklausė žaisdamas su mano pirštais.
-Mūsų meilė būtų stipri kaip ir dabar, tačiau į mūsų gyvenimą nesikištų aplinkiniai...
-Ar tu to nori? - paklausė.
Palinksėjau.
-Leila, galbūt mums reiktų išsiskirti, - sukuždėjo. - Tu tikrai galėtum susirasti sau tinkamą, normalų vaikiną.
-Man nereikia kitų, - atsisėdau tiesiau ir įdėmiai pasižiūrėjau. - Man reikia tavęs. Nenoriu, kad tu manytum, kad man tavęs nereikia! Mes daug jau iškentėme... Ir aš tave myliu, Louis.
-Mums tereikia dar truputį pakentėti, - nusišypsojo.
-Bet jeigu mes tik sėdėsime čia rankas sudėję... Mes taip nieko nepakeisime.
-Tai ką turėtumė daryti? - pakėlė antakius.
-O jeigu mes pasikalbėtumė su medžiotojais?
-Manau nespėsi nė pasakyti "laba diena", kai mūsų galvose atsirastų kulkos.
-O jeigu parašytumė laišką? Taip jie mūsų negalės nužudyti.
-Jau įsivaizduoju pradžią: "Sveiki, mūsų mielieji medžiotojai. Norime pasakyti, kad Louis Tomlinson dabar yra geras ir nebežudo. Taigi prašau nežudykite mūsų. Su meilė L komanda.", - vaikinas pavartė akimis.
-L komanda? - prunkštelėjau.
Louis palinksėjo ir pakštelėjo į skruostą.
-Ne, bet rimtai, Louis, kodėl apie tai tiesiog rimčiau nepagalvojus?
-Leila, zuikeli, atleisk, kad dabar sužlugdysiu šią svają, tačiau tai tikrai prastas planas.
-Louis, tai ką turėtumė daryti?
Louis papūtė lūpas mąstydamas. Glosčiau jo ranką.
-Manau turėtumė labiau pasidomėti tais medžiotojais, - lėtai ištarė.
-Maniau, kad ir taip viską žinome, - trūktelėjau pečiais.
Nulipau nuo jo kelių ir atsisėdau šalia jo. Louis pasirėmė alkūnėmis į kelius ir suėmė savo veidą delnais.
-Galvok, Louis, galvok, - ragino save.
Pradėjau glostyti jo nugarą. Louis palenkė savo galvą taip, kad jo pirštai atsidurtų plaukuose.
-Viskas gerai, Louis, nebūtina sugalvoti būtent šią akimirką.
-Reikia pakalbėti su vaikinais, - Louis pakėlė veidą.
-Gerai, - pabučiavau jo lūpų kamputį. - Einu surasiu juos.
-Eik į virtuvę, aš juos ten atvesiu, aš visgi greitesnis, - nusijuokęs jis dingo iš kambario.
Atsidusau ir atsistojau. Dar sykį pažvelgiau pro langą. Vasara jau baigiasi... Ši vasara buvo tikrai įtempta. Nuėjau į virtuvę ir užkaičiau arbatinuke vandenį. Visi sugūžėjo į virtuvę ir susėdo aplink stalą.
-Kas nors gersite ko nors? - paklausiau.
-Arbatos būtų visai nieko, - sutiko visi.
Darydama arbatą klausiausi jų pokalbių.
-Ką mes žinome apie medžiotojus? - paklausė Louis.
-Jie medžioja jus, - tėškė faktą Niall.
-Ką dar žinome? - Louis kiek suirzęs paklausė.
-Jie turi taisykles, - rėžė Zayn.
-Žudo tik tuos, kurie kenkia visuomenei. Gina nekaltuosius.
Priėjau prie stalo ir padėjau kelis puodelius.
-Leila nekalta, - gynė mane Louis. - Visomis prasmėmis, - nusijuokė paglostydamas mano nugaros apačią. - Jos negali žudyti.
-Ji susidėjo su tavimi, Louis, - papurtė galvą Harry. - Jiems ši priežastis gan svarbi.
Atsidusau ir padėjus ant stalo likusius puodelius prisėdau.
-Bet jeigu mes įtikintumė, jog Louis pasikeitė? - paklausiau.
-Tai tikrai kvaila mintis, Leila, - papurtė galvą Liam. - Jis jau ir taip nužudė daug žmonių.
Louis paėmė mano ranką ir sunėrė mūsų pirštus. Tyloje, visi paskendę mintyse, sėdėjome ir gėrėme arbatą.
-O kas jeigu mes juos suklaidintumė? - nutraukė tylą Niall. - Kaip nors apmulkintumė, kad jiedu, - parodė į mane į Louis. - Išvyko už miesto ribų?
-Bet supratę, kad tai buvo apgaulė jie grįš, - papurtė galvą Harry.
-Velniava, - susikeikė Louis.
-O ar tas reikalas su velniu ir jo... Apsireškimais jau baigtas? - paklausė Zayn.
Susižvalgėme su Louis. Abu kilstelėjome pečius.
-Labai tikiuosi... - sumurmėjau. - Kažkaip... - pasikasiau kaktą pamiršdama ką norėjau sakyti. - Nenoriu vėl atsibusti psichiatrinėje.
-O jeigu tu vėl atsidurtum psichiatrinėje... - pradėjo Zayn. - Ir daktarai tave "išgydytų"?
-Ne, - papurčiau galvą. - Griežtai ne.
Vaikinai palinksėjo per daug neklausinėdami. Pastebėjau, kad Louis susiraukia ir atsisuka į mane.
-Bet tai gali visai ir suveikti, meile, - sukuždėjo.
-Abejoju, kad kai visi į mane žiūrės ir manys "O čia ta, kuriai pasimaišė protas" bus viskas gerai. Šitam dalykui sakau griežtą ne, Louis.
-Suprask ir ją, Louis, - stojo mano pusėn Liam. - Tai jos gyvenimas. O jos gyvenimo aprašymo šis įvykis nebus labai įvertintas. Visgi jai reikės ir susirasti darbą.
-Jis teisus, - gailiai atsiduso Louis. - Atleisk, mažute.
Palinksėjau leisdama jam suprasti, kad viskas gerai. Tada Lou išsišiepė.
-Jie nekaltų nežudo, tiesa? - pakilnojo antakius.
-Na, taip, - patvirtino Niall.
-O jeigu tas nekaltasis yra vaikas, kūdikis...
-Link ko suki, Lou? - susiraukiau.
-Jeigu tavy bus nekaltas vaikas, tada jie tavęs nežudys! - džiūgavo it būtų laimėjęs milijoną.
-Tu siūlai man tapti nieščia? - susiraukiau.
-Aš tau, žinoma, padėsiu tai padaryti, - atsilošė į kėdės atramą ir apsilaižė lūpas.
