-Nejau tu žadi ir šiąnakt miegoti su manimi?
-Taip.
-Bet mes netilpsim ant sofos.
-Aš neesu storas. O tu... - suraukė veidą svarstydamas. - Na, visai normali.
Kietai sučiaupiau lūpas. Mano kvėpavimas pagilėjo ir aš atsistojau nuo sofos. Štai. Geriausias būdas panaikinti šypseną nuo veido. Geriausias būdas sunaikinti nuostabią akimirką.
-Einu persirengti, - pranešiau išeidama.
Tačiau sustojau tarpdury ir atsigręžiau.
-Žinoma jeigu įtilpsiu į juos.
Prieš jam ką nors atsakant nuėjau. Vonioje persirengiau ir piktai žiūrėjau į save. Aš neesu stora! Gerai. Lou sakė tiesą. Aš visai normali. Ne. Aš normali. Be jokių 'visai'! Nutariau tiesiog pamiršti tai. Išėjau iš vonios ir atsitrenkiau į tėtį. Jis keistai sužvairavo į mane.
-Ar tu su vyriškais marškinėliais?
-Aš- Ne. Tai yra taip. Tėti! Gi sakiau, kad pirkau praeitą savaitę, - apsimečiau suirzusi. - Jie labai patogūs miegui.
-Tai kodėl jaučiu, kad mūsų name yra vaikinas?
-Ką tu nusišneki? - atsidusau.
Jis prisimerkęs pasižiūrėjo į mane ir nūėjo link svetainės. Tyliai meldžiausi, jog Lou būtų kur nors pasislėpęs. Tėtis apsidairė po svetainę ir giliai įkvėpė.
-Čia kvepia vyrišku kvapu.
Pradėjau juoktis ir paplekšnojau tėčiui per petį.
-Manau tau tikrai reikėtų eiti pailsėti, tėt.
Jis dar kartą įtariai apsižvalgė ir išėjo. Kai buvau įsitikinusi, kad jis nuėjo į kambarį tyliai pašaukiau Lou. Langas atsidarė ir į kambarį įšoko Louis. Mėlynos jo akys nužvelgė mano kūną.
-Tu juk žinai, kad aš juokavau, tiesa? - paklausė.
Bukai į jį pasižiūrėjau.
-Tavo figūra yra nuostabi, - nusišypsojo ir priėjo.
-A, tu dėl to... - nutęsiau ir nusukau akis į sofą.
-Nenorėjau tavęs įžeisti.
-Neįžeidei. Nebijok.
-Atrodai pikta.
-Pavargusi, - pataisiau jį ir palindau po kaldra.
Louis atsigulė šalia manęs ant sofos ir švelniai apkabino. Maloni šiluma sklindanti iš jo kūno švelniai glamonėjo mano odą.
-Aš nenoriu, kad rytoj eitum su susitikti su tuo vaikinų, LeiLei.
-Kodėl?
Vos ne vos apsiverčiau, tad dabar veidu, ir visu kūnu, buvau atsisukusi į jį.
-Nes man tie vaikinai nepatinka.
-O man atrodo... kad tu pavydi, - prikandau lūpą ir prisiglaudžiau prie jo.
-O kaip galiu nepavydėti, - jis užkišo mano plaukų sruogą už mano ausies ir pakštelėjo į skruostą. - Tu nuostabi, ypatinga ir kitokia. Tu neįsižeidei dėl mano juokelio apie tavo figūrą.
-Kodėl turėjau įsižeisti? Žinai... Tu irgi kartais keistai mane veiki... Niekada nebuvau patenkinta savo figūra... Tačiau nuėjusi į vonią... Pasijutau... normali. Patenkinta savimi.
-Tu ir neturėtum būti nepatenkinta savimi, meile. Tu nuostabi. Nuostabi.
Kilstelėjau veidą ir priglaudžiau savo lūpas prie jo. Louis užgulė mane. Lėtai apkabinau jį per liemenį.
-Prašau tavęs, meile. Neeik rytoj.
-Atleisk, negaliu to pažadėti. Man reikia nueiti.
-Bet... - jis atsiduso. - Tada eisiu su tavimi.
Mano oda pašiurpo. Ne geruoju būdų. Papurčiau galvą.
-Tu negali.
-Kodėl? - susiraukė.
-Nežinau... Tu tiesiog... Negali.
-Oh...
-Tu neturi taip manimi rūpintis, Louis... Aš neesu nei tavo giminaitė... nei mergina.
Lou prikando lūpą ir tyliai nusijuokė. Jis pasilenkė ir pakštelėjo į mano nosį.
-Tu negali būti subtili, tiesa?
Pakėliau antakius nesuprasdama.
-Tavo žodžiai, tavo veiksmai ir tavo akys tiesiog rėkte rėkia, kad tu nori tapti mano mergina, meile.
Išraudau ir nusukau akis. Jis pakišo savo smilių po mano smakru ir kistelėjo mano galvą.
-Aš irgi to noriu... Tačiau kai tu viską sužinosi... tu tikriausiai apie mane nė girdėt nenorėsi...
-Nesakyk taip, - sukuždėjau.
-Bet taip yra, meile. Tai yra ta suknista tiesa.
-Bet, Lou- giliai atsidusau. - Kodėl tu man tiesiog visko nepapasakoji dabar?
-Leila, aš bijau tave prarasti.
-Tu neprarasi manęs. Niekada.
Jis lyg ir prunkštelėjo.
-Niekada nesakyk niekada.
-Žinai.. Tiesiog užsičiaupk, - sušnabždėjau ir pabučiavau jį.
Po bučinio jis lėtai atsitraukė kelis centimetrus.
-Visada norėjau tai padaryti kaip nors ypatingai, tačiau... tikriausiai tuo galėsiu džiaugtis tik kelias dienas... iki tol kol sužinosi visą tiesą apie mane. Tad.. Leila, ar tu būs-
Uždengiau jo lūpas delnu ir pažvelgiau į tas mėlynas akis. Jos nuostabios. Mano akyse susikaupė ašaros, Nežinojau kodėl. Tiesiog.
-Leiha, - neaiškiai sumurmėjo į mano delną.
Patraukiau savo delną ir uždėjau rankas ant savo veido. Pajutau nenumaldomą norą verkti, kūkčioti ir rėkti. Louis mus apvertė ir aš atsidūriau ant jo. Patraukiau rankas nuo veido tam, kad galėčiau įsikibti į jį.
-Palauk, ssh, - Louis atsistojo laikydamas mane rankose.
Apvijau jo liemenį kojoms, o kaklą - rankomis. Buvau užsimerkusi, tačiau jaučiau kaip jis kažkur nešė mane.
-Ssh, pakentėk. Mes juk nenorim pažadint tavo tėvų.
Stengiausi tvardytis, tačiau tai buvo per sunku. Net nežinojau kodėl aš iš viso verkiu. Atrodo, kad tapau visiškai pakvaišusi. Šiandien mano nuotaikų kaita tiesiog per greita man. Kažkur atsisėdome, jaučiau drėgmę ir vandens čiurlenimą. Lėtai pramerkiau akis ir apsidairiau. Sėdėjom ant pievelės, miške prie ežero.
-Išsiliek, meile, gali rėkti, verkti... daryk ką tik nori.
Kadang sėdėjau ant Lou kelių vėl palinkau prie jo. Delnuose gniaužiau jo marškinelius. Kaktą atrėmiau į jo krūtinę ir pradėjau garsiai verkti. Jis glostė mano nugarą ir kuždėjo į ausį raminančius žodžius. Kai šiek tiek nurimau stipriai apkabinau Lou. Man jo reikia. Dar niekada nejutau vaikinui tokio prisirišimo, tokių jausmų. Tai šiek tiek net gasdino.
-Kas buvo, LeiLei?
-Nežinau, - pripažinau.
Mano balsas buvo sinas, girgždantis ir tylus.
-Ar dabar viskas gerai, meile?
Trūktelėjau pečiais. Louis paglostė mano drėgnis skruostus.
-Ar tai bent kiek susiję su mano prašymu tapti pora?
Papurčiau galvą ir ją pakėliau nuo Lou krūtinės taip, kad mudviejų veidai būtų vienas priešais kitą.
-Lou, aš noriu būti tavo mergina, - sunkiai ištariau tokius žodžius. - Bet tu sakei, kad tai norėjai tai padryt kaip nors ypatingai. Aš taip pat to noriu. Mums nebūtina taip skubėti, - mano pirštai pakilo prie jo skruostų. - Sulaukime tos ypatingos akimirkos...
-Bet po gimtadienio tu manęs nekęsi...
-Nesakyk taip, Lou...
Mano delnai taip pat atsirado ant jo skruostų. Justi jo švelnią odą buvo kažkas... nuostabaus.
-Manau mums metas namo, LeiLei.
-Aš noriu dar pabūti, Lou.
-Tu sušalsi, - jo ranka paglostė mano nuogą koja.
Oda pašiurpo. Buvau tik su Lou marškinėliais. Kodėl ankščiau nepajutau nemalonios vėsumos?
-Aš vis tiek noriu pabūti čia.
Louis giliai atsiduso ir pasilenkęs pakštelėjo į mano lūpas.
-Palauk čia, meile.
Staiga jis dingo, pabėgo. Atsistojau ir apsikabinau save rankomis. Dairiausi aplinkui lėtai eidama prie vandens. Atsargiai kilstelėjau koją ir jos pirštus įmerkiau į vandenį. Nesupratau ar vanduo šiltas, ar šaltas. Pajutau medžiagą apgaubiančią mano pečius ir atsigręžiau. Lou nusišypsojo man ir ištiesė kelnes. Mano timpas, kurių jau nežinau kiek laiko nedevėjau. Greitai jas užsidėjau ir įkišau rankas į megztinio, kurį ant pečių man uždėjo Lou, rankoves.
-Pažvelk, - mostelėjo ranka į dangų.
Pakėliau akis ir tyliai aiktelėjau.
-Tai atrodo nuostabiai, - sukuždėjau.
Dangus visas buvo nusėtas spinginčiomis žvaigždėmis. Tai nuostabu. Louis klestelėjo ant žemės kartu nusitempdamas ir mane. Gulėjau šalia jo ant žemės. Lou atsisuko į mane ir nusišypsojo. Paėmęs mano ranką sunėrė mūsų pirštus. Laisva ranka rodė į dangų ir pasakojo kur kokie žvaigždynai, žvaigždės.
-Neeik rytoj susitikti su tuo Harry, prašau.
-Kodėl? - atsisukau į jį.
Lou neatsisuko į mane, toliau spoksojo į dangų.
-Nes jis nori tau papasakoti tai, ką sužinosi iš manęs per savo gimtadienį.
-Aš vis tiek turiu su juo susitikti, Louis. Jis nori, kad mano geriausia draugė nebendrautų su manimi. Turiu išsiaiškinti kodėl. Ir jei nori, kad aš viską sužinočiau iš tavęs.. Tai papasakok man dabar, Lou... Prašau...
Jis atsisuko į mane. Svarstė ar verta galiausiai prabilti prieš mano gimtadienį.
