Iš Louis pozicijos
-Kur eini? - paklausiau Leilos.
-Man reikia, - tepasakė ir išėjo iš palatos.
Tai buvo kiek įtartina, tad atsistojau nuo kėdės ir išėjau iš palatos. Koridoriuje jos neberadau. Keista, ji negalėjo taip staigiai dingti. Uždariau paskui save duris ir nuėjau ieškoti jos. Ligoninėje sutikau daug žmonių. Tačiau nei vienas iš jų nebuvo Leila. Darėsi neramu. Galbūt ji jau grįžo į palatą? Vis dar dairydamasis grįžau į Liam palatą. Leilos čia nebuvo.
-Ei, ar nebuvo čia grįžus Leila? - paklausiau vaikinų.
Visi jie papurtė galvas. Sunerimęs atsisėdau ant kėdės. Juk galbūt ji tik tualete. Galbūt aš per daug jaudinuosi. Trepsėjau koja į kietas grindis ir beveik skaičiavau sekundes kiek Leila laiko negrįžta.
-Louis, viskas gerai? - paklausė kažkuris iš vaikinų.
Papurčiau galvą. Viskas bus gerai , tik kai ji bus šalia manęs. Mano širdies ritmas pagreitėjo. Kvėpavimas pagilėjo. Jaučiau pavojų. Atsistojau ir išlėkiau iš palatos. Man reikia surasti Leilą. Paieška truko ilgai. Bent jau valandą. Ir buvo visiškai nesėkminga. Nebegrįžau į palatą. Išėjau į kiemą.
-Dingo tavo brangiausioji, huh? - išgirdau Nelabojo balsą.
-Kur ji? - paklausiau.
-Ten kur ir vieta beprotei.
Atsigręžiau, bet jo jau nebebuvo. Nekenčiau to padaro. Leila nebuvo beprotė. Jis ją tokia padare. Pala... Vieta beprotei? Beprotnamis? Ji negali būti ten. Vis gi, nutariau patikrinti. Puikiai žinojau, kur yra beprotnamis. Bet jis buvo tolokai. Bent jau pusvalandis kelio nuo miesto. Džiaugiausi vis dar turėdamas nežmogišką greitį. Peršokau per tvorą, 'skiriančią' pastatą nuo civilizacijos. Įėjau į pastatą kaip paprastas žmogus. Prasmukau pro prižiūrėtojus ir apsidairiau. Kur eiti? Nebuvau net įsitikinęs, kad Leila čia. Priėjau prie administracinio stalo. Jis buvo tuščias. Rimtai? Atsisėdau ant kėdės ir kompiutery suradau ligonių sąrašą. Leilos vardo neradau. Atsilošiau kėdėje. Atėjau čia veltui. Tada mano akys užkliuvo už popiergalio ant stalo. "Nauja mergina. Tapatybė dar nenustatyta." Žemiau teksto prirašyta įvairūs merginos bruožai, kurie idealiai atitiko Leilą. "Palatos numeris: 466". Numečiau lapą atgal ant stalo ir pakilau nuo kėdės. Greitai užlipau laiptais ir atsidūriau prie 466 palatos. Lėtai pravėriau duris ir išvydau ją. Apdriskusiais drabužiais ir pririštą prie lovos baltais diržais. Įėjęs uždariau duris. Priėjau prie Leilos. Ji miegojo. Ant jos veido buvo užkritusi plaukų sruoga. Ištiesiau ranką ją patraukti, tačiau Leilos akys staiga prasimerkė ir ji klymdama pradėjo drąskytis. Krūptelėjau ir žengiau žingsnį atgal. Išgirdau artėjančius žingsnius. Pribėgau ir atsistojau prie durų taip, kad kai jos atsivers manęs nesimatytų. Įėjo du vyrai ir moteris.
-Velnias, ji kaip nežinau kas! Jau suleidom jai dvigubą migdomųjų dozę.
-Manau ją tiesiog reikia palikti. Po kurio laiko ji vis tiek nurims, - pasiūlė moteris.
-Taip, bet tai vis tiek gąsdina, - pasiskundė kitas vyras. - Visi pacientai čia palyginus su ja labai ramūs.
-Eime iš čia, nuo to spiegimo man pradeda įsiskaudėti galva, - pasiskundė moteris ir išėjo pirmoji.
Paskui ją nusekė ir vyrai. Durims užsidarius grįžau prie Leilos. Paėmiau ją už rankos ir spustelėjau ją. Ji vis tiek klykė. Nenurimo. Atrodo iš vis manęs nepastebėjo.
Praėjo savaitė, o Leila neatsigavo. Nejau tai liks amžiams? Ji neklykia visą laiką, tačiau kartas nuo karto pradeda. Ir klykia mažiausiai po dešimt minučių. Šią palatą buvau palikęs tik pora kartų. Pasimti vandens ir knygų. Jose privalėjau rasti atsakymą. Žinojau, kad galbūt jos ir nepadės kaip kad nepadėjo man. Jos žadėjo, kad tikras meilės bučinys išvaduos mane, tačiau klydau. Bučinys man nepadėjo. Bet apie tokį atvėjį, kai merginą užvaldo Šetonas, nebuvo parašyta daug. Žinoma, reikėjo kviesti kunigą ir taip toliau, bet man tai atrodė per daug kvaila. Bet jeigu niekas nepadės kreipsiuos kad ir į kunigus.
Laikas ėjo, o niekas nepadėjo. Sėdėjau prie jos lovos, kaip jau ir įpratau, sėdėjau ant žemės, prie Leilos lovos, kai jai prasidėjo vienas iš "priepuolių". Taip tai vadino specialistai.
-Tu gali nutraukti jos kančia, Louis, - išgirdau šetono balsą.
Pakėliau akis į jį.
-Gali tiesiog nužudyti ją ir vėl grįžti į mūsų žaidimą.
-Tai nebuvo žaidimas. Žudymas nėra žaidimas.
-Nužudyk ją. Kito varianto nebėra. Susitaikyk su tuo.
-Aš iškviesiu kunigą.
Šetonas nusikvatojo.
-Tai manęs nesustabdys, Louis.
-Aš jos nežudysiu, aš ką nors sugalvosiu.
-Atleisk, sūnau, jau per vėlu.
Jis dingo, o aš giliai atsidusau. Pažvelgiau į nurimusią Leilą. Jos akys plačiai atmerktos, lūpos kietai sučiauptos. Iš jos akių pradėjo tekėti juodos ašaros. Ji nė karto nesumirksėjo. Paėmiau ją už rankos. Šalta.
-Leila, kas tau vyksta? - paklausiau.
Pirštais sugriebiau riešą ieškodamas pulso. Jis lėtėjo. Nurijau gumulą burnoje.
-Leila, nepalik manęs.
Suklupau prieš lovą ant lekių ir suėmęs jos ranką pridėjau kaktą prie jos.
-Pameni, pačioje pradžioje mūsų santykių, mūsų istorijos pradžioje tu iš nusipirkai knygą. Ir aš tau ją kartą skaičiau. Skaičiau tik ištrauką, - balsas virpėjo, manyje siautė audra. - Atsimeni? "Manoma, kad žudiko neįmanoma nužudyti. Jo neveikia kulkos. Jo nenudursi peiliu. Jis per greitas. Jo pagauti neįmanoma. Kad ir kaip beviltiška viskas atrodo yra viena galimybė, išgelbėti miestą. Žudiko šaltą kraują gali sušildyti tik meilė. Ledus jo širdyje ištirpdyti gali tik tikra meile. Vienas bučinys gali pakeisti viską." Jie melavo, bet kartu sakė ir tiesą. Visa ta dalis apie tikros meilės bučinį buvo skiedalas. Tu išgelbėjai mane ne su paprastu bučiniu. Meilė... Mūsų meilė. Štai kas pakeitė mane, širdute. Ir galiu teigti, jog pakeitė ir tave. Tik tiek, jog man padėjo... O tau visiškai ne.
Palūžau ir pravirkau.
-Aš labai atsiprašau. Sugrioviau tavo gyvenimą. Jei galėčiau viską pakeisti. Nenorėčiau. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs. Bet daryčiau bet ką, kas tik būtų buvę geriau tau. Nepalik manęs. Nes jeigu išeisi tu, išeisiu ir aš. Myliu tave. Nežinau kiek kartų tau tai jau sakiau, kiek jau kartojau. Bet žinau, kad per mažai. Neužtektų ir visos amžinybės paaiškinti kaip myliu tave. Neužtektų pasauly žodžių apibūdinti šį jausmą, meile. Taip pat neužtektų ir žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti skausmą, kurį jaučiu matydamas tave tokia, Leila.
Atsistojau ir pasižiūrėjau į ją. Nė nesukrutėjo. Nuvaliau jos juodas ašaras.
-Atleisk, - meldžiau jos atleidimo.
Pabučiavau jos ledinę kaktą.
-Atleisk, - kartojau.
Jos akys vis dar buvo plačiai atmerktos, tačiau žvilgsnis aklas. Atsidusau ir pasilenkęs lūpomis priliečiau jos lūpas. Supratau kaip seniai bučiavau ją į lūpas. Paskutinis kartas buvo dar tada, kai jai viskas buvo gerai. Lėtai bučiavau jos nekrutančias lūpas. Buvo keista bučiuoti, kadangi buvau atsimerkęs. Žiūrėjau į jos akis. Jos akių vokai pamažu pradėjo merktis. Pasitraukiau nuo jos.
-Myliu tave, Leila, - sukuždėjau dar kartą ir smarkiai užmerkiau savo akis.
-Myliu tave, Louis, - visiškai nesitikėjau, kad gausiu atsakymą.
Iš trečio asmens pozicijos
Meilės bučinys neišgelbėjo Louis gyvenimo. Bet ar tai tiesa? Louis pats pripažino, kad jo gyvenimas buvo Leila. Bučinys išgelbėjo Leilą. Lou meilę ir gyvenimą. Tonis Deivis yra kartą pasakęs: "Apkabinimai uždaro duris pykčiui. Bučiniai atidaro duris meilei."
