-Atleisk, - atsitraukiau nuo Louis susigėdusi.
-Tu nekalta, kad aš toks karštas ir traukiu merginas, - trūktelėjo pečiais.
-Taip, tu tikrai karštas, - sutikau. - Aš šitiek laiko bandžiau sušilti ir niekaip nesugebėjau. O štai šiek tiek prisiglaudusi prie tavęs bemat sušilau.
Louis nusijuokė.
-Ar mes žodį 'karštas' šiuo atvėju suvokiame taip pat?
Susiraukiau ir bemat supratau apie ką jis kalba. Mano skruostai paraudo ir aš nuleidau galvą.
-Aš turėjau omenyje, kad tu šiltas... Tavo kūnas, oda šilta.
-Supratau, supratau, - dar kartą nusijuokė.
-Ar gali išeiti? Iš vis kaip čia patekai?
-Tavo durys neužrakintos. Kai tavo draugė išėjo ji neužrakino durų.
-Ar tu stebi mano namą?
-Ne, - papurtė galvą.
Pasidarė šiek tiek ramiau.
-Aš stebiu tave, - lėtai ištarė.
Mano nugara nubėgo nemalonus šiurpas. Lėtai pakėliau akis į jį. Mėlynos akys buvo įsmeigtos dėl to pasijutau nejaukiai.
-Leila, man reikia kai ką pabandyti.
-Ką? - paklausiau.
Jis atsisėdo arčiau manęs.
-Tu tikriausiai supyksi ant manęs dėl to... - nutęsė tyliai.
-Aš ir taip tavęs jau nekenčiu, - priminiau.
Jis tyliai sukikeno. Louis užkišo nepaklusnią mano plaukų sruogą už mano ausies. Vaikinas pradėjo artėti. Automatiškai pradėjau trauktis atgal, iki kol mano nugara atsirėmė į lovos 'sieną'.
-Ką tu darai? - drebančiu balsu paklausiau.
Louis nosis jau lietėsi prie manosios.
-Bandau pabučiuoti tave, - nusišypsojo.
-Aš nenoriu, - greitai pasakiau.
-Man nerūpi ko tu nori, o ko nenori. Gali būti, kad man tai padės.
-Baik, - stūmiau jį.
Louis atsiduso ir atsitraukė nuo manęs.
-Man to reikia to, - beviltiškai ištarė. - Tu gali būti paskutinis mano išsigelbėjimas.
Atsitojau ir paėjau toliau nuo jo. Atsisėdau ant stalo.
-Kodėl? - paklausiau.
Louis taip pat atsiduso ir atsistojo. Mano kūnas įsitempė. Bet jis ėjo ne prie manęs. Vaikinas nuėjo prie mano knygų lentynos.
-Tu jos taip ir neperskaitei iki galo, - pasakė paimdamas knygą, apie šį miestą.
Jis atsistojo prie stalo ir aš pasitraukiau kuo toliau. Louis pakėlė antakius ir pasižiūrėjo į mane. Vaikinas padėjo knygą ant stalo ir sugriebė mane už šlaunų. Išsigandau ir jau norėjau trenkti jam, kai jis pritraukė mane arčiau savęs, į vietą, kurioje sėdėjau anksčiau. Louis pradėjo vartyti knygą. Atvertęs beveik patį galą jis paėmė knygą į rankas ir atsisėdo ant stalo šalia manęs. Žadėjau trauktis, bet jis prisitraukė mane netgi dar arčiau savęs.
-Va, - bedė pirštu į knygą ir pradėjo garsiai skaityti. - Manoma, kad žudiko neįmanoma nužudyti. Jo neveikia kulkos. Jo nenudursi peiliu. Jis per greitas. Jo pagauti neįmanoma. Kad ir kaip beviltiška viskas atrodo yra viena galimybė, išgelbėti miestą. Žudiko šaltą kraują gali sušildyti tik meilė...
Jis sustojo skaityti ir atsisuko į mane. Nežinojau kur turėčiau žiūrėti tai nusukau akis į knygą.
-Ledus jo širdyje ištirpdyti gali tik tikra meile. Vienas bučinys... - jis trumpam nutiko. - Gali pakeisti viską.
-Tai tu manai, kad jeigu pabučiuosiu tave tu tapsi normalus? - pasitikslinau.
-Būtent.
-Bet bučinys turi būti... na turi būti meilė. O aš tavęs nemyliu.
-Bet tu man esi pažadėta, prisimeni?
-Bet tai nereiškia, kad dėl to turėčiau mylėti tave.
Louis pavartė akimis ir suėmęs mano smakrą atsuko į save. Mano rankos atsirado ant jo pečių. Stengiausi jį nustumti, bet Louis buvo stipresnis.
-Tiesiog atsipalaiduok, - tyliai liepė ir uždėjo rankas ant mano liemens. - Juk tai nebus pirmas tavo bučinys.
-Iš kur žinai? - nusisukau.
Jis nušoko nuo stalo ir atsistojo prieš mane.
-Žinau, - atsakė ir vėl padėjo savo rankas ant mano liemens.
Nuleidau galvą.
-Prašau, man to reikia.
-Louis, tai tik kvaila pasaka! - prieštaravau.
Jis lėtai prasketė mano kojas ir atsistojo tarp jų.
-Man to reikia, Leila, - pakartojo.
Pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į jo maldaujančias akis.
-Aš pasibučiuosiu su tavimi tik jei prižadėsi, kad tu daugiau nebelysi prie manęs, - iškėliau savo sąlygas.
-Gerai, jei bučinys padės man.
-Ne, bet kokiu atvėju. Padės ar nepadės tu mane paliksi ramybėje!
-Pagalvosiu dar, - nusijuokė.
-Ne, - uždengiau jo lūpas savo delnu. - Prižadėk man, kad nebelysi prie manęs.
-Aha, - pavartė akimis ir, suėmęs mano veidą, priglaudė savo lūpas prie mano.
Jo lūpos buvo karštos ir švelnios. Louis pagilino bučinį ir jo rankos pradėjo slysti žemyn mano nugara. Pradėjau stumti jį tolyn nuo savęs. Jo nagai įsmigo į mano nugaros apačią ir aš pradėjau stipriau stumti jį. Skaudėjo. Jis buvo labai šiurkštus. Louis lūpos pradėjo leistis mano kaklu.
-Baik! - surikau kai galiausiai mano lūpos buvo išlaisvintos.
Jis neklausė manęs. Pajutau kaip jis pradeda kandžioti mano kaklą.
-Baik! - klykiau.
Pradėjau verkti.
-Man skauda! -rėkiau.
Staiga Louis atsitraukė. Pamačiau ant jo lūpų kraują. Mano akys išsipūtė. Lėtai priliečiau kaklą toj vietoj kurioj jis 'bučiavo' mane. Pasižiūrėjau į pirštus ir man pasidarė silpna. Giliai kvėpavau, kadangi skaudėjo ir kaklą ir nugarą. Louis lėtai apsilaižė lūpas tuo mėgaudamasis. Vaikinas pakėlė ranką nusivalyti lūpas, bet ant jo pirštų galų buvo kraujas.
-Ne, - tyliai sušnabždėjau.
Priliečiau savo nugara ir mano oda pašiurpo.
-Leila, aš atsiprašau, - žengė žingsnį arčiau manęs.
-Nelysk prie manęs! - klykiau.
-Leila, - pavartė akmis.
Susikėliau kojas ant stalo ir traukiausi atgal kol mano nugara susidūrė su siena.
-Neverk, - liepė.
Pradėjau šluostytis ašaras. Pagriebiau knygą nuo stalo.
-Nesiartink! - rėkiau.
-Leila, aš nenorėjau tavęs sužaloti, - nutęsė.
-Bet tu tai padarei! - klykiau.
Jis tiesė rankas į mane, bet aš mečiau knygą į jį. Jis sugavo ją kai ji buvo prie pat jo veido.
-Dink! - klykiau.
-Nusiramink, - sugirebė mano rankas ir papurtė. - Nieko čia baisaus!
-Nieko baisaus? Nieko baisaus?! - klykiau. - Tu mane sužalojai!
-Truputis kraujo... Nagi, manau tu kiekvieną mėnesį prarandi daugiau kraujo... - prunkštelėjo.
Mano lūpos prasivėrė ir užsičiaupė. Vėl prasiverė ir vėl užsičiaupė. Louis suraukęs antakius pasižiūrėjo į mano kaklą. Nykščiu prabraukė pro žaizdą ant mano kaklo ir aš susiraukiau.
-Kas per velnias? - tyliai savęs paklausė.
-Aš irgi tavęs norėčiau paklausti.. Kokio velnio tu tai padarei?! Ir beje... - smalsumas žudė mane. - Ar tu pasikeitei?
-Nežinau kol kas.
Louis pakėlė mane ir nunešė į vonią. Dabar visiškai pasimečiau. Vaikinas mane pasodino mane ant vonios krašto ir atsuko kraną. Paėmė rankšluostį ir sudrėkino jo kampą. Lėtai valė mano kaklą.
-Leila, ar tu nejauti... na žinai noro žudyt?
-Ne, kodėl turėčiau? - susiraukiau.
-Tada kažkas negerai, - prikando lūpą.
-Kas negerai?
Jis paėmė veidrodėlį ir atsuko į mane. Pasižiūrėjau į savo atvaizdą.
-Kas per velnias?!
Mano žaizda pamažu traukėsi.
-Tu gyji, Leila.
-Kodėl? Ar neturėtų praeiti šiek tiek laiko? Ar tavo sužalojimai užgyja greičiau?
-Tu turėtum gyti kaip normalus žmogus, Leila, savaite, dvi.
-Tai kodėl aš jau beveik sugyjusi?
-Ar aš tau primenu enciklopediją? - paklausė vartydamas akis.
-Ne, bet čia tavo kaltė! - išsigandusi surikau.
-Gerai, dabar nurimk, o paskui pasikalbėsime apie tai.
