Iš Louis pozicijos
Stovėjome aplink Leilą, nežinodami, ką daryti. Bandėme viską ką galėjom, tačiau mergina nenustojo drebėjusi. Jos baltos akys gąsdino visus.
-Ar manot, kad... Na žinot, - sumurmėjo Niall, nejaukiai pasikasydamas sprandą.
-Nemanau, kad tai velnio darbas, - susiraukiau. - Jis būtų pasirodęs ir man, manau.
Sunėriau savo pirštus su jos.
-Galbūt reikėtų pakviest daktarą? - pasiūlė Liam ir aš papurčiau galvą.
-Jai nėra tiek blogai, tiesa? Juk viskas bus gerai, - bandžiau įtikinti save. - Jai viskas bus gerai.
-Louis... - atsiduso vaikinai.
-Žinau,... Žinau, kad padėtis šūdina. Žinau! - surikau. - Tačiau Leila,... Ji yra tikra kovotoja. Ji stipri ir nepasiduos. Jai viskas bus gerai.
Mano žodžiai suveikė kaip burtas. Merginos akys užsimerkė ir jos kūnas vėl suglebo, nustojęs drėbėti. Skubiai patikrinau jos pulsą ir lengviau atsidusau, įsitikinęs, kad ji dar gyva. Paglosčiau jos plaukus. Jos blakstienos sukrutėjo ir po truputį atsimerkė. Nusišypsojau pamatęs, jog jos akys normalios.
-Kaip jautiesi, meile? - ramiai sukuždėjau.
Kelias sekundes ji gulėjo, ignoruodama viską.
-Lou, mes išgelbėti! - suriko ji ir apsikabino mano kaklą.
Susiraukiau.
-Galbūt gali papasakoti detaliau? - nusijuokiau ir paglosčiau jos nugarą.
Mergina nužvelgė vaikinus.
-Gal... Galėčiau pirma pasikalbėti su Louis viena?
Vaikinai palinksėjo ir išsiskubino iš kambario. Leila prikando apatinę lūpą ir pažvelgė žemyn.
-Tu pamanysi, jog išprotėjau, - ji atsiduso ir užsimerkė.
Iš Leilos pozicijos
-Aš... Buvau namie? Na, ne aš... Mano siela... - pradėjau mikčioti.
Louis susiraukęs stebėjo mane, bandydamas suprasti, ką aš kalbu. Tačiau nenutraukė manęs, laukė kol vėlgi prabilsiu.
-Tai skambės labai kvailai, tačiau... Louis... Aš... Aš... Ten aukštai... Mano seserys... Sparnai... - nutilau ir susikaupiau. - Aš esu angelas.
Louis veido išraiška nepasikeitė, lyg laukdamas, kol pasakysiu, kad tai tebuvo pokštas.
-Jos man... Jos man pasakė, kaip tave... Pašventinti...
Po truputį nutilau, susigėdusi nuleidau akis.
-Žinau, kad kalbu kaip beprotė, - sumurmėjau neaiškiai.
-Aš tikiu tavimi, mažute, - nusišypsojo Louis suspausdamas mano rankas. - Padarysiu viską, ką tik galėsiu.
Nusišypsojau ir apkabinau jo kaklą.
-Kada? - paklausė, paglostydamas mano šonus.
-Už savaitės, per pilnatį, - sumurmėjau, šyptelėdama. - Už savaitės viskas bus gerai. Ar gali patikėti?
Louis suėmė mano rankas ir pabučiavo mano krumplius. Sukikenau.
-Aš turiu tau siurprizą, šiam vakarui, jei jautiesi pakankamai stipri išlipti iš lovos, mažute.
-Aš jaučiuosi puikiai!
Louis paguldė mane į lovą.
-Pailsėk dar, vis dar atrodai pabalusi. Atnešiu tau ko nors pavalgyti, - palinksėjo sau ir dingo iš kambario.
Plačiai išsišiepiau ir atsisėdau ant lovos. Už poros minučių pasirodė Louis su padėklu. Greitai suvalgiau sriubą. Kūną užliejo šiluma. Louis padėjo padėklą ant stalo ir atsigulė šalia manęs.
-Negaliu patikėti, kad viskas išsispręs, - išsišiepiau.
-Tu esi įsitikinusi, kad... tai suveiks? - nedrąsiai paklausė.
Sukikenau ir energingai palinksėjau.
-Aš buvau rojuje, - tyliai sukuždėjau užsimerkdama. - Ak, kad būtum matęs kokie buvo mano sparnai! Švelnūs, pūkuoti, akinančiai balti su auksiniais krašteliais. Ten jaučiausi tokia... laisva, lengva ir laiminga! - sukrykščiau. - O jei būtum matęs suknelę, kurią gavau rojuj... Būtum apakęs!
Po kurio laiko pastebėjau liūdną Louis šypseną. Nutilau.
-Ei, - paglosčiau jo krūtinę. - Ar viskas gerai?
-Tavo akys tiesiog žiba, kai kalbi apie tai... kas įvyko ten.
Sukikenau ir pakštelėjau į jo skruostą.
-Lou... Aš visada pasirinksiu tave. Eičiau su tavimi per pragarą, liepsnas, ugnį... Nors visa tai yra beveik tas pats... Esmė tame, kad tu esi man pats pats pats svarbiausias.
-Žinau, kad visada pasirinktum mane, bet būtent dėl to man ir neramu. Tu ten laiminga, o aš negaliu tavęs padaryti laiming-
Nutraukiau jį švelniu bučiniu.
-Pati laimingiausia esu, kai tu šalia manęs.
Jis pasilenkė ir vėl pabučiavo mano lūpas.
-Apsivilk tai, - louis nusišypsojo paduodamas man juodą maišelį.
Prikandau lūpą ir greitai žvilgtelėjau vidun.
-Spalva nuostabi, - aiktelėjau ištraukdama švelnios kreminės spalvos suknelę. - Kur ją gavai?
Rankomis perbėgau per malonų audeklą. Louis nusišypsojo.
–Džiaugiuosi, kad tau patiko, apsirenk, lauksiu tavęs apačioje.
Louis uždarė duris paskui save ir aš greitai pašokau iš lovos. Paėmusi maišelį apverčiau jį ant lovos. Nuraudau pamačiusi juodus apatinius. Taip pat radau makiažą, bei papuošalus. Sugriebusi visus daiktus nulekiau į vonią. Karštas vanduo atpalaidavo kūną, mano širdis plakė nenusakomai greitai. Kas ten per staigmena? Apsijuosiau rankšluosčiu kūną ir išsidžiovinau plaukus. Ak, kokia laiminga jauciausi. Viskas galiausiai gerėja. Jau kitą savaitę būsime laimingi kartu su Louis. Galėsiu grįžti namo, susitikti su Casslyn! Kaip ilgai jos nemačiau, kaži, ar mano tėvai... O gal Harry papasakojo jai, kas vyksta, kad esu sveika ir gyva. Skubiai apsirengiau ir negausiai pasidažiau. Užsidėjau grandinėlę bei porą apyrankių. Žengiau žingsnį atgal ir nužvelgiau save. Atrodžiau pakankamai gerai. Nusišypsojau sau ir išėjau iš vonios.
-Lou! - pakviečiau, eidama iš kambario. - Kur tu?
Po sekundės vaikinas atsirado prieš mane ir priklaupė. . Jis vilkėjo juodą kostiumą su kreminiais marškiniais, derančiais su mano suknele. Mano širdis neramiai dunktelėjo krūtinėje. Tačiau tada pastebėjau juodą aukštakulnį jo rankose. Švelniai, jis pakėlė mano koją ir apavė batelį ant mano pėdos. Tą patį padarė su kita koja. Ranka prisilaikiau į sieną, jog nenukrisčiau. Louis išsitiesė ir pasitaisė švarką.
-Šiąnakt tu esi mano princesė, - sukuždėjo ir nusilenkęs pabučiavo mano ranką.
Kvailai sukrizenusi nuraudau. Vaikinas pasiūlė man savo alkūnę ir aš nedrąsiai įsikibau į ją.
-Kokia proga visa tai padarei, Lou? - nusišypsojo.
-Norėjau palepinti savo brangiausiąją, kuri šitiek iškentėjo tik dėl manęs.
Louis neskubėdamas nuvedé mane į svetainę ir aš aiktelėjau. Vidury kambario buvo mažas staliukas, užtiestas balta staltiese. Ant stalo buvo padėtas butelis šampano ir dvi taurės. Taip pat viena didelė lėkštė su pica.
–Atleisk, nekoks aš kulinaras, - nusijuokė, lydėdamas mane prie stalo. - Bet pica iš tavo mėgstamiausios picerijos.
Sužavėta nužvelgiau degančias žvakes, kurios buvo vienintelės šviesos šaltinis. Louis atitraukė man kėdę ir vėlgi nuraudusi atsisėdau, jis pristūmė mano kėdę ir atsisėdo priešais mane.
-O.. O kur vaikinai? - paklauskau.
-Šiąnakt mes vieni, - vaikinas išsišiepė ir mirktelėjęs įpylė man šampano.
-Mes negalime mylėtis, - sumurmėjau nuleisdama akis. - Negaliu... Nes kitaip nieko nepavyks. Nepavyks išgelbėti savęs...
Louis nusijuokė ir įsipylė šampano sau. Pakėlė taurę.
-Už ateitį, - linktelėjo.
Sudaužiau su juo taurėmis.
-Už mūsų ateitį, –linktelėjau.
Pavalgius Louis atsistojo ir išėjo iš kambario. Sutrikau, bet po sekundės grįžo su pūkuotomis rožinėmis šlepetėmis. Netardamas ne žodžio, jis vėl priklaupė ant kelio prieš mane. Atsisukau į jį ir paklusniai pakėliau kairę koja.
-Ne, - papurtė galvą ir paėmė mano dešinę koją.
Švelniai nuėmė aukštakulnį ir pakeitė jį minkšta šlepete. Tada lėtai nuėmė kairįjį aukštakulnį ir uždėjo šlepetę. Į pėda įsirėmė kažkoks nedidelis daiktas.
-Louis, ten kažkas įkrito, - sumurmėjau ir pasilenkiau.
Pakišau pirštus po pėda, į šlepetę ir sužvėjojau įkritusį daikčiuką.
-Lou! - aiktelėjau sužibus žiedui.
Jis švelniai paėmė mano ranką ir žiedą.
-Ar tekėsi už manęs, Leila?
Ašaros susikaupė akyse ir palinkėjau. Louis užmovė man žiedą ir plačiai išsišiepė. Pažvelgiau į nedidelį akmenėlį ant mano piršto ir suklykus iš laimės apkabinau Louis kaklą, krisdama ant kelių šalia jo.
Iš trečio asmens pozicijos.
Leila ir Louis pagaliau patikėjo, kad viskas gerėja. Abu visa širdimi vylėsi, kad už savaitės viskas susitvarkys. Tačiau ar viskas gali taip staiga tapti tobula?
