-Kur tu taip ilgia užtrukai, Leila? - paklausė mama vos grįžau namo.
-Aš buvau su Caslynn, mama, - atsakiau.
-Kodėl tavo keliai kruvini? - mamos akyse pasirodė baimė.
Pasižiūrėjau į kruvinus kelius, kuriuos tikriausiai susižalojau kai Džordžas buvo atitrauktas nuo manęs ir kai nukritau.
-Mam, tu žinai kokia aš nevėkšla. Aš nukritau.
Mama tyliai nusijuokė.
-Kur tėtis? - paklausiau ir nusispyriau batus.
-Jis darbe.
-Dešimta vakaro? - sustingau.
-Jis tikriausiai tuoj grįš, - nuramino mama.
Linktelėjau ir nuėjau į kambarį. Paskui atėjo ir mama.
-Ar tu alkana? - paklausė.
-O ar mes turime ką nors valgomo? - kritau į lovą.
-Turime visko karštiems sumuštiniams.
-Ne, nenoriu, ačiū.
-Persirenk, - liepė ir išėjusi uždarė duris.
Tingiai atsistojau iš lovos ir nuėjau prie spintos. Persirengiau ir pasiėmusi knygas atsisėdau ant lovos. Praverčiau knygą, čia šitiek informacijos! Bet man to nereikia. Man neįdomu kaip ar kas sugalvojo miesto pavadinimą. Numečiau į šalį naująją knygą ir pasiėmiau senesnę, nudilusiais kraštais. Atsiverčiau knygą, bet ten taip pat teradau informaciją apie miesto įkūrimą. Nemanau, kad tai kaip nors susiję su keistais dingimais. Nusivylusi atsiverčiau turinį. Pirštu braukiau per per turinį. Jis sustojo ties žodžiu: "Haven miesto legenda". Čia jau kita kalba. Pasižiūrėjau puslapio numerį ir greitai jį atsiverčiau. Puslapio viršuje didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta "LEGENDA". Pradėjau skaityti legendą. Joje buvo teigiama, kad pirmasis žmogus dingo 1873 metais. Dabar 2012. Susiraukiau. Čia kažkas nelogiško. Nulipau nuo lovos ir pasiėmiau užrašų knygutę, pieštuką ir tušinuką. Užrašiau datą, kai dingo pirmasis žmogus. 139 metai prabėgo, o žmonės vis tiek dingsta. Tai negali būti vienas žudikas. Skaičiau toliau. Pasižymėjau antrą datą - 1899 - metai, kai buvo sudegintas įtariamasis. Jo lavono taip ir nerado. Mano oda pašiurpo nuo staigaus šalčio. Pasižiūrėjau į langą. Jo viršus praviras. Nepamenu, kad būčiau jį atidariusi. Tikriausiai tai mamos darbas. Atsistojau ir priėjau prie lango. Suraukiau antakius. Lauke oras atrodė šiltas. Atvėriau langą. Šiltas ir malonus vėjelis pradėjo glostyti mano odą. Užsimerkiau ir atsipalaidavau. Atsigavau iš ramybės būsenos ir atsimerkiau. Palikau pravirą langą ir grįžau į lovą. Mano pirštai nutirpo ir mano kvėpavimas užstrigo gerklėje. Drebančiomis rankomis paėmiau savo užrašų knygutę. Prie visų trijų mano užrašytų datų buvo nupaišyti amžinybės ženklai, o per visą puslapį didelėmis raidėmis užrašyta: AMŽINAI JAUNAS. Sąsiuvinys iškrito iš mano rankų. Pradėjau dairytis ir panikuoti.
-Ar čia kažkas yra? - paklausiau.
Niekas neatsakė. Greitais žingsniais nuėjau prie lango ir užvėriau jį. Užtraukiau užuolaidas ir lengviau atsidusau. Pribėgau prie lovos ir užverčiau knygą. Nebenorėjau daugiau nemalonių staigmenų. Paslėpiau knygą spintoje. Išplėšiau tą lapą iš užrašinės ir suglamžiusi įmečiau į stalčių. Mano telefonas supypsėjo ir aš krūptelėjau. Nurijau gumulą įstrigusį gerklėje ir paėmiau telefoną į rankas. Norėjau atrakinti ekraną, bet beldimas į duris mane sustabdė. Suklykiau dėl netikėto triukšmo ir išmečiau telefoną. Į kambarį įėjo mama.
-Tėvas grįžo. Kažko tau reikėjo iš jo?
-Ne, mama, - kiek drebančiu balsu atsakiau.
Ji linktelėjo ir pasižiūrėjo į telefoną besimėtantį ant žemės.
-Leila, nemetyk savo telefono, - griežtai paliepė. - Jis brangiai kainavo.
Vos tai pasakiusi ji apsisuko ir išėjo. Priklaupiau pasiimti savo telefoną.
-Tai gal tada negąsdink manęs ir taip staiga nepradėk belstis, - burbėjau panosėje.
Atsisėdau ant lovos krašto. Nebuvau įsitikinusi, kad aš noriu perskaityti tą žinutę. Sukaupiau drąsą ir atsidariau žinutę. Ji buvo nuo -L. Kaip spėju Louis. "Tau nereikėtu baimintis menkutės pagalbos. -L".
Apie kokią pagalbą jis kalba? Gal jis kalba apie Džordžą? Trepsėjau koja ir svarsčiau ar atrašyti jam. Man knietėjo sužinoti apie ką kalba, na rašo, tas vaikinas. Ir ar jis tikrai tas Louis. Nusprendžiau palikti šį reikalą ramybei. Susigūžiau ant lovos. Mažai trūko iki ašarų. Aš bijojau, paniškai bijojau. Galbūt reikia tiesiog išsimiegoti? Taip, būtent to man ir reikia. Miego. Ryte, kai atsikelsiu viskas bus gerai. Persirengiau į pižamą ir atsiguliau ant lovos. Patogiai įsitaisiau ir užmerkiau akis.
Ryte atsikėliau nuo paukščių čiulbėjimo. Nieko malonesnio negali būti? Ha, visiškai ne. Man reikėjo daugiau miego. Kodėl paukščiai tokie ankstyvus? Užsidengiau veidą pagalve.
-Labas rytas, miegale, - į kambarį įsiveržė Caslynn.
Tingiai pramekiau akis ir pasižiūrėjau į merginą.
-Kas tave čia įleido?
-Tavo tėvai, - nuėjo prie užuolaidų ir jas pravėrė.
-Ugh, - nepatenkinta ryškia šviesaa bandžiau rankomis uždengti akis. - Ar jie neturėtų būti darbe?
-Jie išėjo prieš valandą, - Cas ramiai atsakė ir atsistojo prie lovos.
Jos šešėlis uždengė pro langą besiveržiančią šviesą, tad galiausiai galėjau atsimerkti.
-Tai tu čia jau valanda? - paklausiau.
-Aha, - palingavo galva. - Pasižiūrėjau kempiniuką ir Simpsonus. Galiausiai pasiilgau tavo kompanijos ir atėjau pažadinti tavęs, - papasakojo.
Pasirėmiau alkūnėmis į lovą ir nusižiovavau.
-Kiek valandų? - paklausiau jos.
-Dešimta ryto.
-Kodėl tu tokia ankstyva? - suzirziau ir vėl atsigulusi užsimerkiau.
-Nes noriu linksmai ir turiningai praleisti vasarą. O dabar kelk savo užpakalį iš lovos. Kol tu pasiruoši aš padarysiu tau pusryčiu, brangute.
Cas dingo iš kambario. Nusižiovavau ir išlipau iš lovos. Pasiėmiau rūbus ir rankšluostį. Stengiausi kuo greičiau nusiprausti ir apsirengti. Dievinau vandenį, bet taip pat jo beveik paniškai bijojau. Nemokėjau plaukti. O po karto, kai buvau šešerių vos nepaskendau, į jūrą, upes ar baseinus nekišu nė kojos. Grįžau į kambarį ir radau Caslynn besiknisiančią mano telefone.
-Ką darai? - paklausiau.
-Tau kažkas parašė. Bet tavo kodas pakeistas, kodėl? - ištiesė mano telefoną.
Atsirakinau telefoną ir atsidariau žinutę. Cass bemat prišoko prie manęs ir už mane garsiai perskaitė žinutę:
-Saugokis svetimų. Kiekvienas mes nešiojame kaukes. Nebūk naiva. Nepasitikėk bet kuo.
Skaičiau žinutę dar ir dar kartą.
-Kas čia rašo, Leila? - sutriko ji.
Lėtai atsisukau į ją ir su siaubu pasižiūrėjau į ją.
-Nežinau, - sušnabždėjau.
-Žiūrėk, jis pridėjo bučkį gale, - parodė į x raidę žinutės pabaigoje. - Atrašysi?
Prikandau lūpą ir palinksėjau. Mano pirštai per stipriai drebėjo. Negalėjau normaliai sudėlioti žodžių. Cas paėmė iš manęs telefoną.
-Diktuok, - liepė.
Nurijau seiles ir drebančiu balsu pradėjau diktuoti:
-O kodėl aš turėčiau pasitikėti tavimi? Aš tavęs nepažįstu. Ir džiaugčiausi, jei atstotum nuo manęs.
Ji pamaigė mano telefoną ir išsiuntė žinutę.
-Leila, sėsk, - liepė ir pastūmė mane ant lovos.
Atsisėdau ir prabraukiau ranka per drėgnus plaukus.
-Aš niekada nemačiau tavęs tokios išsigandusios, Leila! - atsisėdo šalia manęs.
-Nes aš niekada nebuvau tokia išsiganduis, Caslynn, - mano akyse pradėjo kauptis ašaros.
Telefonas suvibravo jos rankose.
-Paskaityk, - liepiau.
-Ar tu tuo tikra?
-Skaityk! - neišlaikiusi įtampos surikau.
-Gerai, gerai... Aš nežinau tavo kodo, - priminė.
Atrakinau telefoną ir vėl padaviau jai. Ji pirma tyliai sau persiskaitė ir tada pasimetusi pasižiūrėjo į mane.
-Jis rašo, kad tu jo.
Atėmiau iš jos telefoną ir perskaičiau: "Tu pasitiki manimi, nes tu mano ;) x"
