-Tėti, - bandžiau jį nuraminti, tačiau jis susigriebė už nugaros.
Pamaniau, kad galbūt jam suskaudo, tačiau klydau. Pradėjau klykti išvydusi pistoletą tėvo rankose. Šokau tarp tėvo ir Louis.
-Nurimk, tėti, nurimk! - rėkiau.
-Pasitrauk! - klykė tėvas mosuodamas ginklu.
-Nuleisk ginklą. Iš vis iš kur tu jį turi?!
-Leila, - sumurmėjo motina ir sugriebusi mano alkūnė patraukė į šalį.
Drebančiomis rankomis tėvas užtaisė ginklą. Drąskiausi ir bandžiau ištrūkti, bet motinos rankos apglėbė mane stipriau.
-Tėti ne! - klykiau nepasiduodama.
Mečiau žvilgsnį į Louis, kuris ramiai stovėjo ir nuleidęs galvą laukė.
-Louis! Tėti, nedrįsk! Tėti! Jei tu šausi-
Mane nutraukė šūvis. Pajutau siaubingą skausmą kairiąjame pety ir garsiai suklykiau. Pažvelgiau į Louis. Jis stovėjo kaip stovėjęs, tačiau ant jo peties dabar didėjo kraujo dėmė.
-Tėti! Ką tu padarei?! - klykiau.
Mama stipriau mane suspaudė, kai išgirdome, jog tėvas iš naujo užtaiso ginklą. Mačiau kaip jo rankos drebėdamos suspaudė gaiduką antrąsyk. Šį kartą pajutau skausmą pilve ir susiriečiau. Išslydau iš motinos glėbio ir suglebau ant grindų. Susiėmiau už pilvo, kaktą priglaudžiau prie šaltų grindų. Tėvas užtaisė ginklą trečią kartą ir aš pakėliau ašarotas akis į jį.
-Tu tik pamėgink šauti... Jei iššausi... Pamiršk, kad turi dukrą...
Tėvas nuleido ginklą ir pažvelgė į mane. Suklykiau, pajutusu didesniį skausmą pilve.
-Leila, mažute, - sumurmėjo Louis paglostydamas mano nugarą.
Iš paskutiniųjų jėgų pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į vaikiną, šis klūpojo prie manęs, jo akyse žybėjo nerimas ir skausmas. Mačiau kraują, plūstantį iš jo pilvo ir peties. Apkabinau jo liemenį ir pradėjau garsiai raudoti.
-Ššš, - glostė mano nugarą.
-Leila, - griežtai ištarė mano vardą motina.
Tačiau aš nekreipiau dėmesio. Stipriau įsikibau į Louis. Jaučiau, jog dabar galiu pasitikėti tik juo. Pajutau kažkieno rankas, bandančias mane atitraukti nuo Louis, bet aš apsivijau jį ir kojomis. Louis apkabino mane ir patraukė tas kitas rankas nuo manęs. Jis mane gynė nuo mano tėvų. Jutau drėgmę ant savo pilvo. Supratau, kad tai jo kraujas. Nors atrodė, kad tas kraujas liejasi iš manęs.
-Viskas gerai, - sumurmėjo vaikinas man į ausį.
Panardinau rankas į jo plaukus. Louis pabučiavo mano petį. Tada pamažu kylo kaklu. Bučiniai pamažu nuramino ir aš giliai įkvėpus nurimau.
-Leila, tuoj pat nulipk nuo to maniako! - suriko motina.
Papurčiau galvą ir atsisukau į savo tėvus. Tėvas vis dar laikė pistoletą, tačiau nuleistą žemyn. Mama stovėjo prie jo, ašarotu veidu, tačiau šaltu žvilgsniu.
-Jis nenusipelnė gyventi, jis atėmęs per daug gyvybių, - sugriežė dantimis tėvas.
-Jūs negalite to padaryti, - sumurmėjau išsigandusi.
-Tai būtų teisingiausia, Leila, - sumurmėjo motina nuleisdama akis.
Negalėjau patikėti, kad tai mano tėvai.
-Jūs negalite to padaryti, - išpūčiau akis ir greitai sumelavau. - Jūs negalite žudyti mano vaiko tėvo.
Pistoletas iškrito iš tėvo, jo akis užtemdė siaubingas pyktis. Akimirkai jo akys tapo juodut juodutėlės, lyg tuščios. Sprandu nubėgo nemalonūs, blogą žadantys, šiurpuliukai.
-Pasakyk, kad tu tik meluoji, Leila, - jis šiurkščiai sugriebė mane už alkūnės ir pastatė ant kojų.
Louis tuoj pat prišoko prie mūsų ir nustūmė mano tėvą. Įpykęs jis smogė Louis, bet vaikinas spėjo pasitraukti.
-Leila, pasakyk, kad tai melas, - mama užsidengė burną delnu.
Visus ginčus nutraukė staigus durų skambutis. Mano akys išsipūtė ir aš pažvelgiau į Louis. Kad ir kas stovi už durų, jis ar ji, o gal net jie negali mūsų pamatyt.
-Einam į mano kambarį, - pastūmiau Louis.
Louis nesipriešino, tik švelniai stumtelėjo, jog būčiau prieky. Pažvelgiau į tėvus. Mama lėtai linktelėjo mane. Tikriausiai suprato, kad ir kaip jie nemėgsta Louis, pavojus gresia ir man, jų dukrai. Greitai užlėkėm laiptais ir aš tyliai uždariau duris.
-Tau nereikėjo meluoti, kad esi nieščia, - sumurmėjo Louis atsiguldamas ant lovos.
Ant pirštų galų nutipenau prie jo ir atsargiai pakėliau jo kruvinus marškinėlius.
-Jis tave bandė užmušti, - akyse pritvinko ašarų.
-Viskas bus gerai, - paglostė mano skruostą. - Tereikia atsikratyti kulkų, juk tai nepirmas kartas, meile.
-Rei-
-Šš, - jis nutildė mane ir pridėjo pirštą prie savo lūpų.
Primerkęs akis jis klausėsi. Bandžiau išgirsti kas vyksta apačioje ir aš, tačiau nepavyko. Kantriai laukiau, kol Louis viską paaiškins.
-Šūdas, - sumurmėjo. - Iš kur tavo tėvas turi ginklą?
-Aš nežinau, - pasimečiau. - O kas? Kas ten vyksta?
-Ten pareigūnai, - paaiškino man Lou. - Tavo kaimynai, išgirdę šūvius juos iškvietė ir tavo tėvas sumelavo, kad čia nieko nėra. Tačiau ant grindų policininkai pamatė ir pistoletą ir kraujo lašų.
Mano akys išsipūtė.
-Kas dabar bus?
Išgirdau žingsnius.
-O dabar jie ieško sužeistojo, - sumurmėjo ir pašoko nuo lovos. - Nusirenk!
Pakėliau antakius nesuprasdama ko jis nori iš manęs, bet pažvelgus žemyn supratau, jog esu išsitepliojusi jo krauju. Kol aš nusiėmiau palaidinę, Louis iš mano spintos ištraukė kitus marškinelius ir greitai pametė man juos.
-O kaip tu? - tyliai sumurmėjau.
Jis mirktelėjo man akimi ir įlindo į mano spintą.
-Kai klaus, sakyk, kad jokių šūvių negirdėjai, - greitai sumurmėjo ir uždarė duris.
Pakišau kruvinus marškinėlius po lova ir įšokau į lovą. Jaučiau, kaip smarkiai plakė mano širdis. Užsimerkiau ir apsimečiau mieganti kaip tik tą akimirką, kai durys atsidarė. Apsimečiau toliau mieganti. Pajutusi sunkią ranką ant peties, kurį vis dar šiek tiek gėlė krūptelėjau ir apsimečiau, jog tik dabar pabudau. Pasikrapščiau akis ir sutrikusi apsidairiau.
-Ką čia veikiate? - pabandžiau paklausti prikimusiu balsu.
-Sulaukėme skambučio, kad šiame name girdėjo šūvius. Pirmame aukšte radome pistoletą ir kraujo lašų. Gal žinote ką nors apie tai? - paklausė.
Pareigūnas buvo ganėtinai jaunas. Gal tik pora metų vyresnis už mane. Nusižiovavau ir nusirąžiau, bet suvokiau padariusi klaidą, mat suskaudo petį. Pareigūnas įtariai pasižiūrėjo į manę, o aš kita ranka pamasažavau petį.
-Senai sakiau, kad man reikia naujo čiužinio, - apsimečiau, kad sau sumurmu.
-Taigi kaip paaiškinsite šūvius?
-Kokius šūvius? - susiraukiau.
-Kurie aidėjo šiuose namuose, - ramiai atsakė pareigūnas.
Atsisėdau lovoje ir lėtai atsidusau, vis mėgindama nuraminti greitai plakančią širdį.
-Kada?
-Šiandien, - palinksėjo.
-Ar nemanote, kad jeigu čia ir būtų "aidėję", - nusivaipiau. - Šūviai, aš būčiau girdėjusi?
-Dėl to ir klausiu jūsų, - ramiai atsakė.
Pakilau iš lovos.
-Atleiskite, bet nieko nežinau ir negaliu padėti. Man reikia į tualetą, atleiskite, - atidariau pareigūnui plačiai duris.
-O kaip paaiškinsite pistoletą ir kraują?
Trūktelėjau pečiais.
-O jūs man parodykite bent vieną šiame mieste neapsiginklavusį.
-Tik po to kai parodysite bent vieną miestietį, mėtantį savo ginklus ant žemės šalia kraujo dėmių, - palinko prie manęs.
-Apie kokią kraujo dėmę jūs kalbate? - prunkštelėjau.
-Apie tą, koridoriuje, - įdėmiai spoksojo į mano akis.
Garsiai nusijuokiau.
-O kas sakė, kad ten kraujas? - pakėliau antakį.
-O tai kas? - jis nepatikėjo manimi nė sekundei.
Kelias sekundes patylėjau, mintyse kurpadama įtikinamą istoriją.
-Tai nagų lakas, - sumelavau.
Pareigūnas prunkštelėjo ir išėjo iš kambario, bet koridoriaus gale sustojo ir atsigręžė į mane.
-Beje, aš pareigūnas Rowland, - jis linktelėjo man ir nušuoliavo laiptais žemyn.
-Man tas šunsnukis nepatinka, - sumurmėjo šalia manęs atsiradęs Lou.
-Man jis ir nekelia didžiausio pasitikėjimo, - uždariau duris.
