-Lou, man neramu dėl Liam, - sumurmėjau gulėdama ant jo krūtinės.
-Jam viskas gerai, nesijaudink dėl jo, gerai?
-Kaip galiu nesijaudinti? - pašnibždomis surikau. - Jis man padėjo... Jei kas jam atsitiks aš niekada sau neatleisiu, Louis.
-Nekalbėk taip. Jam viskas bus gerai.
-Mes turime iš čia išsinešdyti. Čia nėra nieko švaraus. Negalime čia sutvarkyt tavo žaizdos.
Atsistojau ir nuėjau prie kopečių. Louis taip pat, šiek tiek sunkokai, atsistojo. Pribėgau prie jo ir permečiau jo ranką per savo pečius. Louis atsirėmė į mane.
-Kaip čia atsitiko, kad prieš kiek laiko buvai pilnas energijos ir jėgos, o dabar vos paeini, Louis?
-Adrenalinas daro stebuklus, širdute. Patikėk, pamatęs kaip kankinies... suteikė daug adneralino. Būčiau bet ką padaręs, kad tik išvaduočiau tave nuo kančių, meile.
Atsidusau ir nuvedžiau jį prie kopečių.
-Gal tu geriau prisėsk? - pasiūliau.
-Palauk, - sumurmėjo ir įsikibo į kopečias.
Lėtai pradėjo kopti jomis. Prilaikiau jį. Jaudinausi, jog jis nukris. Užlipęs pakankamai aukštai jis pabandė praverti duris. Galėjau prisiekti, kad girdėjau kaip kažkas sugrebždėjo, tačiau duris taip ir neatsivėrė. Nusivyliau. Tikrai tikėjausi, kad Louis išlaisvins mus. Žinojau, kad jis nusilpęs, tačiau vis tiek... Lėtai nulipęs kopečiomis pažvelgė į mane.
-Atleisk, - susikrimto. - Atleisk, kad nuvyliau.
Vaikinas lėtai atsisėdo ir atrėmęs galvą į sieną giliai atsiduso.
-Viskas gerai, mielasis, - bandžiau jį nuraminti ir pritūpusi prie jo paglosčiau jo skruostą ir pakštelėjau į jo kaktą.
Pasitraukiau nuo jo ir priėjusi prie kopečių jomis užlipau. Iš paskutiniųjų trankiau duris.
-Padėkit, - sumurmėjau.
-Žinai, tavęs niekas neišgirs, meile.
-Žinau, - užsimerkiau.
-Nereikėjo tau čia ateiti, - sumurmėjo jis.
Nušokau ant žemės ir atsisėdau šalia jo.
-Kaip jautiesi? - paklausiau.
-Gerai, - palnksėjo.
Tačiau gerai jis tikrai neatrodė. Išvydau prakaito lašelius varvančius jo kakta. Priglaudžiau ranką prie jo kaktos.
-Velnias, Louis! Tu karščiuoji!
Pašokau ant kojų.
-Man viskas gerai, - bandė nuraminti mane.
-Ne, ne, - susigriebusi už galvos vaikščiojau aplink. - Ką daryt? Ką daryt?
-Sėsk ir nurimk, Leila, - griežčiau sukomandavo.
-Ne, mums reikia pagalbos, - panikavau.
-Niekas mūsų čia neras, Leila, - atsiduso Louis.
-Ne, mus privalo rasti. Padėkit! - pradėjau klykti. - Padėkit!
Ašaros plovė mano veidą. Po keleto minučių pradėjo perštėti gerklę, nebeparėkiau. Suklupau prie Louis. Jaučiau aštrų skausmą kairiajam kely, kai mano oda susidūrė su grindimis. Delnais glosčiau jo veidą. Jis buvo karštas. Beviltiškai dairiausi ieškodamo ko nors.
-Kaip jautiesi, Louis? Prašau, sakyt tiesą, mielasis, - glosčiau jo ranką.
-Jaučiausi it būtų mano paskutinioji, - nusijuokė nelinksmai.
Siaubas perkreipė mano veidą. Ne tokios tiesos norėjau.
-Mes... kaip... - trūko oro, tad net sakinio negalėjau pasakyt nesustobdama. - Nors...
Louis palinksėjo ir aš vėl atsistojau. Nors kojos atrodė kaip padarytos iš želės kažkaips sugebėjau išstovėti. Pamiršus bet kokį skausmą, visą nuovargį - viską, kas buvo susiję su manimi pradėjau vėl rėkti. Rėkavau kas kiek laiko. Tačiau niekas neatėjo į pagalbą.
-Man atrodo girdžiu kažką, - sumurmėjo Louis. - Bent vienas pojūtis dar nepaliko manęs, - kimiai nusijuokė.
Įsiklausiau ir aš. Iš tiesų, kažkas krebždėjo virš mūsų. Atsistojau ant keturių ir priropojau arčiau kopečių.
-Padėkit! - klykiau skaudančia ir išdžiuvusią gerkle. - Meldžiu, padėkit!
Stengiausi klausytis kas vyksta viršuj.
-Jie kažkur čia, - išgirdau garsų Harry balsą.
Jie čia! Giliai įkvėpiau ir stengiausi kuo garsiau surikti.
-Harry! Harry!
-Nenustok, Leila! - sukomandavo Zayn.
Vis rėkiau.
-Manau radau! - išgirdau Niall balsą. - Vyručiai, padėkit nustumti tą kvailą daiktą.
Priropojau prie Louis.
-Mus rado, mažuti, mus rado, - kuždėjau suėmusi jo šaltą ranką.
-Sakiau, kad viskas bus gerai. Tik kaip mes nuo jų paspruksime? - tyliai sušnabždėjo.
-Mes nuo jų nespruksime! Jie mūsų draugai, Lou. Jie man padėjo.
-Jei gražiai elgėsi su tavimi, tai dar nereiškia, kad nenori nugalabyti manęs. O dabar jiems puiki galimybė tai padaryti.
-Jie nieko tau blogo nepadarys, - susiraukiau. - Pasitikėk jais.
Duris staiga prasivėrė. Pasklido dulkių kamuolys. Užsimerkiau ir paslėpiau veidą Louis krūtinėje. Išgirdau kaip kažkas nusileidžia ant grindų. Kelias sekundes palaukiau ir atsisukau į Harry, kuris stovėjo visai šalia mūsų. Jaučiausi tokia laiminga jį matydama dabar čia. Atsistojau ir apkabinau jį.
-Turime greičiau dingti iš čia, - sumurmėjo Harry.
-Padėsi Louis? - paklausiau ranka parodydama į vaikiną, gulintį ant grindų.
Harry palinksėjo.
-Eik pirma, - linktelėjo smakru į kopečias Harry.
Palinksėjau ir lėtai užlipau. Kieme buvo tamsoka. Niall padėjo man atsistoti. Nustėrus apsidairiau. Garažo čia nebebuvo. Bent jau tikrai ne visas. Čia buvo vieni griuvėsiai!
-Liam? Kur Liam?!
-Jis... ligoninėje, - pasikasė sprandą Niall.
-Kas čia įvyko? - pabalau.
-Eime, paaiškinsime mašinoj.
Harry su Lou taip pat išlindo iš to rūsio.
-Ar toli jūsų mašina? - paklausiau sunerimusi dėl Lou.
Vaikinai papurtė galvas.
Uždėjau ant Lou kaktos drėgną, vėsų rankšluostį ir paglosčiau skruostus. Jis buvo apžėlęs.
-Aš tuoj grįšiu, - sukuždėjau jam ir pabučiavau jo nosį.
Išėjau iš kambario. Tyliai ir atsargiai uždariau duris. Nutrepsėjau į virtuvę. Čia sėdėjo visi trys vaikinai - Harry, Niall ir Zayn.
-Am... Louis reikia išvirti kokios sriubos ar dar ko nors, em... Jūs nieko prieš, jeigu aš čia šiek tiek... em.. gaminsiu?
-Ne, ne, mūsų namai - tavo namai. Beje, tavo mama turėtų būti išsigandusi. Ar ji žino kur tu? - paklausė Niall.
Pridėjau delną prie lūpų suvokusi, kad mano tėvai nieko apie tai nežino. Kaip galėjau pamiršti juos?!
-Aš vėliau.. Dieve brangus, - atsikvėpiau. - Kaip nors... Dabar svarbiau Liam ir Louis. Kas ten garažuose nutiko?!
Visi vaikinai nutilo ir susižvalgė.
-Na... - nutęsė Harry.
-Ten įvyko... didžiulis BOOM! - pasikasė kaktą Zayn.
-Kas? - susiraukiau.
-Vienas iš medžiotojų šovė į Liam. Šovė kelis kartus. Vieną kartą pataikė į bendzino baką ar kažką tokio. Taip tikriausiai sukėlė sprogimą. Dar aiškiai nežino,e - paaiškino Niall.
Mano akys išsipūtė.
-Liam,.. kaip jis?
-Jis ligoninėje. Kol kas gyvybę palaiko keli aparatai, - nuleido akis į žemę Zayn.
-Aš... aš... aš taip atsiprašau, - prikandau virpančią lūpą.
-Jam bus viskas gerai, Leila. Jis stiprus vaikinas, - liūdnai šyptelėjo Harry.
-Aš... aš... atleiskit, - išbėgau iš virtuvės ir nulėkiau į vonią.
Užtrenkiau duris ir į jas atsirėmiau. Aš kalta dėl visko. Jei ne aš Louis būtų sveikas ir nebūtų buvęs medžiotojų rankose, o ir Liam būtų sveikas ir laimingas. Aš čia visiems traukiu bėdas. Susiėmiau už galvos ir pradėjau giliai kvėpuoti. Kuteno gerklę. Giliai įkvėpiau ir pradėjau klykti. Nežinojau kodėl tai darau, tiesiog klykiau.
