-Gerai... - nutęsė po ilgos mano tylos. - Tikėjausi kitokios tavo reakcijos.
-Kokios? - tyliai paklausiau.
-Aw kaip gražu, - pradėjo kalbėti plonu balsu valydamas įsivaizduojamas ašaras. - Tu man labai svarbus žmogus, Lou. Myliu tave.
-Visu pirma aš taip nekalbu. Visų antra. Tu man neesi svarbus. Dieve, aš net nežinau ar tu tikrai žmogus! Vos prieš kelias dienas tu prieš mano akis nužudei nekaltą žmogų, šiandien kesinaisi į kitą vaikiną. O dar dabar sužinojau, kad tu nužudei mano močiutę. Tu esi šaltakraujis, beširdis padaras! - mano balso tonas pradėjo kilti. - Aš tavęs beveik nekenčiu!
-Puiku, kad tavo jausmai man tokie šilti, Leila. Tau bus lengviau man padėti.
Jis kilstelėjo savo juodą maikę. Man pasidarė silpna, kai pamačiau žaizdą ant jo plokščio pilvo.
-Tu turi ištraukti kulką įstrigusią mano pilve.
-Aš aš negaliu, - pradėjau mikčioti.
-Tu gali.
-Tau reikia į ligoninę, Lou, tu sužeistas.
-Užgis, tik prašau ištrauk tą kulką iš manęs.
-Su kuo? - išsigandusi paklausiau.
Jis atsistojo, bet aš greitai sugriebiau jo ranką.
-Tau dabar būtų geriausia judėti kuo mažiau.
Jis nusijuokė ir paėjęs pora žingsniu nuo mažos, apipūvusios, medinės spintelės paėmė pincetą. Grįžęs prie manęs atsigulė.
-Matai, visgi aš tau rūpiu. Vadinasi tu manęs ne nekenti.
Paėmiau iš jo pincetą. Jis nusiėmė savo maikę. Negalėjau nenužiūrėti jo kūno.
-Susikaupk, Leila, - prikėlė mane iš minčių Louis balsas.
Jis paėmė ranką.
-Dabar klausyk mano nurodymų, gerai?
Palinksėjau galva. Jo ranką nuvedė manąją prie gilios žaizdos.
-Pasistenk su pincetu sugriebti kulką, gerai?
Louis patraukė savo ranką nuo manosios. Kelias akimirkas stengiausi prisiversti save lysti prie jo žaizdos. Lėtai pridėjau pincetą prie jo. Jo kūnas įsitempė, o savo širdy pajutau silpną dūrį. Pincetas slydo gylyn jo kūnų, o durimas širdyje vis smarkėjo. Galiausiai picetas susidūrė su metalu.
-Dabar atsargiai suimk kulką su pincetu, - liepė.
Dariau kaip liepta.
-Pasistenk lėtai ją ištraukti..
Pradėjau po truputį traukti kulką iš jo kūno, kai jis susiraukė. Ištraukiau kulką ir paleidau pincetą iš rankų. Jis ir kulka krito ant grindų. Louis giliai alsavo ir užsimerkęs nusišypsojo menka šypsenėle. Žaizda pradėjo kraujuoti. Pradėjau dairytis ieškodama kokio nors švaraus audinio čia. Paėmiau jo maikę, bet ši buvo sutepta žemėmis. Ir krauju. Vieninteliai švarūs audiniai čia buvo mano drabužiai. Nemąstydama nusiėmiau savo baltą maikutę ir užsidėjau jo juodąją.
-Ką tu darai? - susiraukė.
Pradėjau plėšyti savo maikę. Jis susiraukęs pasižiūrėjo į manę ir atsisėdo. Panaudojau jau suplėšytą maikę kaip tvarstį ir apviniojau ja Louis liemenį. Kai jau norėjau surišti abu galus Louis rankos sustabdė mane.
-Tau nereikėjo gadinti savo maikės.
Ignoruodama jo stabdymą surišau maikės galus ir pasižiūrėjau į švelnias Louis akis.
-Tu galėjai pasigauti kokį kraujo užkretimą. Čia labai nešvaru ir nehigieniška, - apsidairiau.
-Tai visgi aš tau svarbus, - išsišiepė.
-Na nelabai, - papurčiau galvą. - Tiesiog nenoriu, kad tu mirtum čia.
Jis man nusišypsojo ir pridėjo ranką prie mano skruosto. Atsidusau.
-Man jau reikia namo.
-Kodėl?
-Turiu parašyti Caslynn. Ji tikriausiai supyko, dėl to, kad atsisakiau jos kompanijos.
-Nesupyko.
Atsirėmiau į sieną. Louis pasislinko prie manęs ir taipogi atsirėmė į sieną.
-Louis, - kreipiausi į jį.
-Ką?
Bijojau jo klausti to, bet smalsumas mane žudė.
-Kodėl tu toks?
Jis sunkiai atsiduso.
-Tu teisi, tau metas namo.
-Nenukreipk temos.
-Aš tave palydėsiu, - ignoravo mano žodžius.
-Ne, aš grįšiu pati, - pikčiau pasakiau ir nulipau kopečiomis žemyn.
Greitai grįžau į miestą. Ėjau ilgensiu keliu. Norėjau viską susivokti. Sudėlioti į savo vietas. Mano mama ir tėtis buvo sutikę Louis. Jie liko gyvi po to, bet prižadėjo kito gyvybę. Tada atsiradau aš ir mano močiute pasiaukojo, kad išgelbėtų mane. Viskas taip paprasta, bet drauge ir sudėtinga. Sunkiai atsidusau. Mano žvilgsnis užkliuvo už Raven. Jis liūdnas vaikščiojo ir rūkė. Visi jausmai jam staigai sukilo mano pilve. Kojos pradėjo linti, o širdis pradėjo plakti smarkiau. Nė nepajutau kaip kojos pačios sustojo. Raven vis artėjo prie manęs. Liko visai nedidelis tarpas tarp mūsų kai Raven taip pat sustojo. Nurijau seiles ir pasižiūrėjau į jo akis.
-Um, sveika, - pasikasė nugaros viršų.
-La-labas, - sumikčiojau.
Jis nužvelgė mane ir kiek pakėlė antakius. Pasižiūrėjau žemyn ir nuraudau pamačiusi ant savo kūną purviną Louis maikę.
-Ar tau viskas gerai? - paklausė.
-E, taip visiškai puiku, - greitai sumaliau.
-Ar čia kraujas? - jo akys išsipūtė.
Pasižiūrėjau į maikę, nors ji ir buvo juoda, vis tiek matėsi raudona dėmė.
-Ašnemanaukadčiakraujas, - dar greičiau sumaliau.
Raven kelis kartus palinksėjo ir nusišypsojęs pakėlė akis į mano veidą. Dar kelis kartus įtraukė dūmų ir numetė cigaretę ant žemės. Sutrypė su savo juodų vansu galu. Prabraukė ranka per plaukus ir ištiesė kitą ranką.
-Aš Raven.
Vos susivaldžiau nepasakiusi, kad tai žinau. Bet vietoj to paspaudžiau jo ranką.
-Leila.
-Malonu susipažinti Leila, - jis man nusišypsojo ir mano keliai pradėjo linkti.
-Man irgi, - išspaudžiau šypseną.
-Galbūt manysi, kad viskas per greitai, bet gal galiu gauti tavo numerį?
-Žinom- sustojau prisiminusi, kad mano telefonas namie. - Tik aš palikau savo numerį.. tai yra telefoną, - papurčiau galvą. - Namie, o numerio savo neprisimenu.
-Na, tai galbūt galiu tave palydėti iki namų? - pasisiūlė.
Viduje pradėjau klykauti ir šokinėti, o išorėje buvau rami. Bent jau tikėjausi, kad taip atrodžiau.
-Žinoma, - maloniai nusišypsojau.
-Taigi kur tavo namai? - paklausė.
-Einame ten, - parodžiau mano namų kryptimi.
Kelias minutes ėjome, kai jis pirmasis prabilo.
-Taigi tu mokaisi toje pačioje mokykloje, tiesa?
Tyliai sucypiau mintyse, kadangi visgi jis mane pastebėjo.
-Taip.
Vėl kelios sekundės tylos.
-Ką rytoj veiksi? - paklausė.
-Nieko, tikriausiai, - prikandau lūpą.
-Galbūt tu norėsi susitikti vakare?
-Žinoma, - tramdžiau šypseną. - Jeigu tu nori.
-Jeigu nenorėčiau, nejau manai, kad kviesčiau? - nusišypsojo ir pasižiūrėjo į mane.
-Nežinau.
Kalbėjome apie įvairius dalykus. Sustojome prie mano namų durų.
-Aš tuoj grįšiu, - nusišypsojau ir įbėgau į vidų.
-Leila? - įėjo į koridorių tėtis.
-Aš tuoj grįšiu, - pakartojau tą patį ir tėčiui.
Užšuoliavau aukštyn laiptais. Išverčiau visą kambarį, bet telefono neradau.
-Šūdas!
Buvau visiškoje nevilty. Ką Raven pagalvotų, jei aš išeičiau pasakiusi, atleisk, neradau telefono, tad ėjai čia bereikalo? Spragtelėjau pirštais sugalvojusi idealų sprendimą. Nulekiau į svetainę. Greitai nurašiau naminio telefono numerį ir išbėgau iš namų. Nudžiugau pamačiusi, kad Raven vis dar laukia manęs.
-Atleisk, neradau telefono, bet užrašiau tau namų telefoną. Jei rytoj susitiksime tada duosiu savo asmeninį, gerai? - paklausiau ištiesdama lapelį su numeriu.
Raven paėmė jį iš mano rankų ir nusišypsojo.
-Man tinka idealiai.
-Tai iki? - prikandau lūpą.
-Iki ryt, - mirktelėjo akimi ir apsisukęs nuėjo.
Įėjau į vidų ir pašokau aukštyn iš laimės. Visgi ši diena nebuvo labai bloga. Išgelbėjau vaikiną nuo mirties, sužinojau dalį to kas vyksta ir galiausiai Raven pastebėjo mane. Grįžau į kambarį. Mano telefonas buvo padėtas ant stalo. Susiraukiau ir pakėliau jį. Atrakinau ir atsidusau pamačiusi pakeistą fono paveikslėlį. "Me? Jealous? AHAHAHAHAHAHAHAHAHA YEAH". Kažkas pavydus? Papurčiau galvą ir padėjau telefoną atgal ant stalo. Tikriausiai pati pakeičiau paveikslėlį, tik pamiršau.
