-Ką? - tyliai aiktelėjau ir pakėliau antakius.
Taip. Buvau su Louis marškinėliais, galva vis dar šiek tiek sukosi... Bet kaip ji sužinojo, kad naktį nebuvau namie?
-Kur. Tu. Buvai. Visą. Naktį? - paklausė aiškiai tardama kiekvieną žodį.
Sužiopčiojau. Nežinojau ką sakyti. Caslynn priėjo prie manęs ir sugriebe mano pečius.
-Ką tu slepi nuo manęs, Lei? - prabilo jau švelnesniu balsu.
Susigūžiau, ką turėjau atsakyti. Prikandau lūpą ir stengiausi atlaikyti įdėmų Cas žvilgsnį.
-Aš neslėpiu nieko- aiktelėjau.
Mano balsas buvo toks silpnas, kad jo beveik nesigirėjo. Caslynn gyliai įkvėpė. Atrodė lyg ji bandytų nuraminti savo įniršį.
-Tu, esi mano geriausia draugė, Lei. Aš jaudinuosi dėl tavęs.
-Aš...
Ir kodėl, kodėl būtent dabar negaliu suregzti nė sakinio? Negaliu sakyti jai tiesos. Cas dar žiūrėjo į mane kelias akimirkas. Jos akys tiesiog meldė atsakymų. Nurijau susikaupusias seiles ir nusukau veidą.
-Buvau su vaikinu, - pripažinau.
Tai nebuvo melas, tačiau ir nieko per daug nepasakiau. Tikiuosi. Pro Cas veidą prabėgo daugybe emocijų. Sumišimas, baimė, susirūpinimas ir smalsumas. Žinojau, kad dabar jau įklimpau. Ši mergina, mano geriausia draugė, neatstos nuo manęs tol, kol jai visko nepapasakosiu.
-Buvau su... Raven, - melavau.
Caslynn delnai nuslydo mano rankomis, o jos veidas ištįso.
-Tu ir jis... Juk ne..?
Cha, kam dabar trūksta žodžių? Papurčiau galvą. Cas atsipalaidavo ir šyptelėjo man.
-Žinai, galėjai man pasakyti ir anksčiau.
Palinksėjau. Tikriausiai kitą kartą pranešiu jai iš anksto. Susiraukiau, ne, antro karto nebus!
-Kaip tu sužinojai?
-Aš paskambinau į tavo namų telefoną ir atsiliepė tavo mama. Dieve, - purtė galvą. - Aš vos neišdaviau jai tavęs!
Mano akys išsipūtė.
-Kodėl tu skambinai į namų telefoną?
-Nes tu žadėjai kalbėtis su savo įbroliu telefonu. Nenorėjau tau sutrukdyti, nutariau paskambinti į namų telefoną. Kai atsiliepė tavo mama paklausiau ar tu gali ateiti prie telefono.
-Bet... išsisukai taip? - viltingai paklausiau.
Caslynn prunkštelėjo.
-Maže, gi aš tavo geriausia draugė. Žinoma išsisukau ir išnešiau tavo sėdynę sveiką. Pasakiau, jog tu palikai savo telefoną pas mane ir, kad ėjai į parduotuvę, bei minėjai, kad galbūt užsuksi namo pasiimti kelių daiktų. Bet tu tikriausiai persigalvojai ir nebegrįžai į savo namus.
-Caslynn, tu genijus! - apkabinau ją.
-Aha, o dabar klok viską kas įvyko šiąnakt.
Velnias, vėl nebežinojau ką atsakyti.
-Na... Buvo smagu, šiek tiek keista... Jis buvo labai... tiesiog... tuo pat metu ir mielas, mandagus, bet kartu ir nemandagus, - kalbėjau apie Louis, bet jai to nebūtina žinoti.
-Kaip tau nebus smagu. Juk jis tavo simpatija...
Nejučiom išsišiepiau ir svajingai, linksėdama galva, tyliai sutikau:
-Taip... Jis mano simpatija...
Nežinojau apie ką kalbu dabar. Raven. Šis vardas nebesukėlė man to virpėjimo krūtinėje. Nieko. Raven... Tuščia.
-Klausyk, - Cas balsas vėl pritraukė mano dėmesį.
Pasižiūrėjau į ją, ji jau turėjo telefoną rankoje.
-Dabar trumpam turiu susitikit su Harry. Turime kai ką išsiaiškinti.
-Susipykot?
Caslynn liūdnai nusišypsojo ir papurtė galvą.
-Ne, tiesiog jis keistai elgiasi. Tai viskas.
-O.
-Iki, ir daugiau tokių išdaigų man nekrėsk, supratai?
Palinksėjau ir ji išėjo. Vėliau būtinai reikės jai paskambinti. Beje... kur mano telefonas? Tyliai panosėje nusikeikiau. Palikau savo daiktus pas Louis. Kaip man dabar su juo susisiekti? Užsimaniau arbatos, tad nuėjau į virtuvę. Man reikia daugiau draugų. Turiu tik Caslynn ir Lo- Turiu tik Caslynn. Pasidarius vaisinės arbatos nuėjau į svetainę. Žiūrėjau filmą. Kažkoks su šnekančiais šunimis. Jis nebuvo įdomus, tačiau tikrai įtraukė. Pasibaigus filmui jaučiausi keistai. Jaučiausi stebima, nesaugi. Palikusi puodelį svetainėje grįžau į savo kambarį. Louis gulėjo ant mano lovos.
-Tau skambino Raven, - įprastai pareiškė.
-Ir..? - nutęsiau.
-Nieko, manau turėtum jam perskambinti.
-Mano telefonas..
-Ant stalo. Prie tavo tašės.
-Dėkui.
-Žinai, meluoti geriausiai draugei negražu.
-Kiek pamenu tu pats liepei tai daryti, - priminiau.
Jo veide šmestelėjo šypsena. Mano telefonas vėl suskambo. Paėmiau jį. Skambino Raven.
-Klausau?
-Sveika! Nesutrugdžiau?
-Ne.
-Šaunu, ką šį vakarą veiksi?
-Om... Lyg ir nieko neesu suplanavusi.
-Tada gal nori susitikti? -pasiūlė.
-Žinoma!
-Puiku... Tada ateisiu iki tavęs.
Jis padėjo ragelį. Kada ateis? Raven net nežino mano adreso! Lyg perskaitęs mano mintis telefonas suvibavo. Žinutė nuo Raven. "Žinoma, jei tik pasakysi savo adresą :*". Net ir tas bučkis gale nepaveikė manęs taip, kaip tikėjaus.
-Puiku, tu turėtum su juo bendrauti. Visgi praleidai šiąnaktį su juo, - Louis buvo išsišiepęs.
-Kas jau kas, bet tu tikrai žinai kur aš buvau naktį, - atsisėdau šalia jo.
-Tikrai? - prikando lūpą.
-Taip. Tu gan stipriai mane laikei. Vargu ar būčiau galėjusi pabėgti.
-Nebūtum ir nenorėtum.
-Manai?
Louis palinksėjo, o aš atrašiau Raven. Bet prieš išsiunčiant žinutę atsisukau į Louis.
-Em.. tu nieko prieš?
-M?
-Na... ar tu nieko prieš, kad aš eisiu susitikti su Raven?
Louis šypsena veide tik išsiplėtė. Abejojau, kad tai buvo įmanoma. Atrodo jo veidas tuoj plyš pusiau.
-Ar tu prašai mano sutikimo?
Dėl jo balso tono atrodė, lyg jis.. tyčiojosi iš manęs! Kietai sučiaupiau lūpas ir nudelbiau akis į telefoną. Išsiunčiau žinutę.
-Taip, teisus. Man nesvarbu ar tu leidi man ar ne, - piktai iškošiau.
Prie jo būdama, nuo šio ryto, jaučiuosi keistai.
-Ei, nebūtina taip užsiliepsnoti, katyte, - nusijuokė ir padėjo savo plačią plaštaką ant mano peties. - Man tu rūpi. Ir noriu, kad su juo būtum atsargi. Tas tipelis man nepatinka. Be to. Kad ir kaip norėtum... Judu nebūsite vieni. Aš nuolat tave stebėsiu, - paskutinį sakinį sušnabždėjo.
Pakėliau antakį.
-Ai ir dar... Žinai. Man patiko su tavimi miegoti, - pasikasė sprandą. - Senai miegodamas nelaikiau merginos savo rankose. Tai tikrai nuostabus jausmas.
Jaučiau kaip šiluma kyla į mano skruostus.
-Tai va... Atnešiau tavo daiktus, patikrinau ar tu dar sveika po tokio tavo drauges užsipuolimo ir laikas keliauti namo.
Palinksėjau. Neturėjau daugiau ko jam pasakyti. Louis priėjo prie lango.
-Žinai... Šiaip pirmame aukšte yra ir durys, - atsistojau nuo lovos ir priėjau šiek tiek arčiau vaikino.
Louis atsisuko į mane.
-Šokinėti pro langą įdomiau, - išsišiepė.
-Bet-
Jis nutraukė mane trumpu bučiniu. Aiktelėjau vos tik supratau kas vyksta. Louis atsitraukė ir norėjo šokti pro langą, kai aš jį sustabždiau.
-Palauk!
Jis atsisuko į mane. Priėjau prie jo ir apkabinau. Jis sutriko, pasimetė, tačiau vis tiek padėjo savo rankas ant mano klubų. Stipriai spaudžiau jį glėby.
-Būk atsargus, prašau.
Nujaučiau kažką negero, tačiau nesupratau kas tai per jausmas.
-Mažyte, aš visada atsargus.
-Bet vis tiek... Būk labai, labai atsargus.
Jis viena ranka paglostė mano skruostą.
-Tu tikra Dievo dovana, meile.
Suskambo durų skambutis ir aš atsigręžiau į duris. Turbūt turiu eiti atidaryti duris. Atsisukus į langą Louis nebemačiau.
-Būk atsargus, - dar kartą sušnabždėjau, nors jis to ir nebegirdėjo.
