Iš Leilos pozicijos
Žinojau viena, negaliu čia pasilikti. Turėdama daugybe laisvo laiko apmąsčiau viską, kas nutiko žemėje. Ypač nuo tada, kai mano gyvenime atsirado Louis. Širdį suspaudė kaltė, kad leidau sau šitaip atitolti nuo savo tėvų ir geriausios draugės Caslynn. Turėjau grįžti ten, nesvarbu kokią kainą už tai turėčiau sumokėt. Nebuvau geras žmogus žemėje, nebuvau verta pasilikti rojuje. Pradėjau dairytis ko nors, kas man galėtų padėti ir supratau, jog čia aš viena. Kelis kartus suplasnojau savo sparnais ir nusileidau ant minkšto grindinio. Jaučiausi tokia apgailėtina. Buvau rojuje, tačiau be mylimų žmonių ši vieta labiau priminė pragarą. Mano akys išsiplėtė, o širdis suspurdo krūtinėje. Jeigu egzistuoja rojus ir angelai... Reiškia Dievas taip pat turėtų egzistuoti.
-Meldžiu, - sunėriau pirštus maldai ir atsistojau ant kelių. - Meldžiu tavęs, padėk man rasti kelią iš čia, meldžiu!
Vis kartojau ir kartojau savo prašymą. Nebuvau tikra, kad tai suveiks, bet nepasidaviau. Užsimerkiau ir atidaviau maldai visą savo širdį, visą esybę.
Iš Louis pozicijos
Mano kūną suparalyžiavo neapsakoma baimė. Drebančios rankos buvo sudėtos maldai, akys užmerktos. Tai pabaiga. Tragiška mano ir Leilos pabaiga. Galbūt visgi tai buvo teisinga, atiduosiu savo gyvybę ten, kur atidavė ir Leila. Negirdėjau iškilmingai skambančio balso, besimeldžiančio ar velniai žino ką darančio. Mąsčiau apie Leilą. Apie jos akis, šypseną. Kiekvieną akimirką išgyventą kartu. Kiekvieną kartą, kai aš ją įskaudinau. Tačiau ji niekad nesustojo mylėti manęs. Ir už tai ji mirė.
-Louis Tomlinson! - balsas lyg žaibas perskrodė mano kūną. - Ar esi pasirengęs priimti savo bausmę?
Lėtai atsimerkiau, tačiau mačiau tik ryškią šviesą.
-Taip. Taip, esu pasirengęs priimti savo bausmę.
Šviesa pamažu pradėjo temti, kol galiausiai įžvelgiau žmogaus siluetą su plačiais sparnais. Žmogus ištiesė delną ir pamažu jame atsirado auksinė didžiulė taurė. Jis pasilenkė ir pripildė ją krauju iš upės. Kai taurė buvo pilna, angelas ją iškėlė aukštai sau virš galvos ir pradėjo kalbėti man nesuprantamus žodžius. Tačiau žinojau vieną - man galas.
Iš Leilos pozicijos
Galiausiai sulaukiau atsakymo į savo maldas. Aukščiausiasis nesikalbėjo su manimi, tačiau parodė man ką daryti. Tačiau taip pat parodė kančias, kurias teks patirti. Bei laimę, kurią galiausiai patirčiau likdama rojuje. Tai visgi privertė mane suabejoti ar tikrai noriu išeiti. Ar tikrai noriu griebtis bilieto į vieną pusę, žinodama, kad niekad negrįšiu čia. Papurčiau galvą, nepasidaviau pagundai ir suplasnojusi sparnais pakilau. Skridau ten, kur buvo nurodyta ir galiausiai pasiekiau vartus. Mano širdis plakė neįprastai greitai. Bijojau, labai bijojau būsimų kančių. Prikandusi lūpą stovėjau ir spoksojau į vartus. Galiausiai įkvėpiau ir suplasnojau sparnais. Šie sudarę vėjo gūsį privertė vartus atsiverti ir aš iškėlusi galvą žengiau pro juos. Ir tada aš kritau. Akimirksniu skausmas sukaustė mano kūną, jaučiausi lyg mano kūną kas bandė suplėšyti. Jaučiau vėją, kuris draikė mano plaukus ir suknelę, kol kritau. Pirmiausia pamačiau įsižiebiančią kibirkštį. O tik tada supratau, kad degu. Mano sparnai liepsnojo, priversdami mane žviegti iš skausmo. Skausmo buvo per daug. Norėjau mirti, norėjau grįžti atgal į rojų, troškau nebejausti nieko. Bet vis kritau ir kritau, kartu jausdama vis daugiau ir daugiau skausmo.
