-Tada turim skambinti policijai!
-Tai prasta idėja, Leila. Aš taip pat neesu geras.
-Tie psichai žudo visus, šovė tris kartus į tave! Nežinau kodėl tu atrodai taip gerai. Lyg nieko nebūtų nutikę. Tu už juos tikrai neesi blogesnis, Louis!
-Šš, nerėkauk taip. Jie gali mus rasti. Galbūt aš ir atrodau gerai, bet tai nereiškia, kad tos žaizdos manęs nepaveikė! - tyliai rėkė. - Aš nesusidoročiau su jais visais! Ir taip, Leila, aš esu žymiai blogesnis už juos! Jie tavęs kartą vos nenužudė!
-Ar dėl jų patekau į ligoninę?
Galbūt dabar išgirsiu atsakymus į visus savo klausimus?
-Taip! - jau garsiau rėkė. - Ir, neesu įsitikinęs šimtu procentu, bet manau, kad jie tau kažko suleido ligoninėje. Nes-
Jis nutilo ir garsiai atsiduso.
-Viską paaiškinsiu per tavo gimtadienį.
-Gerai, - nusileidau. - Tai dabar sėdėsime ir lauksime?
Louis papurtė galvą.
-Manai jie nepastebės namelio medy? Lei, mes turime rasti būdą pabėgti nuo jų. Ir tavęs jie jokiais būdais negali pastebėti, supranti?
Bukai spoksojau į jį. Žinoma supratau, kad MŪSŲ negali pastebėti, kitaip nušaus mus.
-Negaliu daug pasakoti, bet esmė tame, kad jei jie tave pamatys... Jie supras, kad tu vėl... sakykim... grįžai prie manęs? - matėsi ir jautėsi, kad net jis abejoja ką sako. - Ir tada... bandys pašalinti tave. Supratai ką nors?
-Jei jie mane pamatys su tavimi norės nudėti?
-Būtent. Todėl tu sėdėk čia, o aš einu ten. Nukreipsiu jų dėmesį, o tu tada bėk. Bėk kuo tyliau iš miško.
-Ne, - nesutikau su tokiu planu. - Nenoriu, kad jie tave sužalotų, Lou.
Mano širdis plakė kaip pašėlusi.
-Nieko man neatsitiks, meile.
-Aš neleidžiu tau išeiti, - griežtai, tačiau virpančiu balsu ištariau.
-Nesustabdysi manęs, širdele, - išpuikusiai išsišiepė.
Visa net virpėjau. Stengiausi surasti protingą priežastį, kuri jį sustabdytų.
-Tu sužeistas.
-Tai dar niekada manęs nesustabdė.
-Aš noriu, kad tu pasiliktum.
-Tai ir nesustabdys manęs. Noriu, kad būtum saugi, širdele.
-O ar tai tave sustabdys?
Palinkau prie jo ir giliai įkvėpiau. Užsimerkiau ir įsisiurbiau į jo lūpas. Tai buvo netikėta mums abiems. Turėjau bet kokiais būdais priversti jį pasilikti čia. Ne. Turėjau kartu su juo kuo greičiau dingti iš čia.
-Tai sustabdys... Mane tik... Trumpam, - bučiuodamasis kalbėjo.
Visu kūnu įsirėmiau į jį. Spaudžiau Lou, ne per stipriai, prie sienos. Rankos įsivėlė į jo pasišiausiušius plaukus.
-Leila, liaukis, - reikalavo, tačiau manęs nenustūmė.
-Tada nepalik manęs čia vienos, - pasitraukiau ir pasižiūrėjau į jo akis.
Lou įdėmiai žvelgė į mane. Jo akys tamsėjo.
-Žinai, tavo akys tiesiog švyti, - alsuodamas apsilaižė lūpas.
-Nepalik manęs, - kartojau.
-Tada tau teks iškentėti dar vieną bėgimą.
Tyliai suvaitojau, tačiau palinksėjau galvą.
-Bet gal dar vieną..? - pažvelgė į mano lūpas.
Nusišypsojau ir palinkau prie jo, tačiau tą pačią akimirką išgirdome šunų lojimą ir šūvį. Mano akys išsipūtė ir nustojau kvėpuoti.
-Viskas gerai, nurimk, - glostė mano rankas.
-Jie čia, jie mus ras, - panikavau.
Louis papurtė galvą.
-Neleisiu jiems tavęs skriausti. Tu kažkodėl man patinki ir turėtum dėl to labai džiaugtis, nes pagal viską tu jau turėtum būti mirus.
Nespėjau suvokti jo žodžių kai jis sugriebęs mane į glėby iššoko iš namelio. Viskas kartojosi. Bėgimas. Galvos svaigimas. Tik šįkart tai nebuvo taip žiauru. Galbūt jis bėgo lečiau. Visgi jis sužeistas. Nubėgom į mano namus. Vėl įšokom pro langą. Nesuprantu kaip jis taip padaro. Juk visad palieku uždarą langą. Jis pasodino mane ant lovos.
-Lou, - tyliai pakviečiau jį vardu. - Ką tuo norėjai pasakyti?
Louis pakėlė antakius.
-Sakei, kad turėčiau būti mirusi...
-Aš daug ką sakau, tad tiesiog pamiršk. O dabar lekiu. Nukreipsiu tuos vyrus kuo toliau nuo miestelio ir mano namo.
-Paliksi mane vieną?
-Namie tu saugi. Tiesiog šiandien lik namie.
-O jei tave sužeis?
-Tu tai pajusi.
Daugiau nieko nepasakęs iššoko pro langą. Negalėjau tiesiog sėdėti ir laukti. Pasiėmusi telefoną paskambinau Caslynn.
-Lei?
-Ar tu namie? - paklausiau vaikščiodama po kambarį.
-Taip, o ką?
-Viena?
-Taip, Lei. Kas vyksta? Tu gasdini mane!
-Ateisiu.
Numečiau ragelį ir įkišau telefoną į kišenę. Greitai nusimoviau Louis marškinėlius ir užsidėjau vieną iš savo palaidinių. Negalėjau palikti Louis marškinėlių čia kambarį. Paslėpiau juos, užkišdama juos į giliausią spintos galą. Įšokau į batus, kurie mėtėsi mano kambarį. Louis juos atnešė iš savo namo, kai palikau juos ten. Langą palikau šiek tiek pravirą. Jeigu ateitų Louis. Jis man liepė likti namie, tačiau aš taip negaliu. Negaliu sėdėt rankas sudėjus, kai jis šlaistosi kažkur, kur jį gali nudėti. Skubėdama ėjau pas Cas. Durų skambutį spaudžiau taip pat nekantriai. Duris atidarė Caslynn. Jos akys buvo išsipūtusios.
-Kas vyksta, Leila?
-Ar turi kokio maisto?
-Atrodo šaldytuve yra torto, jei no-
Nebeklausiau jos ir praėjus pro ją nuėjau į virtuvę. Caslynn sekė paskui mane. Aš atsisėdau ant kėdės prie stalo, o ji iš šaldytuvo ištraukė tortą. Jo buvo šiek tiek mažiau nei puse. Gal trečdalis. Paėmė dvi lekštutes, du šaukštelius ir peilį. Bukai pasižiūrėjau į ją, kai ji atpjovė nedidelį gabalėlį torto. Atsistojau ir pasiėmiau šaukštą. Vieną torto gabalėlį ji įdėjo į lėkštutę, o likusį tortą pasiėmiau ją. Ryjau jį.
-Leila! - suriko. - Pasakok kas nutiko!
-Nieko, - atsakiau pilna burna.
-Nemeluok man, Leila! Tu dėl kažko ... nežinau, bijai? Jaudinies? - spėliojo. - Nerviniesi?
-Man viskas gerai, Caslynn! - surikau ir pajutau ašaras akyse. - Man tiesiog labai reikia... tavo draugijos.
-Oh, Leila, - ji mane apkabino.
Nustūmiau tortą tolyn.
-Kada tu tapai tokia paslaptinga, Lei?
Trūktelėjau pečiais.
-Tiesiog... Tu neįsivaizduoji kaip norėčiau tau tai papasakoti, - ašaros pradėjo byrėti mano skruostais. - Bet negaliu. Negaliu, Cas!
-Ššš! Viskas gerai. Tu manimi gali pasitikėti, Leila. Bet jeigu tikrai negali papasakoti... Kad ir kas vyksta, aš tave palaikau. Aš visada su tavimi.
Sučiaupiau lūpas, tramdydama ašaras ir palinksėjau. Išspaudžiau šypseną. Nusišluosčiau ašaras.
-Caslynn, tu geriausia.
-Aš tavo geriausia drauge, saulute. Visad būsiu su tavimi!
-Ačiū.
-Beje kai tik galėsi viską papasakoti gali skambint, arba ateiti, net naktį. Visad išklausysiu tave.
Palinksėjau ir vėl pasiėmiau tortą. Tačiau maistas, žinoma, nenumalšino mano baimės dėl Lou. Kas jeigu tie vyrai jį rado? Jei Lou dabar guli kur nors sužeistas? Sužeistas labiau negu tada, kai paliko mano kambarį. Iš vis, kodėl man tai rūpi? Vidinis, erzinantis, balsas paaiškino: "Nes tau jis patinka, kvailute. Tu jauti jam stiprius jausmus.".
