Jo lūpos švelniai prilietė manąsias. Mano rankos atsirado ant jo pečių ir pradėjau juos spausti. Jo liežuvis atsirado mano burnoje ir keista elektra vėl aplankė mane. Pagilinau bučinį. Elektra nedingo, o prieš akis atsirado vaizdas. Aš ir Louis vonioje. Aš rėkiu ant jo. Pajutau kaip Louis atitraukia lūpas ir vaizdas dingo. Ne, ne, ne! Aš turiu pamatyti kas toliau ten vyko. Nemąstydama vėl prisitraukiau jį prie savęs. Deja vaizdo neatsirado ir aš staigiai jį nustūmiau.
-Velnias! - rėkiau.
-Kas nutiko? - paklausė.
-Aš mačiau kažką, - aiškinau. - Bet tada tu nurtraukei bučinį ir viskas dingo.
Jo lūpos vėl pradėjo artėti, bet aš uždengiau jo lūpas savo delnu. Papurčiau galvą ir nulipau nuo jo kelių.
-Aš turiu eiti namo, Louis.
-Tu negali pabučiuoti vaikiną, o paskui tiesiog pabėgti.
Pasitryniau kaktą ir gyliai atsidusau.
-Gerai, palydėsiu tave namo, - atsistojo.
Palinksėjau galva ir išėjau iš kambario. Jis ėjo šalia manęs. Louis paėmė mane už rankos. Pasižiūrėjau į mūsų sunertus pirštus ir pakėliau akis į jo veidą.
-Kodėl? - paklausiau.
-Tai, kad tu dabar kaip ir mano, ką? - pakilnojo antakius.
Patraukiau savo ranką.
-Ką tu čia šneki?! Tas vienas bučinys-
-Du, na, jei įskaitysime ir tą, kurio tu neprisimeni tada trys.
-Tai iš kur trys? - pasimečiau.
-Kartas praeityje, ir dabar du, - paaiškino.
-Du kartai dabar? - pakėliau antakį ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.
-Kai aš atsitraukiau... Tu vėl prisitraukei mane ir taip įvyko mūsų trečiasis bučinys.
-Tai nesiskaito kaip trečias bučinys! - ginčijausi.
-Skaitosi, - parodė man liežuvį.
-Nesiskaito, - triptelėjau koja.
Louis staiga palinko prie manęs ir vėl įsissiurbė į mano lūpas. Nustūmiau jį.
-Ką tu darai?! - rėkiau.
-Keturi bučiniai, - išsišiepė.
-Urgh! - suurzgiau ir apsisukusi nuėjau.
Jis mane nervino. Niekas manęs taip neerzino kaip jis.
-Durys ne ten, - nusijuokė Louis.
Sustojau ir atsisukau į jį.
-Gerai, - priėjau prie jo. - Vesk mane iš šito namo. Ir parvesk į namus.
-Taigi aš tau reikalingas, - ištiesė savo ranką.
-Jokių rankų laikymo, - griežtai liepiau.
-Tada neparveriu tavęs namo, - užsispyrė.
-Su tavimi taip sunku! - surikau ir paėmiau jį už rankos.
-Nagi nebūtina rėkti ant manęs, širdele, - išsišiepė.
Nusivaipiau ir mudu išėjome iš namo. Nustebau pamačiusi aplinkui vien medžius.
-Tu gyveni miške? - paklausiau nustebusi.
-Taip, čia žymiai ramiau nei mieste. Kodėl gi ne?
-Aš norėčiau gyventi miške...
-Norėtum?
-Žinoma. Argi nenuostabu kasryt atsibudus girdėti paukščių čiulbėjimą ir medžių ošimą...
Louis veide atsirado menka šypsenėlė.
-Tikra gamtos dukrelė, ką? - sukrizeno.
-O kas jeigu ir taip? - paklausiau.
-Nieko ir nesakau.
Toliau ėjome tylėdami.
-Jeigu ką aš tau esu senas draugas iš vasaros stovyklos.
-Kodėl aš turiu meluoti kitiems? - sustojau vidury miško.
-Nes aš retai būnų miestelį, o žmonės čia neypač svetingai priima nepažįstamuosius.
Prikandau lūpą ir palinksėjau.
-Ir iki namų palydėti tavęs nelabai galėsiu, nenoriu, kad mus užmatytų tavo tėvai.
-Jiems tu patiktum. Net gi galėtum užeiti, - pradėjau kramtyti lūpą.
-O tu nori, kad užeičiau? - pakilnojo antakius.
-Arba geriau nereikia... - toliau pradėjau eiti.
Bet jis trūktelėjo mano ranką ir man teko sustoti.
-Tu nori, tiesa? Kad aš užeičiau.
-Nenoriu, - atsikirtau.
-Tu tokia užsispyrusi, - juokėsi jis.
-Užsičiaupk ir eime, - vėl pradėjau eiti, bet ir vėl buvau sustabdyta. - Aš mielu noru užeisiu.
-O kas jeigu aš nenoriu, kad tu užeitum?
Jo lūpos vėl staiga atsirado ant mano lūpos. Vėl staigiai jį nustūmiau.
-Penktas, - atsimerkė ir plačiai išsišiepė.
-Tu toks, toks, toks! Urgh, - susinervinau.
Louis sukrizeno ir vėl pradėjo eiti temdamas mane kartu. Neužilgo išėjome iš miško ir pasiekėm miestą. Mieste žmonės mus lydėjo keistais žvilgsniais, tad paleidau Louis ranką.
-Tau gėda dėl manęs? - nusijuokė.
-Nejauku, kai taip visi spokso, - nuleidau akis į žemę.
-Gerai, gerai, - nusijuokė. -Tada susitiksime tavo namuose.
Atsisukau į jį, bet neberadau jo čia. Pradėjau dairytis. Giliai atsidusau ir grįžau namo viena. Atsirakinau duris ir įėjau.
-Labas, mama! Labas, tėti! - surikau ir nusiaviau.
-Sveika, saulute, - pasisveikino jie.
-Ar tu alkana? - paklausė mama. - Virtuvėje yra picos, pasiimk.
Palinksėjau ir nuėjau į virtuvę. Įsidėjau picos į lėkštę ir nuėjau į kambary. Tyliai aiktelėjau ir paleidau lėkštę iš rankų. Bet ją spėjo greitai sugauti Louis. Nesuvokiau, kaip jis tai padarė. Jis prieš sekundę stovėjo visai kitam kambario gale!
-Iš kur tu čia?! - tyliai rėkiau, jog tėvai negirdėtų.
-Sakiau, jog susitiksime tavo namuose.
-Kaip tu čia atsiradai? - paklausiau. - Mano tėvai tave įleido?
-Langas, - parodė į pravirą lango. - Yra vos ne patogesnes už duris.
-Kaip tu sugebėjai įlipti į antrą aukštą?
-Įgūdžiai, mielute, įgūdžiai, - atsisėdo ant mano lovos.
-Gerai, - atsidusau ir atsisėdusi šalia jo atėmiau savo lėkštę iš jo.
Atsikandau picos ir tyloje valgiau. Jaučiausi per daug keistai. Mes čia... kartu... Nejauku!
-Neduosi ir man atsikasti? - paklausė.
Papurčiau galvą. Labai norėjau valgyti, kadangi šiandien neatsimenu ar kažką burnoj turėjau.
-O jeigu aš atimčiau? - pakėlė antakį.
-Nė nedrįsk,- suveblenau pilna burna.
-Na duok kąsniuką, - išsiviepė.
Papurčiau galvą ir greitai suvalgiau picos gabaliuką.
-Gal gali ką nors papasakoti viską kas įvyko per tą laikotarpį, kurio nepamenu?
-Na, - nutęsė. - Ne.
-Kodėl? - suzyziau.
Louis giliai atsiduso ir atsisuko į mane.
-Nes jei tau papasakočiau... Tu manęs pradėtum nekęsti.
-Kodėl tu manai, kad aš turėčiau nekęsti tavęs? Ar tu kažką man padarei? Ar mes... Ar tu mane... Na žinai...
-Aš tavęs neišprievartavau jeigu tai nori pasakyti...
-Gerai... - nutęsiau. - Tai kodėl tu manai, kad aš tavęs nekesiu?
Jis atsisuko į mane ir pasižiūrėjo labai keistu žvilgsniu.
-Nes aš padariau daug blogų dalykų, - pasakė ir nuleido žvilgsnį į grindis.
-Viskas gerai, kad ir ką padarei aš turu teisę žinoti, - pasakiau ir padėjau ranką ant jo nugaros.
Louis užsimerkė ir giliai įkvėpė. Tada išsitiesė ir atsisuko į mane ir lėtai atsimerkiau. Greitai patraukiau savo ranką ir mano akys išsipūtė.
-Kaip? Kodėl? - pasižiūrėjau į jo juodut juodutes akis.
Jo juodas žvilgsnis privertė mano visą kūną įstempti. Kvėpavimas užstrigo mano gerklėje. Mano pirštai nutirpo. Net nepajutau kaip pradėjau dusti.
