Oda pašiurpo. Negalėjau patikėti, kad prieš mane stovėjo Velnias... Na, kita vertus mano gyvenime pastaruoju metu vyksta daug keistų dalykų.
-Tikriausiai tau nemalonu matyti mane tokį tiesa?
Jo kūnas pamažu vėl tapo juoda dėme, paskui virto į gan dailų vyruką. Tačiau juodos duobės, bedugnės, vietoj akių išliko. Tai atrodė neapsakomai kraupiai.
-Taigi... Kaip sekasi, gražuole?
Pasidarė šlykštu. Atsistojau ant savo kojų. Mano keliai virpėjo.
-Ko tu nori?
-Man reikia, kad pažadas būtų ištęsėtas. Kažkas turi pralieti savo kraują, Leila, - jo kūnas pasikeitė vėl į tą patį šlykštu pavidalą. -Tu arba tavo motina.
-Mane. Rinkis mane, - nė akimrka nesudvejojau.
Velnias garsiai nusijuoke. Kraupus jo juokas vėl nuaidėjo po mišką iš aš išgirdau šuns lojimą. Apsidairiau.
-Tai nuspręs Louis.
Velnias priėjo prie Louis. Nesuprantama kalba pradėjo kažka kalbėti. Tada linktelėjo galva ir pasitraukė nuo Lou. Jo akys buvo pajuodusios. Jis priėjp prie manęs. Mano akyse pasirodė ašaros.
-Padaryk tai, Louis. Jei mano pralietas kraujas išgelbės mano motina... Padaryk tai Lou. Kad ir kaip tai darai. Nužudyk man-mane, - mano balsas palūžo.
Pradėjau kukčioti. Bandžiau pasirengti savo mirčiai. Užsimerkiau.
-Leila?
-Louis?
Atsimerkiau. Tos nuoširdžios mėlynos akys žiūrėjo į mane.
-Aš to negaliu padaryt... Aš tave myliu, Leila.
Mano veide atsirado mažytė šypsena. Jis to nepadarys. Jis nežudys nei manęs, nei mano motinos. Tačiau mūsų akimirka buvo nutraukta.
-Atrodo aišku kas šiandien paliks šį pasaulį, - Velnio balse girdėjosi pasitikėjimas savimi.
Kažka trumpai pasakė ir Louis pasitraukė nuo manęs.
-Lou, ne! Tu geresnis žmogus!
Louis pradėjo giliai kvėpuoti.
-Aš to nedarysiu, - jo balsas šiek tiek sudrebėjo.
Nusišypsojau.
-Tikrai? - nusijuokė Velnias.
Iš jo lūpų pasirodė juodi, tamsūs dūmai. Jie artėjo prie Louis. Išsigandusi stebėjau dūmus. Jie pradėjo lysti į Louis kūną pro nosį, ausis. Atrodė keistai. Vaikino akys vėl pajuodo ir jis nedvėjodamas nuėjo prie mano motinos.
-Ne! - pradėjau spiegti ir norėjau bėgti link Lou, sustabdyti jį.
Tačiau pajaučiau kaip kažkas stabdo mane, laiko ir neleidžia pajidėti iš vietos.
-Ne! - mano širdis plakė it išprotėjusi.
Louis pradėjo smaugti mano motiną.
-Ne! - nuo rėkimo skaudėjo gerklę.
Spardžiausi, drąskiausi... Stengiausi ištrūkti iš nematomų gniaužtų, kurie tramdė ir varžė mano virpantį kūną. Mano mama pradėjo dusti. Mano nugara pašiurpo. Negalėjau žiūrėti... Bet taip pat ir negalėjau patraukti žvilgsnio.
-Prašau...
Mano kūnas pasidavė. Suklupau. Ašaros tvindė mano akis. Louis viena ranka pasitraukė nuo mano motinos kaklo ir nuslydo ant jos pilvo. Norėjau nusirauti savo
plaukus. Norėjau padėti jai! Bet negalėjau. Lou ranka atrodo perrėjo kiaurai mano motinos kūną. Išvydau krauja ir išsigandusi pažvelgiau į suglebusi motinos kūną. Louis paleido mano motina ir ši krito ant žemės. Louis priėjo prie to suknisto išgamos, kitaip žinomo kaip Velnias. Pakilau ant savo virpančių kojų... Tačiau vėl kritau. Jos tiesiog neišlaikė manęs. Priropojau prie savo motinos kūno. Drebačia ranka paglosčiau jos bąlantį skruostą. Kitą ranką uždėjau ant jos kruvino pilvo. Mano ranka nusidažė mano motinos krauju.
-Mama, - mano balsas buvo palūžęs, silpnas. - Mamyte.
-Lei... - paskutinį kartą atsikvėpė mano motina.
-Ne, mama, ne, ne, ne!
iš Louis POV:
-Šaunuolis, mano berniuk.
Negali būti. Aš ne... Aš nenorėjau to padaryti! Ne! Mano krūtinė plyšo, kai girdėjau Leilos verksmą, klyksmą... Aš ją įskaudinau, nužudžiau jos motiną. Aš pabaisa! Panardinau rankas į plaukus.
-Iki kito susitikimo, vaike.
Atsigręžiau pasižiūrėt į Nelabąjį, bet jo ten nebebuvo.
-Leila, - žengiau žingsnį prie jos, tačiau sustojau pamačius jos žvilgsnį.
Jis buvo pripildytas pykčiu, skausmu, neviltimi... Neapykanta...
-Aš... - neradau žodžių.
-Mama!
Leila pabandė apčiuopti savo motinos pulsą. Bet kaip spėjau, ji puslo nerado. Staiga prasidėjo nesuprantami įvykiai. Gerai įsiklausęs išgirdau žingsnius tolumoje. Net neabejojau, kad tai medžiotojų žingsniai. Ir jie ne vieni. Jie su... šunimis. Pasižiūrėjau į Leilą. Mergina nusišluostė ašaras. Tada jos žvilgsnis tapo tiesiog bejausmis. Jokių emocijų... Vieną savo delną uždėjo ant savo motinos kaktos, kitą - ant jos pilve esančios žaizdos. Tada mergina užsimerkė ir giliai įkvėpė. Kelias sekundes buvo sulaikiusi kvėpavimą, o tada lėtai iškvėpė. Leilos vokai prasiplėšė ir aš garsiai aiktelėjau pamatęs pakitusias jos akis. Jos buvo baltos, baltos. Iskyrus juodą vyzdį ir žiedą - rainelę - aplink vyzdį. Sutrikęs pasižiūrėjau į jos rankas. Tarp jos delnų ir motinos kūno buvo kelių centimetrų atstumas. Iš merginos delnų sklido balti garai? Netikėjau savo akimis. Patryniau jas delnais ir vėl pažvelgiau į jos delnus. Iš jų tikrai sklido tiršti, balti garai. Pasimetęs pažvelgiau į jos akis. Ryškios, raudonos gyslos veržėsi jos akyse.
-Ten kažkas yra! - storas vyriškas balsas gražino mane į realybę.
-Leila, mes turime eiti. Jei jie mus suras... Jie nudės mus.
Leila, atrodo, manęs nei girdėjo, nei matė mane. Apsidairiau. Medžiotojų dar nesimatė, ir gerai. Mes dar turime laiko pabėgti. Vėl atsisukau į merginą. Jos akys atrodė tikrai kraupiai. Jos visas akies uobuolys buvo išraizgytas raudonomis gyslomis. Tada mergina lyg praradusi visas jėgas užsimerkė ir krito šalia savo motinos. Tačiau nespėjo pilnai nukristi, kai greitai nubėgau prie jos ir paėmiau ją į savo rankas. Bet prieš išbėgant, galėjau prisiekti, kad išgirdau tylų kvėpavimą ir širdies plakimą...
iš Leilos POV.
Mano galva, atrodo, tiesiog sproginėjo. Mintyse prabėgo pastarieji įvykiai ir aš staigiai atsimerkdama atsisėdau. Skausmas galvoje tik paaštrėjo. Apsidairiau. Buvau kambary... Palauk. Tai buvo tik košmaras, tiesa? Dieve brangus, meldžiu kas nors pasakykite, kad tai buvo tik žiaurus, žiaurus košmaras. Į kambarį įėjo Louis. Jo plaukai susivėlę, veidas atrodė pavargęs...
-Louis, prašau pasakyk, kad tai buvo košmaras, - greitai sumurmėjau.
Jis nuleido akis.
-Tu... tu, žverie, - mano akyse susikaupė ašaros ir aš greitai iššokau iš lovos.
-Leila, klaus-
Neklausiau jo ir greitai pagriebusi pirmą daiktą pasitaikiusi po ranka, tai buvo stalinė lempa, mečiau į Louis. Tačiau jo reakcija - auskinė. Sugniaužiau kumščius ir vėl atsisukau ieškodama ko nors kito. Tačiau naktinis staliukas buvo tuščias. Ištraukiau stalčių ir pradėjau mėtyti visus daiktus esančius jame. Deja, Louis sugavo kiekvieną daiktą, kurį mečiau į jį. Netekusi kantrybės tiesiog mečiau į jį stalčių. Louis atrodo neteko kantrybės, kai sugavęs stalčių jį sviedė į sieną. Pataikė būdent į veidrodį. Stiklas dužo ir pabiro po grindis.
-Tu ją nužudei, - suverkšlenau ir suklupusi užsidengiau veidą.
-Leila, paklausy-
-Tu žudikas!
-Lei-
-Užsičiaupk! Tu ją nužudei ir tu jos nebeprikelsi! Jos nebėra!
Pagriebiau nuo lovos pagalvę ir apsikabinau ją.
-Leila, paklausyk!
-Ne! Ne! Ne! - klykiau į pagalvę.
-LEILA! Galbūt aš jos ir nebeprikelsiu! Bet man atrodo, tai padarei tu! - greitai suriko kol nespėjau jo nutildyti.
