Išgėrę arbatas nuėjome į miegamąjį.
Louis nesigėdidamas iššoko iš savo drabužių ir padavė man savo marškinėliais. Miegoti su jais man jau buvo įprasta, tačiau persirenginėti prieš jį... dėl to dar šiek tiek gėdijausi. Louis švelniai man nusišypsojo, atsigulė ant lovos ir atsuko man nugarą. Greitai persirengiau ir prisijungiau prie Louis. Jis atsisuko į mane ir apkabino. Ant jo nuogos krūtinės pirštu piešiau nematomas linijas, figūras.
-Louis, aš bijau, - tyliai sušnabždėjau.
-Tu neturėtum, - taip pat atsakė šnabždėsiu ir patraukė plaukų sruogą nuo veido.
-Bet aš jaučiu kažką negero, - prikandau lūpą.
Jam galėjau pasipasakot ir nesijaudint, kad mane palaikis nepilnaprote.
-Viskas bus gerai, pažadu tau, meile.
-Nežadėk to, ko negalėsi ištesėti.
-Miegokim, gerai?
Jis pakštelėjo į mano lūpas. Atrėmiau galvą į jo krūtinę ir užsimerkiau.
Kas įvyko vėliau negaliu pasakyti. Kadangi ir aš to nežinojau. Atsitokėjau tik kai pajutau smarkų purtymą už peties. Pirmiausia apsidairiau. Buvau svetainėje. Prieš paveikslą, parkritusi ant kelių. Buvo tamsu, tačiau blanki šviesa sklindanti pro langą apšvietė paveikslą. Tada atsisukau į Lou. Jis stebėjo mane išsigandusiomis ir sutrikusiomis akimis.
-Kas? - paklausiau.
-Kas tau nutiko? Tu čia sėdi jau kelias valandas. Ir vis kartoji: "Ne, prašau, ne. Tik ne ji. Maldauju. Ne. Meldžiu."
-Aš?
Louis palinksėjo.
-Kelias valandas? - pasitikslinau.
Jis dar sykį palinksėjo.
-O vargeli. Neatsimenu, kad būčiau čia atėjus, - sumurmėjau sėsdamasi ant sofos. - Ir kas ta ji?
-Tu turėtum žinoti, LeiLei. Tu kalbėjai apie ją. Tačiau dabar pamirškime tai, sutarta?
Louis atsisėdo šalia manęs ir aš iš karto atsisėdau ant jo kelių.
-Apkabink mane, - paprašiau apvydama jį rankomis.
Louis išpildė mano prašymą ir stipriai suspaudė mane glėby. Man reikėjo žinoti, kad jis čia dėl manęs. Ir tai atrodė pats tinkamiausias būdas tuo įsitikinti.
Pasirodo užmigau vaikino glėby. Bet ir vėl ryte pabudau viena, lovoje. Tikiuosi mane čia atnešė Lou. Nes mintis, kad aš vaikštau per miegus man visiškai nepatiko.
-Labas rytas, meile, - Louis atėjo į kambarį su 'pusryčiais'.
-Žinai, pica nėra tinkamiausias patiekalas pusryčiams, - atsisėdau lovoje.
-Iš manęs kepėjęs netikęs. Taigi nupirkau jau padarytą.
-Kur tu gavai taip anksti picos? - paklausiau ir nusirąžiau.
-Turiu slaptų būdų, meile.
Nusišypsojau ir šiek tiek pasislinkau priimdama Louis. Jis atsisėdo ir atidarė dežutė. Galėjau prisiekti, kaip mačiau kylančius garus. Prikandau lūpą. Gal turėčiau pakštelėti jam į skruostą? Lyg padėkodama? Širdis pradėjo plakti greičiau dėl šios idėjos. Greit pakštelėjau į jo skruostą.
-Ačiū, kad rūpinies manim.
-Visad prašom, LeiLei.
-LouLou, - tyliai sumurmėjau išsišiepdama ir prisimindama jam sugalvotą pravardę.
-Myliu tave, - sumurmėjo man į ausį.
-Aš... ir tave myliu.
Nesupratau ko jam dar reikėjo! Kodėl jis nepaklausia man tokio svarbaus klausimo: ar sutiksi tapti mano mergina?
-Lou, - pasiryžau jam padėti žengti 'pirmąjį žingsnį'. - Žinai, mes jau gan ilgai bendraujame ir -
-Žinau link ko suki, meile. Tačiau noriu, kad tai būtų ypatinga.
-Bet... nesvarbu.
Paėmiau picos gabaliuką ir atsikandau. Maistas maloniai glostė mano skonio receptorius.
-Sakyk, - bedė pirštu į mano skruostą.
-Tiesiog norėjau pasakyti, kad mes ir patys galim padaryti šią akimirką tobula, tačiau nesvarbu.
Jis nieko neatsakė ir pats pradėjo valgyti. Valgėme tyloj. Buvo sunku suprasti ar ji jauki ar ne. Suvalgius Lou pakilo ir nuėjo išnešti tuščios picos dėžutės. Susiradusi tarp savo daiktų dantų šepetėlį, pastą ir drabužius nuėjau į vonią.
-Ar taip ir sėdėsime prieš visą dieną? - suzyziau.
-Ar turi geresnių pasiūlymų?
-Apsižvalgyt po miestelį?
-Negalim, Leila. Mūsų negali pastebėt. Dėl viso pikto turim būt namie.
Atsidusau ir išskėčiau rankas į šonus. Šis namas slėgė mane.
-Ei, tai tik kelioms dienoms, - bandė paguosti mane glostydamas mano koją.
-Žinau. Tiesiog noriu, kad viskas galiausiai baigtųsi. Noriu normalaus gyvenimo.
Louis veidas persikreipė akimirkai. Jo rankos nustojo judėti ant mano kojų.
-Tada aš neesu skirtas tau.
-Ką? - suraukiau antakius.
-Aš neesu normalus.
-Oh.
Žinojau, kad šis atsakymas tikrai nebuvo tinkamas, tačiau daugiau nieko nesugebėjau ištarti.
-Mes tave pakeisim. Kaip nors.
-Tu visur matai tik gerus ir teigiamus dalykus, Leila.
-Nes jei tiki dalykais, jie galiausiai išsipildo.
-Pasakose, - prunkštelėjo.
-Ir ne tik!
-Jei taip sakai.
Tačiau jis vis tiek tuo netikėjo. Girdėjau tai jo tone. Na. Jei šis namas neišvarys manęs iš proto... tai tikrai kažkada padarys Louis! Juk tikrai turi būti kažkas, kas jį pakeistų. Lou nebeturėtu... daryti to, ką jis daro erm, dabar. Nebeatsakiau jam.
-Leila! - pakvietė mane vardu Louis.
-Taip?!
-Uh, tau, žinai, nereikia rėkti! Aš puikiai tave girdžiu.
Ak, taip. Jo ideali klausa.
-Tai galėtum panaudot ir savo super-greitį ir ateiti čia, o ne šūkauti apačioje, - subambėjau panosėje.
-Ir tai girdėjau.
Krūptelėjau, kai rankos apvijo mano liemenį.
-Tai ko norėjai?
-Nori arbatos ar ko nors užkasti?
-Jei padarytum tos skaniosios arbatos... nesupykčiau, - nusijuokiau.
-Gerai, - nusišypsojo ir dingo, tikriausiai nuėjo į virtuvės.
Palauk, ką aš dariau? Susiraukiau. Šiandien aš kažkokia išsiblaškiusi. Viskas krenta iš rankų, galva šiek tiek svaigsta ir vis jaučiuosi spaudžiama prie žemės. Taip, nekokia diena. Pašokau kai kažkur suskambo mano telefonas. Apieškojau lovą, kelioninį krepšį. Tačiau niekur neradau jo. Galiausiai aptikau savo džnisus numestus ant kėdės. Iš kišenės, kaip ir tikėjausi, ištraukiau savo mobilųjį.
-Klausau? - pridėjau telefoną prie ausies.
-Kur tu?! - man į ausi suriko Caslynn.
-Aš išvažiavusi iš miesto, - ramiai atsakiau ir atsisėdau ant sujauktos lovos.
-Ir kodėl aš apie tai sužinau paskutinė?
-Maniau, kad tu pyksti ant manęs, - sukuždėjau. - O ir kelionė nebuvo planuota. Tačiau skubiai reikėjo išvykti.
-Aha, - sumurmėjo nepatenkinta. - Kas vyksta, mažute? Pas mane buvo atėję kažkokie vyrai!
Tą pačią akimirką kambario durys atsidarė ir įėjo Louis su arbatos puodeliais. Jis padėjo juos ant stalo ir atsisėdo prie manęs, apvydamas mano kūną savo rankomis.
-Kokie vyrai, Cas?
-Nežinau. Jie atrodė tikrai baugūs, žinok. Ir buvo maždaug taip: sėdėjau namie ir girdžiu toks DUN DUN DUN. Nu galvoju kažkas visiškai neturi kantrybės, žinai. Tai va. Priėjau prie durų, atidarau jas ir taip žiūriu du ar trys vyrai, bet tokia jau pasenę, stovi ir vėpso į mane rimtais veidais. Aš klausiu ko jiems reikia, o jie pradėjo klausinėti apie tave. Maždaug kur gyvena tokia Leila, tavo draugė? Ar ji namie? Ar nežinai su kuo ji bendrauja? Bla, bla, bla.
Paklaikusi pasižiūrėjau į Louis.
-Ką tu jiems atsakei? - virpančiu balsu paklausiau.
-Pasakiau, kad tu bendrauji tik su manimi, Raven ir šiaip keliais mano pažįstamais. Priskiedžiau, kad tu dabar trumpam išvažiavai, na tai buvo tiesa, tik aš to nežinojau, - puikiai girdėjosi priekaišto gaidelė jos balse. - Išvažiavai pas močiutę. Ir jie, manau, patikėjo. Taigi, dabar tu man skolinga paaiškinimą.
-Kai grįšiu ir kai viskas nurims, gerai?
Girdėjau kaip ji giliai atsidusta.
-Gerai.
-Ir jei tie vyrai vėl ateis pas tave, pasakyk, kad mes žiauriai susipykom ir tu nieko net nenori girdėti apie mane, - pamokinau ją.
-Kodėl? - sutirko.
-Nes užtenka to, kad jie medžioja mane. Nenoriu, kad tu nukentėtum.
Nesiklausiau jos atsakymo, patraukiau telefoną nuo ausies ir numečiau ragelį.
