-Tai, papasakok kas tarp tavęs ir Harry.
-Na, mes susitikinėjam. Bet po to vakaro, kai visi nuvom susirinkę... Jis tapo kažkoks keistas. Kai šiandien susitikom jis aiškino, kad jam iškilo sunkumų. Daug nepasakojo, negalėjo. Velnias, kodėl jus visi tokie paslaptingi. Ir po to kai tu išėjai vakar. Po penkių minučių išėjo visi.
Susiraukiau.
-Tikriausiai kažkur labai skubėjo.
-Tikriausiai, - ji palinksėjo. - Ką tu šiandien nuveikei geresnio?
-Buvau susitikusi su Raven.
-Man atrodo tarp jūsų kažkas meszgasi, a? - pakilnojo antakius.
Trūktelėjau pečiais. Tarp manęs ir Raven nieko nebuvo. Tačiau tarp manęs ir Louis..? Pasižiūrėjau į laikrodį. Be penkiolikos aštuonios. Galbūt jau turėčiau grįšti namo? Ne, pabūsiu dar valandžiukę. Parašiau mamai žinutę, kad ji nesijaudintų.
-Galbūt pasižiūrime kokį filmą?
[JEI NORIT PASILEISKIT ŠITĄ DAINĄ(pridės daugiau jausmų, emocijų: http://listenonrepeat.com/watch/?v=MRQ4kDcKN54 ]
Grįžau namo gan vėlai. Jau buvo puse beveik vienuolikta. Tyliai įsmukau į kambarį ir tyliai uždariau duris. Išsišiepiau. Neprigavo. Apsisukau ir vos susitvardžiau nesuklykusi.
-Ką tu čia... - giliai kvėpavau ir išsišiepiau. - Tu gyvas. Tu sveikas ir gyvas!
-Ir įsiutęs. Pridėk tai. Sveikas, gyvas ir įsiutęs.
-Kodėl tu-
-O kodėl tu velniai griebtų neklausei manęs, ką? Liepiau tau pasilikti namie, kur tu saugi. Tačiau tu neklausei. Išėjai pas savo geriausią draugę, - nusivaipė suploninęs balsą. - Ar tu bent įsivaizduoji kaip aš jaučiausi, kai tavęs neradau tavo kambary?!
Lėtai papurčiau galvą. Jis piktai suurzgė ir užsidengė savo veidą delnais.
-Kaip tu jauteisi, Lou? - paklausiau lėtai ir atsargiai tardama žodžius.
-Tu tikrai taip nieko nesupranti? - beviltiškai paklausė.
-Nesuprantu ko?
Kalbėjau lėtai ir atsargiai, lyg bandydama jo nesuerzinti.
-Ar tu tikrai tokia akla? - jis purtė galvą, lyg netikėdamas mano 'aklumu'.
-Louis, ar tu gali kalbėti ... aiškiau?
-Nejau tu nematai ką tu su manimi darai? - dabar jo balsas buvo beveik palūžęs.
-Ką aš tau darau? Ar aš... - mintyse mąsčiau ką galėjau jam daryti.
Na, nepaklausiau jo vieną kartą ir išėjau iš savo namų. Bet aš čia stoviu, gyva ir sveika! Jis neturi teisės ant manęs pykti! Turbūt.
-Aš nežinau ką tu man darai, - vis dar purtė galvą. - Taip jaučiausi tik su Ja.
Jaučiau pavydo kibirkštelę įsižiebiant manyje. Ar jis myli kitą? Ne, jis kalbėjo būtuoju laiku. Jaučiausi, o ne jaučiasi. Tai reiškia, kad jausmai nutrūko, baigėsi?
-Ar tu turi merginą? - paklausiau.
-Turėjau.
Vėl būtasis laikas.
-Ar dar bendrauji su ja? - kamantinėjau.
-Negaliu.
Atsisėdau ant savo lovos.
-Kodėl? Ji turi kitą?
Louis atsisėdo šalia manęs.
-Aš turėjau ją mesti. Žinojau, kad ji kankinasi. Negalėjau jai atskleisti priežasties, kodėl ją palikau. Tačiau po kelių mėnesių ji visiškai su tuo susitaikė, dar po kelių susipažino su kitu vaikinu. Laikas ėjo, jie susituokė. Susilaukė vaikų. Paskui... mirė.
Greitai įkvėpiau oro, tačiau jo neiškvėpiau. Ji mirusi? Bet kiek jai turėjo būti metų, jei ji susilaukė vaikų. Ne vaiko, o vaikų!
-Kiek jai metų buvo, kai ji žinai...
-Aštuoniasdešimt keturi.
Mano lūpos atvipo. Tikėjausi, kad jis pasakys, na, trisdešimt... nusukau akis nuo jo. Man nepatiko mintis, kad jis myli ar mylėjo kitą merginą. Nors ji jau ir... mirusi.
-Tai kiek jai buvo kai judu susipažinote?
-Aš už ją buvau vyresis metais.
Susiraukiau.
-Ar galime dabar apie tai nekalbėti? - jo balsas sudrebėjo.
Sutrikusi pakėliau akis į jį. Jo žvilgsnis buvo nusuktos, o akys ašarotos. Man suspaudė širdį ir turėjau prikasti lūpą, kad nerpadėčiau kūkčioti. Louis atrodė toks silpnas, toks sugniuždytas... toks liūdnas. Vaizdas akyse liejosi dėl susikaupusio skysčio jose.
-Ar tu ją mylėjai? - paklausiau. - Ar vis dar myli?
-Taip, - atsakymas buvo trumpas.
Bet dėl to, atrodo, skaudėjo dar labiau. Jis ją myli... Nusukau veidą ir stirpiai sučiaupiau lūpas. Aš jam jaučiu tik simpatiją, tad kodėl jaučiuosi tokia įskaudinta ir išduota? Galbūt tai dėl visko kas šiandien įvyko? Pajutau drėgmę ant skruosto ir greitai nusišluosčiau ašarą, kol Lou nepastebėjo jos. Išgirdau žingsnius koridoriuje ir apsisukusi priėjau prie durų. Lėtai pasukau užraktą. Vis dar laikiau rankas ant užrakto ir rankenos. Negalėjau, nenorėjau dabar žiūrėti į jį. Mintyse kalbėjausi su savimi. "Tau teks pripažinti, Leila, kad tai daugiau nei simpatija". Bet aš pažįstu jį taip trumpai! "Tu esi praradusi atmintį. Neprisimeni VISOS vasaros, taigi negali sakyti, kad pažįsti jį taip trumpai." Mano lūpa pradėjo virpėti ir aš atrėmiau kaktą į duris. Girdėjau kaip sukrebžda lova, tikriausiai jis atsisėdo ant jos. Nusišluosčiau ašaras ir atsisukau į Lou. Jis sėdėjo ant lovos veidą paslėpęs delnuose. Jo pečiai lėtai krutėjo. Jis verkė.
-Lou...
Jis nepakėlė galvos. Priėjau prie jo ir atsiklaupiau priešais vaikiną.
-Lou, - pakartojau ir uždėjau savo rankas ant jo plaštakų, dengiančių jo nuostabų veidą.
Stengiausi patraukti jo rankas, tačiau jis nesileido.
-Lou, - švelniai kuždėjau.
Nustojau meginusi per prievartą patraukti jo rankas. Viena ranka glosčiau jo ranką, kita - plaukus.
-Viskas gerai, - raminau jį.
Pati jaučiau kaip mano skruostais teka tas sūrus skystis.
-Lou, viskas yra gerai... Ar tu su kuo nors kalbėjai apie.. ją?
Louis papurtė galvą.
-Pastaruoju metu, - jis trūktelėjo nosimi. - Iš viso tu esi vienintelė, su kurią aš kalbu.
Mano veida plykstelėjo mažytė šypsena. Mano rankos vėl nuslydo prie jo delnų. Louis patraukė savo rankas nuo veido ir pažvelgė į mane. Matyti tokį jį buvo skaudu. Tas skausmas plėšė mano krūtinę.
-Aš visada turiu būti... toks stiprus, šaltakraujis pabaisa. Turiu nieko niekada niekam nejausti turiu juos... visus... net jei to ir nenoriu...
-Šš, - delnais suėmiau jo veidą.
Palinkau arčiau jo. Mano pilvas rėmėsį į jo tarpukojį, o mūsų nosys lietėsi.
-Ar tu nori man išsipasakoti? - paklausiau.
Kelias sekundes jis tiesiog žiūrėjo į mano akis. Tada papurtė galvą. Šiek tiek nusivyliau, tačiau to stengiausi neparodyti.
-Viskas gerai. Bet kai norėsi... noriu, kad iš karto tai ir padarytum. Žinoma, noriu, kad išsipasakotum man, - pro ašaras nusijuokiau.
-Būtinai, meile.
Mėlynas akis paslėpė jo vokai, kai vaikinas užsimerkė. Nurimo, pečiai nebesikilnojo, ašaros nebetekėjo jo skruostais. Kelios sekundės prabėgo ir veidas galutinai atsipalaidavo su giliu, drebančiu atsikvėpimu.
-Tavo širdis, - sušnabždėjo ir galiausiai atsimerkė. - Ji plaka tokiu nežmogišku greičiu.
Jo žvilgsnis vėl susirakino su manuoju. Tarp mūsų akių buvo toks mažas tarpas. Lou rankos pasodino mane ant savo kelių.
-Kodėl ji taip plaka, Leila?
"NES TU MAN PATINKI! NETGI MANAU, KAD PRADEDU ĮSIMYLĖTI TAVE!"
Tačiau neišdrįsau to pasakyti. Bijojau likti išjuokta ar atstumta. Juk jis tik ką pripažino, kad myli kitą. Jo ranka paėmė vieną mano delną ir priglaudė jį sau prie krūtinės, ten kur plakė jo širdis. Į mano delną atsimušė dūžiai. Širdis plakė greitai.
-Jauti tai? - paklausė.
Lėtai palinksėjau.
-Ji plaka taip tik dėl tavęs, meile.
Norėjau paklausti, o kaip ta tavo mirusi mergina, tačiau nenorėjau griauti tokios tobulos akimirkos.
-Ar galiu... - lėtai paklausiau. - Ar galiu tave pabučiuoti?
-Niekada daugiau nedrįsk to klausti, - staiga jo balsas tapo šaltas.
Mano veidas ištyso. Jis supyko?
-Niekada neklausk. Juk žinai, kad Dievinu tavo bučinius. Ir... tiesiog, - jis išsišiepė ir panaikino tarpą tarp mūsų lūpų.
Po ilgo, lėto ir malonaus bučinio atrėmiau savo kaktą į jo.
-Tai ar dabar pripažinsi dėl ko tavo širdis taip plakė?
Apsilaižiau lūpas, vis dar jausdama tą šilumą, sklidusią iš jo lūpų. Neskubėdama įkvėpiau oro pro šiek tiek praviras lūpas ir nutariau, kad turiu jam tai pasakyti. Aš pakankamai drąsi.
-Nes man atrodo... Ne, aš žinau, kad aš-
Tuk, tuk, tuk.
-Leila, ar tu ten? - išgirdau savo motinos balsą.
Patraukiau savo veidą nuo Lou ir atsisukau į duris. Džiaugiausi, kad jas užrakinau. Tačiau ta tobula akimirka jau sugriauta.
-Taip, mama. Aš čia.
