Atsibudau palatoje. Šokau iš lovos ir nuėjau prie durų. Jos buvo užrakintos. Dar kelis kartus pabandžiau atidaryti duris, bet jos nesijudino.
-Ei! - surikau delnais trankydama duris.
Išgirdau kaip kažkas atrakina duris ir jas lėtai praveria. Neiškentusi staigiai atlapojau duris ir išvydau nustebusią seselę. Praėjau pro ją ir apsidairiau. Nustebau išvydusi Caslynn koridoriuje.
-Lei?
Ji išsišiepė ir pribėgusi apkabino mane. Jaučiau kaip jos pečiai pradėjo purtytis. Cas verkė. Stipriai suspaudžiau ją savo glėby. Buvau pasiilgusi savo geriausios draugės!
-Tu turi man tiek daug papasakoti!
Papurčiau galvą.
-Man reikia surasti Louis, Caslynn.
-Ne, ne, ne. Tau reikia pakalbėti su manimi, Leila.
Papurčiau galvą ir pasitraukiau nuo jos.
-Pasikalbėsime vėliau, Cas.
Išbėgau iš ligoninės. Nežinojau kur bėgau. Ir kodėl. Louis stiprus ir greitas. Esu įsitikinusi, kad jam viskas gerai. Tik kodėl šis sakinys skamba taip keistai? Mačiau kreivus pašalinių žvilgsnius. Tikriausiai ir atrodžiau kaip kokia ragana. Nenorėjau nė matyti savęs veidrodyje. Nepastebėjau kaip atsidūriau miške. Netoliese išgirdau šuns ar vilko staugimą. Apsidairiau. Kodėl aplink taip tamsu? Mano kišenė pradėjo vibruoti. Išsitraukiau telefoną ir atsiliepusi pridėjau prie ausies.
-Kur tu, dukrele? - vos išgirdau tėvo balsą numečiau skambutį.
Aplink mane pradėjo kauptis tamsus, tamsus, kone juodas rūkas. Telefonas vėl suvibravo mano delne. Giliai atsidususi pridėjau jį prie ausies, pamiršdama atsiliepti. Labai nustebau visgi išgirdus balsą. Tik visai ne savo tėvo, o Lou.
-Lou? LOUIS! Tu gyvas, - išsišiepiau.
-Turi bėgti, Leila, turi bėgti.
Apsidairiau. Bėgti... Kur?
-Kur bėgti, Louis? Ir kodėl?
-Turi pasitikti savo likimą, Leilą, - akimirkai Louis balsas pasikeitė.
-Kur?
-Man jau metas, Leila. Bėk!
-Kur?
Tačiau atsakymo negavau. Norėjau paskambinti jam, bet telefone rodė, jog paskutinis kontaktas, su kuriuo kalbėjau buvo tėvas. Juodi dūmai galutinai apsupo mane. Daugiau nieko nemačiau. "Bėk" mintyse nuskambėjo Lou balsas ir aš pasileidau bėgti. Nežinojau kur. Kelis kartus mano petys skaudžiai atsitrenkdavo į medžio kamieną. Atsigręžiau pažiūrėti už savęs, kai staiga suklupus kritau ant savo kelių. Užsimerkiau ir pabandžiau atgauti kvapą. Kai pramerkiau savo akis ir pakėliau galvą pastebėjau jog sūmų nebėra, o priešai išvydau upelį. Jis man pažįstamas. Tačiau šį kartą jis buvo netoks. Jo vanduo buvo nusidažęs raudona spalva. Lėtai pirštų galais priliečiau vandenį - juk ten vanduo, tiesa?
-Leila, Leila...
Girdėjau savo vardą šnypščiamą keliais balsais. Keturiomis pradėjau ropotį į vandenį.
-Leila...
Paėjus tiek, jog visą kūną apgaubė skystis pradėjau plaukti gilyn. Vidury upelio atsistojau ant kojų. Dūmai vėl grįžo. Lyg užburta vėpsojau kaip jie neskubėdami plaukia ore artyn manęs. Mano kūną, ten kur jis buvo paniręs po vandenį, griaužė. Jaučiau, jog čia įvyko kažkas negero. Ir tas negeras dalykas buvo susijęs su skausmu.
-Pasiruošk priimti savo likimą, Leilą
Mano oda pašiurpo kai atpažinau kieno šis balsas. Jis buvo Velnio. Tačiau mano kūnas neklausė manęs. Atrodė, kad net mano mintys yra sukaustytos. Dūmai nuo manęs buvo galbūt pora metrų atstumu, kai naujas balsas, kažkur girdėtas tačiau nepamenu kur, išblaškė mane.
-Ten yra mergina! Ta mergina!
Keistą kūno sukaustymą apėmė panika. Prisiminiau tą dieną kai mano motina buvo sužeista. Tai jie sklido iš Velnio burnos ir įsiveržė į Louis galvą. Aiktelėjau. Turiu jų išvengti! Privalau. Nors nebuvau įsitikinusi, jog jie man kenksmingi. Užsikimšau nosį ir nėriau po vandeniu. Bet čia pajutau smaugimą. Nebegalėjau kvėpuoti! Pajutau dvi rankas traukiančias mane iš vandens.
-Kvėpuok, - kažkas sumurmėjo.
Kažkas kuteno mano gerklę. Beveik skaudėjo. Gniaužiau kumščius ir giliai įkvėpiau. Mano krūtinė išsipūtė ir aš pravėrusi lūpas pradėjau klykti. Tai buvo viskas ko dabar labiausiai norėjau.
Iš Louis' pozicijos:
Negijau. Tačiau apie tai stengiausi negalvoti. Sėdėjau purviname garažo rūsyje. Mano kūnas buvo sukaustytas grandinėmis. Po kelių valandų bandymų išsilaisvinti pasidaviau. Tiesiog stengiausi mąstyti apie Leilą. Man reikėjo žinoti kur ji ir ar ji saugi. Nesupratau kas jos tėvui negerai! Jis tiesiog atidavė mane suknistiems mėdžiotojams! Nesupratau ko jiems iš manęs daugiau reikia. Jie turi mane. Gali tiesiog nušauti mane kaip sukntistą suluošintą šunytį. Bet jie kažko laukė. Ir nerimavau, kad jie kažką žadą padaryt mano Leilai. Mano mergaitei. Išgirdau žingsnius ir pakėliau akis. Išvydau vieną iš suknistų medžiotojų Peter.
-Taigi kur tavo mergina? - paklausė pasilenkęs prie manęs.
Piktai dėbtelėjau į jį. Kietai sukandau dantis.
-Tiesiog pasakyk, nemanai, kad visiems tai sutaupytų jėgų ir laiko? - paklausė.
-Ko jums iš jos reikia? - paklausiau.
-Mums reikia, kad jūsų nebūtų čia. Reikia atsikratyti jumis.
-Tai kodėl jūs neatsikratote manęs tiesiog čia ir dabar?
-Negi tu visai neskaitai, vaikine?
Pakėliau antakius. Peter nusijuokė.
-Gerai, jeigu palauksi... Nors tu niekur ir negali dingti, - nusijuokė kraupiu juoku ir nuėjo.
Pradėjau vėl drąskytis ir pasistengiau ištrūkti. Tos grandinės buvo per suknios, o ir negijančios žaizdos atėmė daugybė jėgų. Peter grįžo.
-Atleisk, vaike, neturiu tos knygos čia. Tačiau kiek pamenu ten buvo parašyta maždaug taip: "Tikrą blogį gali įveikti tik tikra meilė. Tačiau Žudančią Mašiną" kitaip žinoma kaip tu... Taigi... "Žudančią Mašiną gali įveikti tik širdies sudaužymas."
-Tai jūs ją panaudosite, kad ji mane mestų? - susiraukiau.
Peter nusijuokė ir papurtė galvą.
-Tai per silpna. Mes ją nužudysime tavo akivaizdoje. Tada tu patirsi tikrą širdies sudaužymą. Ir tada mes nužudysime tave.
-Jei taip ar taip jūs mane žudysite... Kam reikia kankinti ir ją? Kam žudyti ir ją?
-Kiek tu kulkų jau esi turėjęs savo kūne? - paklausė pritūpęs prie manęs.
Kietai sučiaupiau lūpas. Buvau pašautas. Gan daug kartų.
-Taigi, tik širdies sudaužymas pribaigs tave.
-Jūs esate šikniai, - susikeikiau.
-Toks esi ir tu. Kiek nekaltų žmonių tu jau nužudei... Ar įsivaizduoji kiek mes išsaugosime kai tavęs nebebus. Taigi, mums teliko surasti vienintelę merginą, krui visą tai pabaigs.
-Aš daugiau nebežudau, - pripažinau jau tikriausiai šimtąjį kartą.
-Taip, tikrai, - prunkštelėjo.
-Aš jums pažadu! Girdite! Aš nebežudau!
-Nemeluok, šiukšle! - jis spyrė man į koją.
Šito buvo man per daug. Pradėjau drąskytis ir keiktis.
-Jūs jai nieko nepadarysite! Aš jums neleisiu!
Peter papurtė galvą ir išėjo.
-Šikniai! - suklykiau.
Nuo garso pradėjo griaužt gerklę. Užsimerkiau ir trenkiau galvą į sieną. Jaučiausi gležnas. Nepamenu kada paskutinį kartą jaučiausi toks. Beveik praradau viltį, jog pavyks išsaugoti Leilą. Aš ją pražudžiau. Mano oda pašiurpo, kai išgirdau klyksmą. Pažinčiau jį net iš miliono kitų. Leila. Mano kraujas užvirė ir aš vėl pradėjau drąskytis.
