Kelias minutes tarp mūsų vyravo tyla. Pavarčiau akimis ir prabilau pirmoji.
-Kaip suprantu sekasi nekaip, Harry. Tu esi suknistas asilas. Bailys. Bekiaušis. Ir kodėl tu rašai mano geriausiai draugei, merginai, kurią metei? Ir dar tokias... Ir, beje, Harry, ką tai turėtų reikšti?
-Leila, - jo balsas ramus. - Mes žinome apie tavo draugą.
-Kokį draugą?
-Apie tai norim su tavim pakalbėti. Ar galim susitikti šiandien?
-Kas tie mes, Harry? Ir ne. Šiandien negalėsiu. Mat, kadangi toks idiotas, buvęs Cas vaikinas... Toks Harry, galbūt pažįsti ji, ne? - sarkastiškai paklausiau.
-Nenoriu dabar apie tai kalbėti.
-O tu ir nekalbėk. Tu, idiote, klausyk manęs. Tu įskaudinai ją. Dabar ji prisigėrusi guli mano lovoje. Harry. Ji verkė dėl tavęs, dėl tavęs, nors tu to visiškai nevertas. Nevertas buvai ir jos dėmesio. Nežinau ką ji tavyje matė. Tačiau tu jai patikai. Labai. O tu... tu to nesugebėjai įvertinti.
-Baik, prašau. Nenoriu to girdėti. Žinau, kad ji kenčia. Ir nedrįsk sakyti, kad aš... - jis giliai atsiduso. - Mums reikia susitikti ir pasikalbėti.
-Rytoj. Prie miško yra sūpynės. Kai eini-
-Žinau kur jos yra. Kelis kartus buvau ten su Cassie.
-Cassie?
-Caslynn, - pasitaisė.
-Tai rytoj ateik ten penktą vakaro. Lauksiu.
Numečiau skambutį ir ištryniau jo žinutę. Iš viso, manau turėčiau ištinti jo numerį. Tačiau to nepadariau. Neišdrįsau. Nenorėjau, kad Caslynn sužinotų apie tai, kad lindau prie jos telefono. Išgirdau kaip kažkas rakina duris. Į namą įėjo besikalbėdami tėvai. Tėtis, su maišu rankose, iš karto nuėjo į virtuvę. Mama atėjo į virtuvę.
-Leila, - kelis kartus įkvėpė. - Kodėl man čia dvokia alkoholiu?
-Nežinau, - pamelavau.
-Leila, - griežčiau pratarė.
-Sakau, nežinau, mama.
-Ar tu gėrei?
-Ne... ne aš.
-Tai kas tada?
-Caslynn, - pasidaviau. - Mam, jai dabar labai sunku... Ją paliko ir ji tiesiog... aš nespėjau atimti tekilos iš jos. Ir ji pasilieka nakvoti čia.
-Leila, tu juk žinai ką aš maniau apie paauglių girtuokliavimą.
-Žinau, mama, žinau. Ir prižadu tai nepasikartos. Aš ryte pasikalbėsiu su Caslynn. Ją tik užklupo silpnumo akimirka.
-Man tai vis tiek nepatinka, Leila. Einu persirengti.
-Atsiprašau. Pažadu daugiau to nebus.
Mama palinksėjo ir nuėjo. Paėmusi Caslynn telefoną grįžau į kambarį.
-Ką darai?! - greitai išplėšiau jau tuščią butelį iš jos rankos.
-Man to reikia, - verkė ji.
Atsisėdusi ant lovos apkabinau ją. Ji garsiai kūkčiojo. Glosčiau jos nugarą ir raminau.
-Caslynn. Pamiegok.
-Nenoriu, noriu Harry!
Stipriai sučiaupiau lūpas. Ji elgėsi kaip maža mergaitė.
-Caslynn... - tyliai atsidusau. - Tau jis nereikalingas. Tau reikalingas poilsis.
Kažką murmėdama panosėje ji atsigulė ir stipriai įsikibo į pagalvę.
-Ar nori, kad pabūčiau čia kol tu užmigsi? - paklausiau.
Caslynn papurtė galvą. Lėtai palinksėjau ir pakilau nuo lovos.
-Paiimu šitą, kad nekiltų pagunda, - paėmiau Cas telefoną ir išėjau.
Uždariau duris ir nusileidau žemyn. Tėvai sėdėjo svetainėje susiglaudę ir žiūrėjo televizorių. Atsidusau supratusi, kad turėsiu sugadinti jų tobulą akimirką. Atsisėdau šalia jų.
-Ką žiūrit?
-Žinias, - rimtu ir griežtu balsu atsakė tėtis.
Iš karto supratau, kad daugiau klausinėti negaliu. Kai tėvai žiūri žinias namie turi būti mirtina tyla. Tad nieko daugiau man neliko tik užsičiaupti ir žiūrėti Haven miesto žinias.
-O dabar, deja, liūdnesnės žinios. Atrodo, miestelio žudiko atostogos baigėsi. Haven miestas galėjo džiaugtis ramiomis keliomis savaitėmis, be žmogžudysčių. Tačiau viskas grįžta. Vakar vakare dingusio trisdešimt ketverių metų Garreto Stinsono kūną policijos pareigūnai rado netoli miško ir miesto kapinių. Užuojauta Garreto Stinsono šeimai.
Mano širdis akimirkai sustojo. Visai buvau pamiršusi kas vyksta šiame mieste. Ir velnias, žinių pranešėja sakė tiesą. Jau kurį laiką čia nevyko žmogžudystės. Na, iki šiandien. Nebesiklausiau kitų žinių. Staiga pasijutau nesaugi. Apsidairiau.
-Ar užrakinote duris? - tyliai paklausiau.
Tėvai atsisuko į mane.
-Taip, atrodo, - susiraukė tėtis. - O kas?
Papurčiau galvą. Tai tik paranoja. Kažkas sukrebždėjo viršuje ir aš krūptelėjau.
-Leila, ar tikrai viskas gerai? - paklausė mama.
-Taip. Tik jaudinuosi dėl Cas.
Mama palinksėjo ir nusisuko.
-Miegosi čia? - paklausė mama vėl atsisukdama.
Tėtis keistai pasižiūrėjo į ją.
-Aha, Cas miega mano lovoje.
-Gerai, tada eik pasiimk patalus iš mūsų miegamojo, - paliepė mama.
Prikandau lūpą. Nenoriu ten eiti viena. Tačiau nenorėjau parodyti tėvams savo baimės. Jie tik pradėtų nerimauti dėl manęs. Todėl drąsiai pakilau nuo sofos ir nuėjau į antrą aukštą. Įėjus į tamsų tėvų miegamąjį smarkiai užsimerkiau ir graibydama sieną radau šviesos jungtuką. Tik įsijungusi šviesą atsimerkiau. Kodėl tamsos baimė staiga vėl grįžo? Paskutiniu metu baimė atrodo buvo pranykus. Bet dabar ji staiga vėl grįžo. Visos baimės grįžo. Ir atrodo jos buvo padvigubėjusios. Nedrįsau net pažvelgti lango pusėn. Greitai pasiėmiau patalus ir nuėjau į savo kambarį. Užtraukiau užuolaidas, užklojau Caslynn ir dar kartą atsidusau. Atsisėdau ant kėdės prie stalo ir susiėmiau už galvos. Greitai man sukaks aštoniolika. Greitai sužinosiu visą tiesą. Kaži ar Harry su tuo susijęs? O kiti vaikinai? Liam, Niall ir Zayn? Mano galva plyšo nuo klausimų. Kodėl kažkoks maniakas, nepilnaprotis žmogus žudo kitus? Koks jo tikslas? Purčiau galvą. Giliai įkvėpiau ir atistojau. Išjungiau šviesą ir greitai nuėjau į apačią. Mamos svetainėje nebuvo, tačiau tėtis sėdėjo čia. Ramiau atsipūčia supratusi, kad esu čia ne viena.
-Leisk padėsiu, - nusišypsojo.
Tėtis paklojo ant sofos paklodė.
-Ar viskas gerai? Žinai... Tu mažai besikalbi su mumis, - prabilo.
-Taip, man viskas gerai. Žinau. Bet pažadu, jei kas nutiktų... Viską jums pasakyčiau.
-Šaunuolė.
Tėtis numetė pagalvę ant sofos ir pabučiavo man į kaktą.
-Saldžių sapnų, mieloji.
-Labanakt, tėti.
-Išjungti šviesą?
Papurčiau galvą. Tėtis išėjo. Namas pasidarė visiškai nurimęs.
-Kur mano naktiniai? - tyliai savęs paklausiau.
Supratau, kad palikau juos savo kambarį ir tyliai sudejavau. Negalėjau - nedrįsau ten eiti.
-Atrodo teks miegoti taip, - tyliai atsikvėpdama pasakiau.
Atsisukau į sofą ir pakėliau kaldrą. Atsiguliau ir užklojau save. Varčiausi, tačiau negalėjau užmigti. Su drabužiais nebuvo patogu. O ir lauko durys, kurias gulėdama čia galėjau puikiai matyti, nedavė ramybės. Gulėjau užsimerkusi, kai pajutau, kaip kaldra pakyla nuo mano kūno. Sulaikiau kvėpavimą ir stipriau užsimerkiau. Šiltas kūnas atsigulė šalia manęs. Užteko pajusti tą šilumą... Atsipalaidavau ir atrodo visos baimės staiga vėl išgaravo. Pasijutau saugi. Tai... Tai keistas jausmas.
-Lou, kaip čia patekai? - sukuždėjau neatsimerkdama, tačiau prisiglausdama prie jo.
-Šiame name labai lengva atidaryti langus.
Nusišypsojau.
-Aš tau atnešiau kai ką...
-Ką? - susiraukiau.
Louis atsistojo ir uždegė šviesą. Turėjau prisimerkti. Kai akys priprato prie ryškios šviesos nužiūrėjau vaikiną. Jis atrodė kitaip. Pižaminės kelnės, bent jau taip atrodė, tamsi maikė su dryžiais, basos kojos, susivėlę plaukai. Šviesios akys, atrodė šiek tiek nuvargusios. Atrodė paprastas vaikinas. Juk jis ir yra paprastas vaikinas, argi ne? Kažkodėl jaučiu, kad taip nėra.
-Turiu tau marškinėlius. Beje, jei neklystu tavo spintoje yra keli mano marškinėliai, tiesa?
-Kam tu man atnešei savo marškinėlius? - susiraukiau.
-Na, su jais patogiau miegoti negu su šiais drabužiais, - mostelėjo ranka į mano aprangą.
Nuleidau galvą bandydama slėpti plačią šypseną, kurios nesugebėjau sutramdyti. Medžiaga nukrito ant mano kelių.
-Ačiū, - tyliai padėkojau.
-Viską padaryčiau dėl savo mergytės, - atsisėdo už manęs ir apkabino per pilvą, veidą paslėpdamas mano kakle.
Stengiausi nepradėti krizenti. "Viską padaryčiau dėl savo mergytės". Šypsena veide tik dar labiau išsiplėtė, jei tai iš viso buvo įmanoma.
