-Nemeluok man! - suspiegiau ir pašokau ant kojų.
-Leila, pra-
-Ne!
Po tokio garsaus šūkio pradėjo perštėti gerklę. Negaliu patikėti, kad jis tai padarė. Nenorėjau tikėti tuo... Išlėkiau iš kambario.
-Leila!
Žinau, kad jei tik panorės greitai pagaus mane. Jis greitas. Velniškai greitas. Nežinojau kur bėgu. Bet man ir nerūpėjo. Kol kas. Mintyse sukosi tik Lou, motina, Velnias. Pajutau kaip kažkas, esu šimtu procentu įsitikinusi, kad Louis, sugavo mane. Apkabino per liemenį ir pakėlė nuo žemės. Spardžiausi ir draskiau Lou rankas.
-Tu žverie!
Rėkiau springdama ašaromis. Jis nunešė mane atgal į kambarį ir paguldė ant lovos. Pats atsisėdo ant mano liemens. Viena ranka suėmė abu mano riešus ir prispaudė prie lovos, virš mano galvos. Laisva ranka nubraukė plaukus nuo mano veido. Priešintis nebebuvo tikslo.
-Tu... Tu... Žvėris! Žu-žu-žu, - nesugebėjau pabaigti žodžio.
Mano kvėpavimas pradėjo trūkinėti. Bandžiau nusiraminti ir lėtai, bei giliai įkvėpti, tačiau neišėjo. Nežinojau kas tiksliai yra panikos priepuolis, bet man atrodo būtent dabar jis ištiko būtent mane.
-Leila, dabar įdėmiai manęs klausykis. Supratai?
Aš čia dustu, jei nepastebi! Norėjau jam tai išrėkti bet neišėjo. Na, bet jam tai ir nerūpi.
-Sulaikyk kvėpavima, Leila.
Stengiausi klausyti jo šito patarimo, tačiau nesugebėjau. Laisvu delnu jis uždengė mano burną ir nosį. Jis mane nori uždusinti. Nužudė mano motiną... Tai dabar jis nori nužudyti ir mane... Pradėjau muistytis. Manau, jis pastebėjo padidėjusią paniką mano akyse ir patraukė ranką nuo mano veido. Paglostė mano skruostą.
-Meldžiu nurimk... - sukuždėjo. - Žiūrėk į mano akis, Leila. Žiūrėk į mano akis.
Pažvelgiau į jo mėlynas akis. Jos nuostabios. Nežinau kiek laiko taip praleidom, bet aš sugebėjau nurimti.
-Tavo motina gyva, - kalbėjo nenusukdamas žvilgsnio. - Taip. Aš ją nužudžiau. Tačiau! - jis trumpam nustojo kalbėti. - Tu jai kažką padarei. Dėl to ir nualpai, Leila. Ar dabar galim pakalbėti kaip normalūs žmonės? Manau tu nori žinoti kas tau vakar įvyko.
Palinksėjau ir jis nulipo nuo manęs. Atsisėdo ant lovos. Atsisėdau šalia, tačiau tarp mūsų palikau gana didelį tarpą. Louis šiek tiek atsiduso.
-Leila, tu taip pat moki keisti akių spalvą...
Kelias akimirkas tylėjau. Aš... Keičiu akių spalvą? Ką jis nusišneka?! Sudrebėjau nuo šios minties.
-Nori pasakyti mano akys taip pat buvo pajuodusios kaip tavo? - paklausiau.
Louis papurtė galvą.
-Tavo akys buvo baltos....
-Ką? - prunkštelėjau.
Nežinojau ką turėčiau sakyti, kaip turėčiau reaguoti ar ką daryti.
-Louis, man reikia namo. Labai, labai reikia namo, turiu omeny man reikia atgal... Namo. Kur mano tėvas. Ir mano mama... Nežinau, net nežinau kas mano mamai....Ar ji gyva? Man reikia namo.
Pašokau iš lovos. Namai. Vėl sudrebėjau.
-Mes negalime, Leila. Dar per anksti. Medžiotojai vos neaptiko mūsų miške. Dar nesaugu, Lei.
-Man nerūpi kas yra saugu, o kas nėra saugu. Aš nežinau kaip laikosi mano mama, tad man nusispjauti į visus tuos medžiotojus! Man reikia pamatyti savo motiną!
-Leila! - jis taip pat atsistojo. - Negalime!
-Neaiškink ką aš galiu, o ko ne! Tu praktiškai nužudei mano motiną, paskui prisiekinėjai, kad aš ją prikėliau iš mirties ir aiškini, kad aš negaliu grįžti atgal į miestą ir suknistai pasižiūrėti kas ten kaip iš tikro vyksta?! Na žinai, Louis!
-Nusiramink ir pakentėk truputį, gerai?
-Ne, Louis, gali pasilikti, tačiau aš važiuoju namo, - griežtai ištariau ir pradėjau rinktis savo daiktus.
-Niekur tu neavažiuosi, Leila, - Louis šiek tiek pakėlė balsą. - Kaip tu nesupranti, kad tu man rūpi! Aš nenoriu, kad tave sužeistų, prašau, meldžiu, suprask tai pagaliau! Dieve Brangus, zuikeli, - Lous prie manęs ir uždėjo savo delnus ant mano skruostų.
Mėlynas jo žvilgsnis smigo į mano akis. Jo nykščiai glostė mano odą.
-Zuikeli, tu mano, meile. Kaip tu nesupranti, kad tu, Leila, nuo šiol esi mano gyvenimo tikslas. Aš myliu tave, gražuole. Jeigu tau kažkas atsitiks, aš nebegalėsiu gyventi. Leila, meldžiu. Paklausyk manęs, katyte.
Mano akyse susikaupė ašaros. Niekas dar niekada nesakė tiek daug tokių nuostabių žodžių. Bet žinojau, kad ir kiek nuostabių žodžių ką tik pasakė... aš privalau grįžti namo. Man reikia pamatyti motiną.
-Louis, - giliai atsidusau.
-Ne, ne, ne, paklausyk manęs, Leila. Mes grįšim, aš pažadu tau. Tačiau tu... Turi dar palaukti šiek tiek, gerai? Bent savaitę.
Giliai įkvėpiau ir lėtai atsidusau. Negaliu laukti tiek ilgai. Turiu grįžti kuo greičiau. Mano širdis pradėjo greičiau plakti. Louis pasilenkė ir pakštelėjo į mano lūpas. Papurčiau galvą ir pasitraukiau nuo jo. Vis dar purtydama galvą išėjau iš kambario. Man reikia pabūti vienai, nors truputį. Apmąstyti ką darysiu toliau. Nuėjau į vonią ir užsirakinau duris. Man reikia nurimti, atsipalaiduoti. Vietos vonioje nebuvo daug, tačiau aš nesustojau vaikščioti pirmyn ir atgal. Vis dusavau. Atsisėdau ant vonios krašto ir pradėjau trepsėti koja. Nežinojau kodėl, tačiau negalėjau mąstyti. Norėjau, tačiau jokios mintys nelindo į galvą... Atsisėdau ant žemės. Atsirėmiau į vonią, sulenkiau kojas, į kelius įrėmiau alknūnes, o delnus panardinau į plaukus. Norėjau klykti. Rėkti. Rasti atsakymą į vienintelį klausimą: Ar mano mama gyva? Šiurpai nusėjo rankų odą. Kas jei atsakymas... To negali būti! Ji privalo būti gyva. Pradėjau kūčioti. Dėl visko buvau kalta aš... Na ir kodėl aš, nors ir miegodama, nuėjau į tą prakeiktą mišką kartu nusivesdama ir Louis?! Jei ne aš... Ji būtų laiminga ir sveika! Velniai rautų nereikėjo man gimti! Arba mano gyvybę galėjo pasiimti vos man gimus! Tada sandoris tarp mano tėvų ir Louis būtų įvykdytas! Į mano mintis pradėjo lysti keisti vaizdai. Suvokiau, kad tai šventė... Raven ir kita mergina... Louis... Kas vyksta dabar?! Miškas... Vaikinas, Džordžas... Jis lietė mane... Tada Louis jį smaugia... Kas man vyksta?! Vaizdai nesustojo...
iš Louis pozicijos :
Šiek tiek nerimavau dėl Leilos. Girdėjau kaip ji vis dusauja ir vaikšto. Kartais atsisėda, bet neilgam. Vėl pradeda vaikščioti. Nekenčiau savęs. Nekenčiau dėl to ką padariau jos motinai. Delnais patryniau veidą. Nuėjau prie vonios durų ir atsisėdau ant žemės, atsiremdamas į sieną. Klausiausi ką ji daro. Man suspaudė širdį, išgirdus jos kūkčiojimą. Jai reikia pabūti vienai... Bent jau bandžiau taip save įtikinti. Bet kai staiga ji pradėjo klykti nebeištvėriau. Pašokau ant kojų ir pabandžiau atidaryt duris. Žinoma, jos užrakintos. Nesijaudinau dėl žalos namui, kai jas tiesiog išroviau iš sienos. Nusviedžiau duris į šoną, girdėjau kaip sudreba siena, nukrenta paveikslas ar nuotrauka ir įlūžta durys. Leila kamputį rėkė užsidengusi ausis savo delnais. Jos veidu tekėjo ašaros. Ji buvo plačiai atsimerkus. Merginos žvilgsny nesunku buvo įžiūrėti baimę, paniką ir siaubą. Priklupau prie jos. Pamačius mane baimė jos akyse tik išaugo. Ji purtė galvą ir ištiesė rankas, kad neprieičiau prie jos. Nesupratau kas nutiko dabar.
-Leila, Leila! - bandžiau atkreipti jos dėmesį.
-Nelysk, nelysk, - spaudėsi arčiau sienos.
-Kas nutiko, meile? Meldžiu kalbėk...
-Neliesk manęs, - drebančiu balsu paliepė.
-Leila! Pasakyk kas nutiko! - pareikalavau.
Tik dar daugiau ašarų pabiro jos skruostais. Paėmiau jos ranką, bet Leila ją staigiai patraukė, lyg mano oda būtų nudeginus ją.
-Meile...
-Nevadink manęs taip...
Giliai atsidusau. Man visos šios dramos jau buvo per daug. Vieną akimirką ji lyg ir atleido man, o kitą ji vėl panikuoja ir bijo manęs? O gal labiau tinka nekenčia?
-Le-
-Aš prisimenu, Louis. Tu-tu... Tu žudike, - piktai spjovė žodžius. - Beširdis žudikas.
Tai skaudino. Velnias, tai girdėjau iš daugybės savo, erm, aukų... Tačiau šie žodžiai sklindantys iš jos lūpų skaudino labiau nei kulkos ar aštriausi peiliai.
