Atsikėliau neįprastai anksti. Skaudėjo galvą. Išlipau iš lovos ir pravėriau langą. Kambary trūko oro. Žiūrėjau pro langą į kylančią saulę. Palikau pravirą langą ir nuėjau į vonią. Nusiprausiau ir išsiploviau galvą. Susisukusi plaukus į rankšluostį grįžau į kambarį. Kambary stovėjo Louis ir vartė vieną iš mano mėgstamiausių knygų.
-Tu nenustoji kartoti tą pačią klaidą, - papurtė galvą Louis ir užvertė knygą. - Tu vis palieki pravirą langą, pro kurį į tavo kambarį įeiti labai lengva.
Paėmiau knygą iš vaikino rankų ir pastačiau ją atgal į lentyną.
-Tai nereiškia, kad tu turėtum čia ateiti, - pasakiau.
Jis garsiai nusijuokė ir aš uždengiau jo burną ranka.
-Mano tėvai namie, Louis. Jie negali tavęs išgirsti.
-Kodėlgi ne? - paklausė. - Manau jie pasiilgo manęs.
-Jie tavęs nekenčia, - papurčiau galvą.
-O tu? - paklausė ir atsisuko į mane. - Ar tu manęs nekenti?
Tyliai atsidusau ir patrūkčiojau pečiais.
-Aš tau nieko nejaučiu, Louis.
Jis vėl paėmė mano knygą iš lentynos.
-Tau patinka skaityti, tiesa? - paklausė.
-Tik kai kurias knygas, - pasakiau.
-Tau patinka skaityti liūdnas knygas, apie meilę... Apie vėžį, leukemiją.
-Ši knyga, - paėmiau knygą iš jo rankų. - Tikrai gera. Bet tai nereiškia, kad aš skaitau tik liūdnas knygas.
-Tu niekad nebuvai pamilusi vaikino, todėl galvoji, kad knygos apie meilę padės tau pažinti tą jausmą.
-Aš buvau pamilusi vaikiną, iš tiesų esu jį pamilusi lygi šiol, - prieštaravau jam.
-Ir ką tokį? Raven? - nusijuokė.
-Tyliau, - sudrausminau jį. - Eik iš čia.
-O man čia patinka.
Žinojau, kad mano tėvai bet kada gali įeiti į kambarį. Louis nuėjo ir atsigulė ant mano lovos.
-Nagi eik iš čia, - raginau.
Duris staiga atsidarė ir aš staigiai atsisukau į jas. Mama apsivilkusi chalatu, visa susivėlusi ir apsiemiegojusi įėjo į vidų.
-Su kuo kalbiesi, Leila? - paklausė.
Apsisukau. Ant lovos nieko nebebuvo. Lengviau atsidusau ir atsisukau į mamą.
-Su niekuo, mama, tau tikriausiai pasigirdo.
-Gali būti, - nusižiovavo.
-Ką veiksi šiandien? - pasidomėjo.
-Eisiu susitikti su tokiu vaikinu.
-Iš kur tu jį pažįsti? - paklausė.
-Jis iš mano mokyklos, - pasakiau.
Ji nusišypsojo man.
-Ar tau jis patinka? - pakilnojo antakius.
-Gal, - išsišiepiau.
-Žinai, tavo gimtadienis artėja, - priminė.
-Liko trisdešimt dienų, - sukrykščiau iš laimės.
-Norėsi atšvęsti su draugais? - paklausė.
Papurčiau galvą, kadangi neturėjau tiek daug draugų, kad galėčiau rengti kokį vakarėlį.
-Manau geriausia būtų tiesiog tyliai atšvęsti šeimos tarpe...
Mama nusižiovavo ir pakštelėjo į mano skrustą.
-Einu dar pamiegoti.
-Saldžių sapnų, - palinkėjau.
Mama išėjo iš kambario. Nuėmiau rankšluostį nuo savo galvos ir nuėjau į vonią padžiauti. Grįžusi vėl radau Louis savo kambaryje.
-Eik iš čia, prašau, - suzyziau.
-Ar tu tikrai šiandien eisi susitikti su tuo Raven? - nusivaipė Louis.
-Tau tai neturėtų rūpėti.
Atsidariau spintą. Išsitraukiau juodus šortukus ir spalvotus marškinėlius. Numečiau juos ant lovos ir pasižiūrėjau į derinį. Susiradau savo baltus vansus. Pasiėmiau telefoną. Buvo vos aštunta ryto. Parašiau žinutę Caslynn: "Labas, maže. Atleisk, kad vakar praleisti laiko su tavimi frown emoticon Tiesiog dabar tiek daug visko vyksta... Ir šiandien eisiu susitikti su Raven. Tad galbūt galėsime susitikti rytoj?". Pakėliau akis nuo telefono.
-Tu vis dar čia? - pavarčiau akis.
Louis garsiai pradėjo juoktis. Man jo juokas jau igrįso.
-Tu tokia nesvetinga, Leila,
-Aha, gerai, koks skirtumas. Eik iš čia.
Louis pavartė akimis ir tyliai pradėjo niuniuoti įvairias melodijas po nosimi.
-Kaip tavo pilvas? - paklausiau ir atsisėdau šalia jo.
-Gerai, - atsakė.
Toks trumpas atsakymas manęs netenkino. Pakėliau jo maikę ir susiraukiau. Ant jo pilvo nebuvo nė menkiausios žaizdelės, nė įbrėžimo. Išsigandusi pasižiūrėjau į jo akis, kurios stebėjo mane.
-Bet... - nutilau.
Lou nuleido savo maikę. Prikandau lūpą. Jis atsistojo nuo lovos ir nuėjo prie lango. Giliai įkvėpė gryno oro ir iššoko pro langą.
-Sveika, - pasisveikino Raven su manimi.
-Labas, - nusišypsojau.
-Eime pasivaikščioti? Ar galbūt tu alkana?
-Ne, ne, puikiai tiks pasivaikščiojimas.
-Šaunu, eime? - paklausė.
Palinksėjau. Mano delnai prakaitavo. Džiaugiausi, kad Raven nesugalvojo paimti mano rankos.
-Ką planuoji veikti po mokyklos? - paklausė.
-Visada svajodavau tapti veterinare, bet aš negalėčiau matyti sužalotų gyvūnėlių, - atviravau.
-Tai labai miela svajone.
Tyliai nusijuokiau.
-Ir kuo ji miela?
-Nežinau. Man atrodo miela, kai mergina mąsto apie kitus.
Jaučiau, kaip mano skruostus išmuša raudonis.
-O ką tu mąstai apie savo ateitį? - pasidomėjau.
-O tu manai mes turime ateitį? - paklausė.
-Aš, eee, - numykiau.
-Mes visi pasmerkti čia, Leila, - jis sunkiai atsiduso. - Kad ir kaip gaila... Manau turėtumėm būti realistai.
Nežinojau ką jam atsakyti. Jis buvo teisus.
-Gal geriau pakalbėkime apie ką nors linksmesnio? - pasiūlė.
-Taip, - nusišypsojau. - Am.. Galbūt ir nebus labai linksma tema.. Vakar atrodei labai liūdnas, Raven.. Kažkas atsitiko? Turiu omeny žinau, kad neturėčiau kištis ne į savo reikalu-
-Mano tetos vyras. Vakar jis išėjo medžioti. Mano teta prašė nedaryti to. Bet jis vis tiek išėjo ir... Na, nebegrįžo.
-Ar tu su juo buvai artimas? - smalsavau.
-Jis man atstodavo tėvą.
-O kaip tavo- Atleisk, aš tikriausiai per daug įkyri.
-Mano tėvas mus paliko, kai man buvo vos šešeri. Jis nenorėjo čia gyventi, tad išsikraustė.
-Aš.. Užjaučiu tave, - tyliai sumurmėjau.
-Eh, jis nebuvo geras tėvas, - nusišypsojo. - Kiaurą parą sėdėdavo darbe ir net nepasveikino manęs per mano penktąjį gimtadienį. Jis tiesiog pamiršo.
Kelias minutes tiesiog tylėjome.
-Žinai, girdėjau kad penktadienio naktį miesto parke vyks vakarėlis. Galbūt nori eiti kartu su manimi?
Turėjau tramyti save, kad nepradėčiau šokinėti aukštyn-žemyn.
-Žinoma, būtų šaunu.
Jis maloniai man nusišypsojo.
-Ar tai pasimatymas? - bakstelėjo į mano šoną jis.
Prikandau lūpą ir sugniaužiau kumščius. Mano rankos velniškai prakaitavo.
-Nežinau.
-Aš tai laikysiu pasimatymu, jei tu nieko prieš, - mirktelėjo akimi.
-Aš.. Visiškai nieko prieš! - kiek per aukštu tonu prabilau.
Raven apkabino mane per pečius ir aš tyliai, džiaugsmingai sucypiau. Stengiausi per daug neparodyti savo laimės, bet ... Raven mane pakvietė į pasimatymą. RAVEN! Mano džiaugsmą nutraukė klyksmas. Pradėjau dairytis, bet nieko keisto ar neįprasto nepastebėjau. Bet klyksmas nesiliovė. Jis buvo toks garsus, kad teko užsidengti ausis delnais.
-Leila? - keistai pažvelgė į mane.
-Ah! - surikau. - Kodėl tai nenustoja?!
-Kas nenustoja? - pasimetė.
-Ar tu negirdi? - paklausiau.
-Negirdžiu ko?
-Klyksmo?! - surikau bandydama perėkti garsą.
Raven papurtė galvą.
-Aš nieko negirdžiu, Leila.
