Iš Leilos pozicijos
Ryte nubudau su siaubingu galvos skausmu. Atsimerkusi išsigandau. Iš baimės nė garselis nesugebėjo palikti mano gerklės. Viskas čia buvo sujaukta, o mano rankos sutvarstytos. Man tai nepatiko. Papurčiau šalia gulintį Louis.
-Leila, čia tu? - nepatikliai paklausė.
Kelis kartus sumirksėjau nesuvokdama kas vyksta. Nejaugi jia nemato, kad čia aš?
-Kas čia įvyko?
-Nepameni? - paklausė.
Papurčiau galvą. Jis nieko neatsakė, tad aš nusiplėšiau tvarsčius nuo rankų. Jos visiškai sveikos. Pasimečiau. Kam jos buvo suvarstytos? Atidžiau apsidairiau po kambarį. Langas išdaužtas, viskas išvartyta, į duris įsmeigtas peilis.
-Kas tai padarė, Louis?
Prieš atsakydamas jis ilgai spoksojo į mano akis.
-Tu.
Vėl kelis kartus sumirksėjau.
-Aš?
Louis palinksėjo patvirtindamas.
-Kodėl aš to neprisimenu?
-Leila, nemalonu tau tai sakyt. Bet... Tau šiek tiek negerai... Su...
Jis ieškojo tinkamų žodžių.
-Tau ku-ku, - sukuždėjo sukiodamas pirštą prie savo smilkinio.
Pakėliau antakius.
-Atsiprašau?!
Louis prikando lūpą ir pasikasė sprandą.
-Atleisk. Tai nuskambėjo nekaip. Tačiau nežinojau kaip aiškiau paaiškinti.
-Aš nesikraustau iš proto, Lou.
Vaikinas kietai sučiaupė lūpas.
-Žinau, kad tau sunku tai suvokti...
Kambario durys prasidarė ir mudu išvydome mano tėvą. Jis skersai pasižiūrėjo į peilį, kuris buvo jo akių lygyje.
-Gerai... Leila, ar nori aplankyti savo motiną?
Greitai palinksėjau ir išlipau iš lovos. Stengiausi apeiti visas duženas ir išėjau iš kambario.
-Būsiu pasiruošusi per pusvalandį.
Nuėjau į vonią. Nusirengiau ir greitai nusipraisiau. Po to įsisukau į rankštuostį ir pažvelgiau į veidrodį. Pasiėmiau gumytę ir susirišau savo plaukus. Neturėjau laiko jų plauti ir džiovinti. Norėjau kuo greičiau pamatyti savo motiną. Mano atvaizdas pradėjo kisti. Susiraukiau, o mano atvaizdas išsišiepė. Užsimerkė. Apsidairiau nesuvokdama kas vyksta. Atsisukus į veidrodį pirmas dalykas kurį pamačiau tai buvo akys. Jos buvo tuščios, tiesiog juodos bedugnės. Visai kaip... kaip Velnio. Žengiau žingsnį atgal.
-Ateik, - išnypštė it gyvatė.
Nenorėjau to, tačiau kojos pačios nuvedė mane prie veidrodžio. Ilgai spoksojau į tas juodas bedugnes vietoj akių. Tada merginos, mano, atvaizdas palinko prie manęs. Ji lindo iš veidrodžio. Mano kvėpavimas pagilėjo, kai jos rankos atsirado ant mano pečių. Negalėjau protu suvokti, kad tai mano atvaizdo rankos. Jos veidas buvo visai arti manęs. Merginos lūpos prasivėrė ir ši pradėjo klykti man į veidą. Jos burna, kaip ir akys, buvo juodos. Iš jų garavo juodi dūmai. Giliai įkvėpiau ir pati pradėjau klykti. Nė nepajutau kaip mano ranka pakilo ir trenkė tiesiai į veidrodį. Mergina dingo. Giliai kvėpavau. Mano ranka kruvina. Drebančiais pirštais susigriebiau už galvos. Nejaugi Louis teisus? Ar aš kraustausi iš proto?
-Leila?! - išgirdau Louis balsą ir krūptelėjau.
-Ne, - suverkšlenau ir suklupau prie tualeto.
Mane supykino. Girdėjau kaip durys atsidaro. Tą pačią akimirką iš mano skrandžio pasipylė juodas skystis. Skaudėjo. Ašaros tekėjo mano skruostais. Louis pasilenkė prie manęs ir padėjo rankas ant mano nugaros. Jis lėtai suko ratus ant jos su savo delnų.
-Lou? - atsirėmiau į vonią.
Mano visas kūnas virpėjo.
-Kas man vyksta? - išsigandusi paklausiau.
-Jis tau keršija dėl manęs. Atsiprašau... Aš ką nors sugalvosiu.
Jis nurijo seiles ir aš paėmiau jo ranką. Sunėriau mudviejų pirštus.
-Mes išgybensime tai, - patikinau.
-Myliu tave, Leila.
-Aš tave taip pat myliu, Louis.
Padėjau galvą ant jo peties. Kelias minutes tylėjome.
-Kodėl tu sudaužei veidrodį?
-Kokį veidrodį?
Pasimečiau. Apsidairiau. Mes buvome vonioje, ant žemės. Mano kūną dengė tik rankšluoštį, o ant rankos buvo kraujo.
-Šitą veidrodį, - parodė pirštu į sudaužytą veidrodį.
Mano akys išsipūtė.
-Tai negali būti mano darbas! - suklykiau.
-Kaip suprasti, Leila? Nejau tu... Nepameni kas vyko prieš kelias minutes?
Papurčiau galvą ir pasimuisčiau.
-Pamenu, kaip išlipau iš dušo ir susirišau plaukus... O tada staiga aš čia sėdžiu su tavimi.
-Gerai, gerai, - linskėjo galva, bet tada ją papurtė. - Nieko čia gero. Leila, eime ruoštis. Važiuosime pas tavo motiną.
Jis padėjo man atsistoti ir palydėjo į kambarį. Peilio duryse nebebuvo, o ir pats kambarys buvo aptvarkytas. Nuėjau prie spintos. Greitai apsirengiau paprastais drabužiais.
-Pasiruošusi? - paklausė Louis.
Palinksėjau ir mudu susikabinę rankomis išėjome iš kambario. Svetainėje mūsų jau laukė mano tėvas. Jis nebuvo patenkintas, kai pamatė mūsų sunertus pirštus.
-Jis nevažiuos su mumis, - piktai ištarė.
-Man jo reikia, tėt, - pasakiau.
Tėvas atsistojo nuo sofos ir sunėrė rankas ant savo krūtinės.
-Aš pasakiau ne.
Louis palinko prie mano ausies.
-Aš lauksiu tavęs ligoninėje.
Piktai pažiūrėjau į tėvą ir palinkau prie Louis ausies.
-O jei man vėl... na žinai, aptems protas?
-Aš būsiu šalia tavęs.
Palinksėjau ir atsisukau į tėvą.
-Važiuojam, - griežtai pasakiau ir nuėjome prie durų.
Įlipomė į tėvo automobilį ir aš greitai užsisegiau diržą.
-Man nepatinka, kad tu su juo bendrauji, Leila.
-Man jo reikia, tėti.
Tėvas užkūrė mašiną.
-Leila, dabar klausyk manęs. Jis tau netinkamas vaikinas! Ką jau kalbėti apie jo amžių! Jis buvo toks pat prieš dvidešimt metų! Ne, ne, ne. Turi jo atsikratyti.
-Aš jį myliu, tėti! - surikau neiškentusi.
-Jis jau pakeitė tave! Nuo kada tu keli balsą prieš mane?!
-Atleisk, - susigėdau ir pasižiūrėjau į savo rankas. - Tiesiog... Louis man rūpi. Ir aš rūpiu jam. Tėti, aš jį myliu.
Jis papurtė galvą.
-Tu nepažįsti jo. Jis suknistas žudikas! Tu juk žinai tai!
-Tylėk, tylėk, tylėk! Tai tu jo nepažįsti, - mano akyse susikaupė ašaros. - Jis stengiasi pasikeisti.
-Stengtis neužtenka. Tu žinai, kiek gyvybių jis jau atėmė?!
-Tylėk, - suklykiau paskutinį kartą.
Tėčio krumpliai pabalo. Jis stipriai gniaužė vairą savo rankose.
-Nenoriu, kad daugiau su juo matytumeis.
-Tėti, man jo reikia. Tu to nesuprasi.
Daugiau jis nieko neatsakė. Kol važiavome, mašinoje tvyrojo įtampa. Vos tik sustojo išlipau iš mašinos ir įlėkiau į ligoninę. Mane pasitiko Louis. Pamatęs jį tėtis piktai pažvelgė į mus.
-Nepradėk, - liepiau ir prisiglaudusi prie Lou apkabinau jį per liemenį.
-Pasikalbėsime, kai grįšime, - piktai tarė ir praėjo pro mus.
Louis apkabino mane per petį.
-Viskas bus gerai, - sukuždėjo ir pakštelėjo į plaukus.
Laisva ranka nuvalė mano skruostus. Ne nežinojau, kad ant jų užsiliko ašaros.
-Eime pas tavo motiną, - palinksėjo.
Išspaudžiau silpną šypseną ir jis pradėjo vesti mane koridoriumi. Sustojome prie durų. Negalėjau įeti. Nežinau kas stabdė mane.
-Louis, ar jai tikrai viskas gerai? - pasitikslinau.
-Taip, - patvirtino.
-Aš bijau.. Bijau pamatyti ją kenčiančią skausmą, Louis. Ar ji jaučią skausmą? - paklausiau.
Jo akyse matėsi kaltė. Prikandęs lūpą jis lėtai linktelėjo.
-Tu turi įeiti ir pamatyti ją.
-Ar ji tikrai gyva? Negaliu tuo patikėti. Bijau, kad įėjus pamatysiu tik jos... kūną. Negyvą kūną.
-Turi įveikti savo baimes, žinai tai? Ir tu turi ją pamatyti gyvą. Galbūt tada visi tavo tie... kaip tu sakai proto užtemimai baigsis?
Palinksėjau ir palenkiau rankeną.
