Pakėliau galvą ir pamačiau Džordžą. Jis buvo mūsų mokyklos 'pažiba'. Žinoma, mokinių tarpe. Stebėjausi, kad jį iš viso perkėlė į kitą klasę.
-Atleisk, - atsiprašiau ir pasitraukiau žingsniu nuo jo. - Buvau labai išsiblaškiusi.
-Ak, nieko tokio, - nusišypsojo. - Bet tu man skolinga šokį,
-Aš? Um. - pasimečiau.
Bandžiau atsiminti visus susitikimus su juo, bet mes visai nebendraudavome.
-Už ką?
-Už tai, kad atsitrenkei į mane, mažyte, - mirktelėjo ir apsisukęs nuėjo.
Nurijau seiles, kurios susikaupė burnoje ir apsižvalgiau. Kur dingo Cas? Mano kūną išmušė karštis. Išsitraukiau telefoną ir drebančiomis rankomis.Surinkau Caslynn numerį ir prisidėjau telefoną prie ausies vis dar dairydamasi. Ji nekėlė. Bjaurios mintys lindo į mano galvą. Broviausi pro paauglių minią, ieškodama Cas. Ranka sugriebė mano alkūnę ir aš suklykiau.
-Leila? - nustebo Cas.
Atsisukau ir puoliau į jos glėbį. Ji glostė mano nugarą.
-Viskas gerai? - paklausė.
Mikčiodama bandžiau jai kažką papasakoti, bet ji nieko nesuprato.
-Mažute, nusiramink. Kvėpuok, - paglostė mano plaukus.
Klausiau jos ir giliai įkvėpiau.
-Ar galime prisėsti? - paprašiau virpančiu balsu.
Caslynn palinksėjo. Neradusios laisvo suoliuko nuėjome truputį toliau minios ir atsisėdome ant žemės. Mano kojos ir rankos drebėjo.
-Leila, kas nutiko? - paklausė Cass.
-Aš išsigandau, - apkabinau ją. - Bijojau, kad tu dingai.
-Aš čia, juk. Man viskas gerai. Aš nebuvau viena. Ir kodėl tu manai, kad šiąnakt kažkas nutiks?
-Aš mačiau vaikiną, - pasakiau.
-Jis karštas? - nusijuokė.
-Ne, Cas! Na, jis karštas, bet tai nėra svarbiausias dalykas! Jis čia negyvena! Aš jį mačiau pirmą kartą matau!
-Gal tu jo nepastebėdavai tiesiog, - numojo ranka.
-Ne! Aš žinau, kad jis čia nevietinis! - atsistojau nuo žemės.
-Gerai, - atsistojo taip pat. - Nejau tu manai, kad jis žudikas?
-Taip! - surikau.
Caslynn papurtė galvą ir pasitrynė kaktą.
-Nejau manai, kad jis toks kvailas ir rodysis pilnoje žmonių šventėje? Leila, tu truputį viską perdedi.
-Caslynn, tu privalai manimi tikėti! - bandžiau ją įtikinti.
-Gal geriau einame paieškoti tavo Raven, - nukreipė temą.
-Gerai, - sutikau.
Grįžome į minią, kuri judėjo pagal skambančią muziką.
-Matai jį? - paklausiau.
Ji dairėsi.
-Ne, o tu?
-Ne, - nusivyliau.
Braidėme po minią. Pamačiau jį. Tiksliau juos ir sustojau. Mano akyse susikaupė ašaros. Ar šis vakaras gali būti dar blogesnis?
-Jis ten, - pasakiau Cas.
Cas atsisuko į tą pusę, kur aš žiūrėjau ir aiktelėjo.
-Dieve brangus! Leila, man labai..
Apsisukau ir nuėjau. Aš žinau, kad buvau jam niekas, bet matyti jį su kita vis tiek buvo skausminga. Buvau naivi paauglė, pamilusį vaikiną, kuris tikriausiai nė nežino, kad egzistuoju!
-Leila, - sugriebė mano petį Caslynn. - Viskas yra gerai!
-Taip, žinoma gerai, - pasakiau. - Bet man laikas namo.
-Aš tave palydėsiu.
-Ne, būk čia, saulute, susirask ką nors. Savo brolį ar dar ką nors su kuo galėtum praleisti linksmai vakarą, - apkabinau ją. - Man viskas yra gerai.
-Aš ne-
-Prašau, man viskas gerai. Tiesiog aš noriu pasivaikščioti.
-Leisk man tave palydėti.
-Ne, ne. Tu turi praleisti gerai laiką. Aš noriu būti viena.
Ji mane apkabino.
-Grįžk saugiai ir vos grįžus parašyk man, - liepė.
Linktelėjau. Atsisveikinome ir patraukiau priešinga puse nuo mano namų. Visai nenorėjau eiti namo, kur mama manęs klausinės įvairių klausimų. Negaliu apkęsti to. O ypač neapkęsčiau to dabar. Žinojau kur turiu eiti.
Šiame miestelyje turbūt vienintelė nebijojau mirti. Bet žinojau, kad jei kas nors atsitiktų mano tėvams ar Cas aš tikriausiai nusižudyčiau. Na, galbūt ir bijojau žudiko, tačiau stengiausi save įtikinti, kad man nieko blogo nenutiks. Ir tai veikė! Ėjau ramiai tuščiu keliu. Neramiai dairiausi, turėjau keistą nuojautą, kad mane kažkas seka. Priėjusi reikiamą akmenį pasukau kairėn į mišką. Priėjau medį, kuriame buvo pastatytas namelis. Užsikabarojau viršun ir atsisėdau. Dievinau būti čia dieną. Ir tai buvo pirmas kartas, kai aš čia esu tokį vėlyvų vakarą. Nebuvo taip ir tamsu. Man čia begalo patiko. Atsiguliau ant nugaros ir džiaugiausi ramybe ir vienatve.
-Ne! - suklykė moters balsas.
Sutrikusi atsistojau. Kadangi namelis nebuvo aukštas trinktelėjau galva į lubas. Susiraukiau ir pradėjau trinti skaudančią vietą.
-Ne, - moters balsas suklykė ir staiga nutilo.
Nušokau ant žemės ir nubėgau link tos vietos, kur girdėjau klyksmą. Klupau užkliuvusi už šakų, bet vis tiek atsistodavau ir toliau bėgau. Buvau pasimetusi vidurį miško. Šaunuolė, Leila, leisk man tau paploti!
-Ar čia kažkas yra?! - surikau.
Kažkas sugrebždėjo už mano nugaros. Staigiai apsisukau, bet nieko neradau. Kūną persmelkė keistas jausmas.
-Padėk, - suklykė moteriškas balsas.
Sėkiau pasku balsą. Moteris kvietėsi pagalbos. Nustebau ir visiškai pasimečiau, kai išėjau iš miško.
-Padė- šūdas, - išgirdau kaip vaikino balsas tyliai nusikeikė.
Greitai apsisukau ir pamačiau vaikino figūrą ant žemės. Jis tikriausiai nukrito. Nieko nelakusi pasileidau bėgti prie jo. Jis gali būti sužeistas. Priklupau prie jo tą pačią akimirką, kai jis atsisuko į mane. Mano kūną suparalyžiavo. Čia jis. Tos pačios kraupios mėlynos akys. Išsigandusi bandžiau greitai atsistoti ir bėgti nuo jo. Deja neišlaikiau pusiausvyros ir kritau ant užpakalio. Jis atsistojo. Suklykiau ir užsidengiau veidą rankomis. Kelias akimirkas pratūnojau susigūžusi. Lėtai patraukiau rankas ir apsidairau. Jis dingo. Oda pašiurpo, kai ant asfalto pastebėjau kruvinų rankų atspaudus. Atsistojau ant savų kojų ir pradėjau bėgti namo. Dabar jau puikiai supratau, kodėl mama manęs neišleisdavo. O ir pati nebespinduliuoju noru palikti savo namų. Pribėgus netoli namų sustojau ir atgavau normalų kvėpavimą, kad mama nieko blogo neįtartų.
-O tu jau grįžai? - nustebo mama. - Maniau, kad tu būsi ilgiau.
Puoliau į mamos glėbį.
-Leila, ar kas nors nutiko? - paklausė išsigandusi.
-Ne, tiesiog tai... - nenorėjau gąsdinti mamos, tad nuslėpiau dalį tiesos. - Aš pamačiau man patinkantį vaikiną šokantį su kita.
-Oh, mažute, - paglostė mano nugarą. - Tai dar ne pasaulio pabaiga.
-Žinau, todėl einu į vonią ir tikriausiai eisiu miegoti.
Ji linktelėjo ir nuėjo į svetainę. Užlėkiau į savo kambarį ir užrakinau duris. Langas buvo praviras. Pribėgau prie jo ir uždariau. Taip pat ir užtraukiau užuolaidas. Aš rami, aš rami. Atsisėdau ant lovos. Buvau visiškoje tyloje. Aiktelėjau, kai mano kišenė suvibravo. Išsitraukiau telefoną ir atsiliepiau į Caslynn skambutį.
-Kur tu?!
-Aš namie, - atsakiau.
-Kodėl tu mane neparašei?! Ar tu įsivaizduoji kaip aš jaudinausi?!
-Atleisk, Cas. Buvau išsiblaškiusi, - susikėliau kojas ant lovos.
-Leila, ar tau viskas gerai? Tu šiandien neįprastai keista, mieloji.
-Man viskas gerai, - atsakiau ir pasižiūrėjau į stalą.
Susiraukiau pamačiusi popieriaus lapą ant savo tvarkingo stalo.
-Susitiksim rytoj, Cas, galėsim ir pasikalbėti tada, - pasakiau prieš padėdama ragelį.
Padėjau telefoną ant lovos ir nusėlinau prie stalo. Paėmiau į rankas lapą.
-Mažoms ir silpnoms mergaitėms nevalia vienoms naktį klaidžioti miške. Jos gali susižeisti ar būti sužeistos. Daug meilės L, - tyliai panosėje perskaičiau.
