-Leila, ar tau viskas gerai? - paklausė jau trečiąjį kartą Raven.
-Taip, - papurčiau galvą ir pasistengiau išspausti šypseną. - Tiesiog vis mąstau apie... draugę.
-Ar aš turėčiau jai pavydėti? - pajuokavo.
-Ne, ta prasme, ne, - purčiau galvą. - Ji dėl kažko pykstasi su savo vaikinu. Man neramu dėl jos.
Šiek tiek viską perdėjau. Cas sakė, kad Harry elgiasi keistai. Tai viskas.
-Oh, gal nori jai paskambinti pasikalbėti? Galiu palaukti.
Papurčiau galvą.
-Ne, viskas gerai. Paskambinsiu jai vėliau.
Apsidairiau. Kažkas netaip.
-Manau man jau laikas namo, - ištariau.
-Oh, tau.. gerai, palydėsiu.
-Ne, dėkui nereikia, - nusišypsojau. - Tiesiog šiandien... Nežinau. Galbūt galėsim susitikti kitą dieną?
-Žinoma, - palinksėjo.
-Dėkui, - apkabinau jį.
Apsisukau ir pradėjau eiti tolyn, bet apsisukau ir grįžau prie Raven. Kuris, keista, vis dar laukė manęs.
-Klausyk. Galbūt nemėgsi manęs dėl to, ką padariau.. tačiau turi tai žinoti. Pasakiau savo geriausiai draugei jog šiąnakt miegojau pas tave...
-Kodėl? - pakėlė antakius.
-Nes tai... ugh, tai painu. Tėvams pasakiau, kad miegosiu pas tą geriausią draugę, kadangi... kai kur turėjau būti... kai kur. O paskui ta draugė sužinojo, kad nebuvau naktį namie ir iš panikos pasakiau, kad buvau pas vaikiną. O tu... tu buvai vienintelis vaikinas su kuriuo bendrauju, na ne-
-Gerai, viskas gerai, Leila, - padėjo rankas man ant pečių.
Tačiau aš greitai pasitraukiau išsigandusi tokio jo veiksmo. Jaučiausi tokia silpna. Kažkas vyko blogo.
-Iki, - greitai pasakiau ir nudūmiau gatve.
Viduje, atrodo, pabudo kažkoks žveris. Jis drąskė mane iš vidaus. Priėjusi savo namą pasijutau reikalinga. Turiu būti kažkur. Nežinojau ką daryti. Eiti ar neeiti? Velniop. Einu. Kažkas per daug mane ten traukė. Apsidairiau ar niekas manęs nestebi, tai šiandien nuolat darau. Dabar buvo... galbūt apie keturias. Praleidau daug laiko su Raven. Oda šiurpo, o aš ėjau tolyn kol pasiekiau mišką. Apkabinau savo kūną rankomis ir lėtai ėjau pro mišką. Išgirdus šuns lojimą krūptelėjau ir vos nenukritau. Įsikibau medžio kamieno ir įsiklausiau. Dabar miške buvo tylu, bet neužilgo pasigirdo šūvis. Jaučiausi lyg būtų šovę į mane. Susuko pilvą, suskaudo ranką. Apsidairiau, nieko nesimato. Antras šūvis. Skausmas pilve. Pakėliau palaidinę, bet jokios žaizdos nebuvo. Susiraukiau, tada iš kur tas suknistas skausmas? Louis. Nežinau kodėl, bet šis vardas iškilo mano mintyse. Išsitiesiau ir pradėjau eiti per mišką. Kur tu, Louis? Klaidžiojau po mišką, atrodo, visą amžinybę.
-Štai jis! - suriko storas, labai girdėtas vyriškas balsas.
Pasislėpiau už storo medžio kamieno. Balso savininkas stovėjo kažkur netoli. Pamačiau kažką greitai pralekiant. Dar vienas šūvis ir žmogaus kūnas krito ant žemės, o mano kūną suparalyžiavo skausmas.
-Jis kažkur ten! - rėkė jau kitas balsas. - Paleiskit šunis! Jie ras tą velnio išperą!
Girdėjau lojant šunis. Ar ten guli Louis? Pribėgau prie suglebusio kūno. Mano oda pašiurpo, akyse susikaupė ašaros. Louis. Jo akys staiga prasimerkė. Atrodė paklaikęs.
-Tu gyvas! - tyliai apsidžiaugiau, bet tada akys nukeliavo jo kūnų. - Ir sužeistas.
-Šūdas, Leila, ką tu čia darai?! - jis neatrodė laimingas, kad mato mane.
Prie mūsų pribėgo didelis, lojantis vokiečių aviganis. Pakėliau akis, bet kažkodėl išlikau rami. Šuo nustojo lojęs ir suinkštęs nuleido galvą. Lėtai paglosčiau jo švelnią galvutę.
-Gerutis, o dabar bėk, - liepiau, netikėdama, kad jis paklausys.
Bet mano nuostabai jis paklausė. Atsisukau į Louis. Jis atrodė gerai.
-Mes turime tave nugabenti į ligoninę.
Louis purtė galvą.
-Kodėl tu čia?!
-Nežinau, - šnabždėjau. - Ir tai nesvarbu. Turim tave nuvesti į ligoninę, - kartojau.
-Šūdas, kaip tu viską gadini, - Louis keikėsi.
Jis pašoko ant kojų lyg niekur nieko ir užsimetęs mane ant peties pradėjo bėgti. Vėl tas siaubingas greitis ir galvos sukimasis. Atsidūrėme namely medyje. Nesusitvardžiau ir suklupau. Atsiremiau delnais į medines namelio grindis. Pajutau šiltą ranką ant nugaros ir po mano veidu atsirado kibiras. Plaukai buvo patraukti nuo mano veido ir aš apsivėmiau. Šūdas, kodėl jis taip greitai bėga?! Išsivėmusi pasijutau šiek tiek geriau.
-Viskas gerai? - paklausė Louis.
-Manau to turėčiau klausti aš.
Nustūmiau kibirą į tolimiausią kampą. Louis priėjo prie sienos ir atsirėmęs į ją nugara atsisėdo. Priropojau prie jo. Sugriebusi jo marškinėlių apačią pakėliau audinį aukštyn.
-Nusirenk, - sukomandavau.
Jo veide šmestelėjo šelmiška šypsena, bet vaikinas vis tiek nusirengė. Pasižiūrėjau į jo pilvą. Jis sužalotas. Kraujas akimirkai apdemdė mano akyse vaizdą. Bet kita mintis šmestelėjo galvoje. Jis buvo sužeistas tose vietose kur skaudėjo man.
-Kas yra? - paklausė glostydamas mano skruostą.
-Tiesiog... Aš tiesiog vėl pakvaišau.
-Sakyk, širdele.
-Tiesiog po tų šūvių, kuriuos girdėjau... Man paskausdavo kūną lygiai tose vietose, kur yra tavo sužeidimai. Du šuviai į pilvą ir vienas į ranką.
Louis akys nusisuko, o antakiai susiraukė.
-Atleisk jei tau skaudės. Turiu tai išmeginti.
Jau tikėjausi, kad jis bandys mane sužeisti, tačiau klydau. Jo ranka atsirado ant jo pilvo, maždaug toje vietoje, kur buvo šautinė žaizda. Ilgas pirštas įslydo į, erm, skylę pilve ir aš susigūžiau. Tą piršto dūrį pajutau ir savo pilve.
-Šūdas, tai rimčiau nei maniau, - jis buvo priblokštas. - Bet dabar turėtumėm apie tai negalvoti.
Louis atsistojo ir pradėjo vaikščioti po namelį. Pakėlė kažką sidabro spalvos. Pincetas. Jis vėl grįžo į savo vietą ir atsirėmė nugara į sieną. Jis vis dar buvo pusnuogis, o žaizdos nesustojo kraujuoti.
-Turi ištraukti kulkas, - pasakė ir ištiesė man pincetą.
Ant pinceto buvo pristirę raudono skysčio. Susiraukiau ir drebančiais pirštais suėmiau pincetą.
-Aš... aš negaliu, Lou- Louis.
-Gali vadinti mane Lou, žinai? Ir taip tu gali ištraukti kulkas iš manęs, meile. Tai nebūtų pirmas kartas.
Nedrąsiai pakėliau akis.
-Lou, kodėl tave kažkas norėjo nušauti?
-Paaiškinsiu vėliau, širdele, dabar tiesiog kišk tą kvailą daiktą į mane ir ištrauk kulkas.
Palinksėjau ir drebančią ranką pridėjau prie jo pilvo. Stengiausi susikaupti, tačiau rankos nenustojo drebėti. Vaikino plaštaka atsirado ant mano rankos. Jis lėtai pritraukė ją prie žaizdos.
-Viskas gerai, viskas gerai, - kartojo.
Lėtai įkišau pincetą į žaizdą. Jaučiau dūrimą savo pilve, tačiau vis tiek stengiausi ištraukti tą prakeiktą kulką. Krapščiausi keliolika minučių. Bet trys kulkos galiausiai su skambesiu nukrito ant medinių grindų. Numečiau šalia ir pincetą. Kodėl ši situacija man tokia pažįstama? Lou minėjo, kad tai nebūtų man pirmas kartas? Prikandau lūpą ir stengiausi galvoti apie Louis žaizdas. Vieta čia nešvari. Jo kraujas gali užsikrėsti. Reikia jį sutvarstyti. Bet su kuo? Čia nieko švaraus nėra. Nebent Lou marškinėliai. Pakėliau juos. Jie buvo kruvini, žemėti ir pilve buvo dvi skylės. Tai ne pats geriausias tvarstis. Taigi vieninteliai švarūs audiniai čia liko... Mano drabužiai. Na, tik ne kelnės. Jos jau taip pat suteptos žemėmis ir dulkėmis.
-Nusisuk, - pareikalavau.
Tai ką dabar darysiu yra taip kvaila! Louis prikando lūpą ir nusisuko. Aš jam atsikau nugarą ir greitai pakeičiau savo palaidinę į Louis marškinėlius. Atsisukau į jį.
-Gali jau žiūrėti, - pranešiau.
Pradėjau plėšyti savo marškinėlius.
-Kai kurie dalykai niekada nesikeičia, tiesa? - paklausė.
Sutrikau dėl jo klausymo, tačiau toliau plėšiau savo palaidinę. Padariau iš jos šiokį tokį tvarstį ir pirmiausia subintavau jo ranką.
-Tu atrodai nuostabiai su mano marškinėliais.
Šyptelėjau ir pradėjau tvarkyti jo pilvą. Audinio užteko apvyti jo liemenį tik tris kartus. Bent jau žaizdos uždengtos. Kraujas prasiskverbė per šviesų audinį. Atsisėdau tarp jo praskęstų kojų ir kaktą atrėmiau į nuogą, kietą jo krūtinę.
-Nenoriu, kad jie tave rastų ir nužudytų, - sušnabždėjau.
Jo rankos apkabino mane ir prisitraukė mane arčiau. Atsidusau.
-To nebus. Mūsų niekas nenuskriaus. Nors ateidama čia padarei labai blogą dalyką.
-Manau kai ką sugalvojau, - pasitraukiau nuo jo.
-Tikrai? - pakėlė antakius.
-Aš nukreipsiu jų dėmesį o tu bėk.
-Gal ir visai nieko planas. Tik mažytė spraga. Ne aš vienas esu jų taikinys.
-Ką tai turėtų reikšti?
-Jie nori ir tavo mirties.
Mano kūną išpylė šaltas prakaitas. Kuo aš jiems nusikaltau? Ar jie žudo visus?
