Įvykiai iš Monos pozicijos:
Patraukiau delnus nuo ausų ir atsimerkiau. Pamačiau pabąlusį Leilos kūną gulintį ant žemės. Sukūkčiojau ir kritau ant kelių.
-Dingstam, - įsakė vyriškis ir jie visi pasišalino.
Nuropojau keturiomis prie Leilos kūno. Verkiau ir suėmiau jos riešą bandydama surasti pulsą. Mano rankos drebėjo, o vaizdas akyse liejosi. Šalia merginos kūno pritūpė ir vaikinas, kuris ir atsitempė mane į mišką.
-Kelkis, mielute, pramerk akis, - maldavau springdama ašaromis.
Po jos kaklu jau buvo susidariusi kraujo balutė.
-Nemirk, - maldavau. - Man tavęs reikia.
Vaikinas pavartė akimis, kai aš padėjau savo galvą ant jos pilvo. Jis nustūmė mane nuo mano dukterėčios kūno. Jis pridėjo du pirštus prie jos kaklo bandydamas apčiuopti jos pulsą.
-Ar ji...
-Ji nemirs, - atsakė.
Bet jo atsakymas neįtikino manęs. Dieve, net jis neatrodė įsitikinęs.
-Kas čia iš vis įvyko? - panikavau.
Jis lediniu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane. Nesitikėjau labai atviro atsakymo. Bet negavau jokio atsakymo. Vaikinas apsidairė kažko ieškodamas. Jis pakišo savo rankas po Leilos kūnu ir pakėlė ją nuo žemės.
-Kur tu ją žadi nešti? - paklausiau.
Jis vėl nieko neatsakė. Vaikinas pradėjo eiti tolyn. Atkakliai sekiau jį. Kito pasirinkimo neturėjau. Visų pirma, jo rankose tikriausiai negyva mano dukterėčia. Antra, aš nežinau kaip išsikrapštyti iš šio klaidaus miško. Ėjome kelias minutes, kol priėjome upelį. Viskas aplinkui buvo tobulai gražu, tik kad dabar visišai neturėjau noro ar laiko grožėtis gamta. Vaikinas paguldė ją šalia upelio ir nusiėmė savo maikę.
-Ką tu darai? - paklausiau.
Negalėjau sustabdyti savęs. Akys pačios nužiūrėjo apnuogintą vaikino kūną. Jis pamerkė savo maikę į upės vandenį. Priėjau prie jų. Vaikinas pradėjo valyti drėgnu drabužiu jos žaizdą ant kaklo.
-Ar tu visai kvailas?! - surikau. - Ar tu įsivaizduoji koks tas vanduo užterštas?
-Tas vanduo yra švarus, - vėl pamerkė savo maikę į vandenį ir ištraukęs išgręžė ją.
Stebėjau kaip jo raumenys įsitempia. Jis šiek tiek pakėlė Leilos maikutę ir man pasidarė silpna. Jos pilvas visas buvo krūvinas. Vaikinas valė jos žaizdą. Tai buvo tikrai malonu iš jo pusės. Kaži ar jie pažįstami? Mano galvoje sukosi milijonai neatsakytų klausimų. Nežinojau ar turėčiau dabar kvaršinti vaikino galvą.
-Tu turėtum eiti namo, - įsakė žemas vaikino balsas.
-O kaip Leila? Kaip jos tėvai? - mosavau rankomis.
-Pasakyk, kad ji dar negrįžo po susitikimo su tuo vaikinu, Raven.
-Iš kur tu-
-Tiesiog eik namo, - nutraukė mane.
-Aš negaliu palikti Leilos vienos su tavimi.
-Tu gali ir paliksi. Beje, nejau tu tikrai manai, kad jai gali būti dar blogiau? Ji beveik mirusi! Ir abejoju, kad ji išgyvens.
Mano akyse susikaupė ašaros ir vaikinas atiduso.
-Dink, - išnypštė.
Apsisukau ir nedrąsiai pradėjau eiti tolyn. Neturėjau kito pasirinkimo. Klaidžiojau beveik puse valandos kol grįžau į Leilos namus. Atsirakinau ir įėjau į vidų.
-Sveika! - įėjo į koridorių Sadie. - Kur Leila?
-Ji dar negrįžo? - apsimečiau nustebusia. - Ji susitiko su kažkokiu vaikinu... ir palikau juos vienus.
-Kokiu vaikinu? - nustėro.
-Kažkokiu. Dailus rudaakis, - atsakiau.
Iš tiesų nemačiau jo akių spalvos, bet šį kartą jaučiau jog privalau sumeluoti.
-Gerai, - ji tyliai atsiduso. - Tikiuosi ji greit grįš. Einu parašyti jai.
Nusiaviau ir nuėjau į virtuvę pas Sadie. Ji minkė telefoną.
-Atrašė? - paklausiau ir atsisėdau prie stalo.
Sadie palinksėjo galva.
-Ji rašo, kad pasiliko nakvoti pas draugę. Grįš rytoj vakare.
-Tikriausiai siaubinga gyventi tokiame mieste... - nutęsiau ir atsisėdau šalia savo brolio žmonos.
-Tai baisiau nei siaubinga... - liūdnai nutęsė. - Gyvenu amžinoje baimėje dėl jos. Dėl savo dukrelės...
Sadie akyse susikaupė ašaros.
-Aš ją labai myliu, - sukūkčiojo.
Apkabinau ją ir paglosčiau nugarą.
-Viskas bus gerai, - tikinau mus abi. - Viskas bus gerai...
Įvykiai iš Louis pozicijos:
Nunešiau Leilą į savo namą. Jis buvo kiek giliau miške. Ten, kur niekas neeidavo. Namelis buvo gražus, bei jaukus. Žinoma, ne per daug. Paguldžiau ją ant lovos. Buvau visiškai pasimetęs. Nežinojau kaip galėjau jai padėti. Jaučiau, kaip ji pamažu palieka pasaulį. Pasitraukiau nuo merginos ir nuėjau į virtuvę. Čia buvo tikras šiukšlynas. Neturėjau laiko dabar tvarkytis. Apskritai nemėgau tvarkytis. Paėmiau vieną puodelį ir jį išploviau. Jau į švarų puodelį pripyliau šalto vandens. Grįžau į kambarį ir atsisėdau šalia gulinčios, išbąlusios merginos. Įkišau savo pirštus į šaltą vandenį ir aptaškiau Leilos veidą. Žinojau, jog mažai šansų, kad tai badės, bet pabandyti buvo verta. Ir taip, tai napadėjo. Giliai atsidusau ir papurčiau galvą.
Įvykiai iš Monos pozicijos:
Kitą rytą padariau pusryčius savo didžiajam broliukui ir jo žmonai. Kiaušinienės kvapas, matyt, pritraukė į virtuvę Sadie.
-Labas rytas, Mona, - pasisveikino. - Kaip skaniai čia kvepia.
Ji atsisėdo prie stalo ir aš padėjau priešais ją lėkštę. Iš šaldytuvo ištraukiau sulčių ir įpyliau į stiklinę. Padėjau ją prie jos lekštės ir atsisėdau ant kėdės.
-Marvinas dar miega? - paklausiau.
Ji palinksėjo ir pradėjo valgyti. Sadie pasižiūrėjo į laikrodį ir palinksėjo pati sau.
-Einu pažadinti Marvin, - atsistojo.
Ji išėjo iš virtuvės. Įdėjau kiaušinienės ir broliui. Lėkštę pastačiau prie Sadies lėkštės ir išėjau iš virtuvės. Lipau laiptais aukštyn, kai išgirdau skubius žingsnius.
-Mona! - rėkė Sadie. - Ji ligoninėje!
-Kas? - pasimečiau.
-Leila, - pradėjo panikuoti.
-Kaip? - apsimečiau nustebusi. - Kodėl?
Nors viduje tyliai džiaugiausi, kad jos nepaliko vienos mirti miške. Galbūt daktarai ją išgelbės?
