-Tau reikia išsimiegoti. Rytoj laukia ilga diena, - padėjo savo plaštaką ant mano peties Liam.
-Liam, ar manai, kad pavyks? - paklausiau.
Jis nieko neatsakė.
-Saldžių sapnų, Leila.
Jis išėjo iš kambario. Atsiguliau ant lovos ir užsiklojau. Mano kūnas iš karto pasidavė ir atsipalaidavo. Man reikėjo gero poilsio.
Ryte atsibudau. Mane pykino. Apsidairiau po kambarį. Lyg ir viskas švaru. Paėmiau nuo stalo Zayn sportines kelnes ir Niall marškinėlius. Apranga buvo šiek tiek laisvoka, tačiau geriau negu nieko arba prasmirdę ežero vandeniu mano drabužiai. Nuėjau į svetainę, kur visi sėdėjo aplink stalą. Ir kažką kuždėjosi. Kelias akimirkas stebėjau juos nuo tarpdurio.
-Ar nemanot, kad tai per daug pavojinga? - sukuždėjo Harry.
-Bet jei nesurizikuosime dabar, galim nespėt išgelbėti to bičiuko. Louis... Keista galiausiai žinoti jo tikra vardą, - sumurmėjo Liam.
-Labas rytas! - suriko Niall pastebėjęs mane.
Linktelėjau galva ir priėjau prie vaikinų. Pažvelgiau į stalą. Ant jo buvo padėti du lapai... Dvi nuotraukos. Vienoje miesto žemėlapis, kitoje - kaip spėjama išbraižytas žemėlapis ant mano pilvo. Ant miesto žemėlapio pažymėtas juodas kryžius.
-Kas pažymėta kryžiu? - paklausiau.
-Tas pats kas buvo ant tavo pilvo. Ten garažai, - paaiškino Liam.
-Važiuojam, - griežtai ištariau.
-Dabar?
Giliai įkvėpiau ir palinksėjau.
-Dabar. Nebegaliu laukti.
Visi apsidairė ir palinksėjo.
-Tikrai viskas gerai? - paklausė Liam.
Mudu važiavome viena mašina. Likę važiavo atskirai. Jie turėjo nukreipti medžiotojų dėmesį. Stebėjau mišką, pro kurį mes važiavome.
-Taip, - galiausiai atsakiau.
Jaučiau, kad artėjome. Mano širdies plakimas vis greitėjo. Ne, nebijojau. Tiesiog negalėjau sulaukti akimirkos, kai vėl pamatysiu Louis. Liam sustabdė mašiną ir aš įsitempiau.
-Čia? - paklausiau.
-Šiek tiek toliau. Eisime pesčiomis.
Jis išlipo iš mašinos ir aš padariau tą patį. Ėjome mišku tyloje. Girdėjosi tik šakų traškėjimas po mūsų kojomis. Galiausiai po dešimties minučių jis sustabdė mane. Netoli jau matėsi garažų eilė.
-Palauk, mes turime sulaukti žinutės iš jų, - sušnabždėjo.
-Čia gan daug garažų, - dar kartą nužvelgiau garažus.
-Tikėjausi, kad tu žinosi kur eiti. Vis gi tu mus atvedei iki čia.
-Bet kas jeigu jo čia net nėra, - suvokimas trenkė man į galvą.
-Surasime, kad ir kur būtų, gerai? Tu neturėtum dėl to jaudintis.
Palinksėjau. Visa širdimi meldžiausi jog jis būtų čia. Liam telefonas supypsėjo ir jis pasižiūrėjo į jį.
-Laikas, - sukuždėjo.
Ėjom koja į koją link garažų.
-Kur nori eiti pirmiausia? - paklausė.
Apsilaižiau lūpas ir nužiūrėjau visus garažus.
-Ten, - parodžiau į vieną iš garažų.
Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų, tačiau mane ten vis tiek traukė. Liam pradėjo eiti ten. Ėjau paskui jį. Liam atidarė garažo duris. Jo antakiai šiek tiek susiraukė.
-Kodėl jis atrakintas? Nesvarbu, einu pirmas.
Jis išsitraukė ginklą. Mano oda pašiurpo. Tikiuosi to daikto nereiks panaudoti. Liam įėjo. Lėtai sekiau paskui jį. Garažas tuščias. Mano kūną užvaldė nusivylimas ir aš nuleidau galvą į žemę.
-Leila, ar dažnai būni garažuose? - paklausė.
Papurčiau galvą. Liam pritūpė ir jo pirštai suėmė kažką, kas priminė rankeną. Stipriai truktelėjo už jos ir grindyse prasivėrė skylė.
-Lipam, - pamojo ranka.
Priėjau. Apačioje matės kopėčios. Liam pradėjo lipti žemyn. Kai jis šiek tiek nusileido pradėjau lipti ir aš. Bijojau dairytis, tad žiūrėjau tik tiesiai. Pajutau tvirtą žemę po kojomis. Čia buvo šaltoka. Ir tamsu. Lėtai apsisukau ir išvydau jį. Mano širdis pradėjo plakti kaip pašėlus. Veide nušvito šypsena, o visos baimės staiga dingo. Tačiau šypsena dingo, kai pastebėjau, kad Lou beveik nejuda. Norėjau pribėgti prie jo, bet Liam ranka sustabdė mane. Jis pridėjo pirštą prie savo lūpų. Susiraukiau. Jis savo delnais užsidengė ausis ir linktelėjo man. Padariau taip kaip jis. Tada jis palinksėjo ir ištiesęs ranką su šautuvų į vieną kampą lubose šovė. Šūvis nuaidėjo patalpoje. Dulkės ir dar kažkas nubyrėjo ant žemės.
-Kodėl tu tai padarei? - sukuždėjau piktokai.
-Ten buvo kamera, Leila. O dabar bėk pas savo vaikiną.
Antrą kartą to liepti nereikėjo. Pribėgusi suklupau prie Lou. Paėmiau jo veidė į savo delnus ir atsukau į save.
-Lou, - mano akyse susikaupė ašaros, kai išvydau jo užmerktas akis. - Louis, prašau atsimerk.
Mano balsas išsikraipė dėl gumulo gerklėje. Louis man neatsakė. Jis negali... Ne...
-Louis?! Prašau, atsiliepk... Pasakyk ką nors... Padaryk ką nors...
Mano ašaros pradėjo tekėti skruostais, o skaudus kūkčiojimas paliko mano burną. Apkabinau jį per liemenį ir priglaudžiau skruostą prie jo krūtinės.
-Leila, ar-
Liam nepabaigė sakinio. Tikriausiai bijodamas ištart tai garsiai. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Mano ausis pasiekė silpnas širdies plakimas. Dundun... Dundun... Greitai patraukiau galvą nuo jo krūtinės ir pažvelgiau į jo veidą.
-Lou, prašau, - maldavau jo.
Jo lūpos prasiskyrė vos, vos. Jam trūko jėgų, bet jis dar gyvas.
-Liam, mes turime jam padėti. Pažiūrėk... Jis prirakintas čia, - mano pirštai apvijo šaltą, geležinę grandinę.
-Manau viršuje mačiau kirvį. Einu atnešti.
Liam kažkaip ijungė šviesą ir pradėjo lipti kopėčiomis. Atsisukau į Lou.
-Aš tave taip myliu, Louis, - kartojau. - Mums viskas bus gerai. Myliu tave. Mes greitai iš čia išsikapstysime. Ir tu atsigausi. Žinau tai.
-Leila, - jo balsas buvo užkimęs.
Jis vis dar neatsimerkė. Ir daugiau nieko nepasakė. Pažvelgiau į jo kruvinus marškinėlius. Lėtai sugriebiau jų apačią ir pakėliau iki jo krūtinės. Mano širdį sudūrė, kai pamačiau jo pūliuojančią žaizdą.
-Lou, kodėl tai neužgiję?
Atsakymo negavau.
-Ar dar kur nors turi žaizdų? - paklausiau, nors atsakymo nei tikėjausi, nei gavau.
Lėtai priliečiau jo odą. Ji buvo tokia šalta. Jam tikriausiai labai šalta. Apsidairiau ieškodama ko nors, kuo galėčiau jį apkloti. Tačiau čia nebuvo nieko kas galėtų padėti. Apkabinau jį.
-Leila, - dar sykį išstenėjo mano vardą.
-Myliu tave. Atleisk. Tai aš kalta, kad tu čia. Nereikėjo tavęs išleisti eiti su mano tėvu.
-Ne...
-Tai mano kaltė, - kartojau kol šviežios ašaros vėl pradėjo kauptis akyse.
-Ne... Myliu... Tave...
Tarp jo žodžių buvo tylos tarpai, kurie tęsėsi apie kelias minutes kol jis kaupė jėgas kiekvienam žodžiui.
-Nekalbėk. Tau viskas bus gerai, bet dabar nekalbėk, taupyk jėgas.
Kur tas Liam? Išgirdau svetimą balsą ir pažvelgiau aukštyn. Durys, ar kaip jos vadinasi, pro kurias čia įėjom staiga griausmingai užsivėrė. Galėjau girdėti tik murmesius.
-Viskas... Bus... Gerai...
Šį kartą tarpai tarp jo žodžių buvo trumpesni. Atsisukau į Louis. Vaikinas vis dar buvo užsimerkęs. Jo pirštai rado mano ranką. Lou sunėrė mūsų pirštus. Išgirdau šūvį ir greitai pažvelgiau į uždaras duris.
-Liam, - silpnai sukuždėjau melsdamasi, kad tas šūvis nekliudė jo.
