Žengiau vidun pirmoji. Harry įjungė šviesą ir apsidairė.
-Taigi, keli dalykai, kuriuos turit žinoti, - vaikinas priėjo prie lentynos. - Čia maistas ir vanduo, tik abejoju ar jus čia per daug išalksite.
Harry nuėmė nuo lentynos viršaus mažą dėžutę ir paaiškino:
-Čia raktai, dėl viso pikto.
Palinksėjau ir atsisėdau ant nedidėlės sofos.
-Galit kalbėtis, sienos nepraleidžia garso. Bet visgi, per daug nerėkaukit.
Louis atsisėdo šalia manęs. Harry padavė Louis telefoną.
-Kritiniam atvėjui.
Tai taręs jis išėjo ir užtrenkė duris. Girdėjau, kaip sutraška spyna ir krebžda grindys, kai nustūmė spintą į vietą.
-Aš bijau, Lou, - sumurmėjau.
Jo rankos apglėbė mane ir prisitraukė arčiau.
-Viskas bus gerai, meile...
Palinksėjau ir užsimerkiau. Klausiausi jo širdies ritmo. Jis buvo toks raminantis. Dun dun... Dun dun... Dun dun...
-Girdi? - sumurmėjau išsitiesdama.
Louis prisimerkė ir įsiklausė.
-Jie čia, - sumurmėjo kreivai žiūrėdamas į mane.
Įtempiau klausą.
-Sveiki, - pasisveikino Niall.
-Sveiki. Mes turime apieškoti šitą namą.
-Be-
Išgirdau smūgį ir susigūžiau. Papurčiau galvą ir atsistojau.
-Negaliu ramiai sėdėti, kai jie atėję čia muša vaikinus, kurie mums padėjo.
Louis atsidusęs atsigulė ant sofos ir prabraukė rankomis per veidą ir plaukus. Atsisėdau prie durų ir klausiausi, kaip vyriški žingsniai trepsi per namus ir viskas griūna.
-Leila...
Pažvelgiau į Louis.
-Nuo kada tu viską taip gerai girdi?
Trūktelėjau pečiais ir atsidusau. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir apsikabinau juos. Louis žiūrėjo į mane. Liūdnai šyptelėjau jam ir užsimerkiau. Žingsniai artėja. Stipriau susigūžiau. Jie praėjo visai šalia durų. Mano širdis plakė kaip pašėlus, kol jie vaikščiojo po rūsį. Kai galiausiai jie išėjo, lengviau atsidusau. Tačiau jie dar ilgai vaikščiojo po namą. Galiausiai atsistojau ir pradėjau vaikščioti po kambarį. Vis mąsčiau, kaip galėtume atsikratyti medžiotojų.
-Lou, - sumurmėjau. - Ką mes darysim? Kas jeigu neatsikratysime jų?
Louis tylėjo ir nudelbė žvilgsnį žemyn į savo rankas. Akys prisipildė ašarų ir aš kritau ant kelių.
-Jie jau atsekė mus iki čia, Lou... Mes turime mąstyt greičiau arba nykti iš čia be menkiausio pėdsako, - murmėjau.
Vaikinas atsistojo ir priėjęs prie manęs pritūpė.
-Būtinai ką nors sugalvosime, - pažadėjo.
Mano širdis pradėjo plakti, lyg pašėlusi.
-Žinau, ką daryti.
Louis susidomėjęs pažvelgė į mane.
-Aš pas juos nueisiu. Viena. Aš su jais pasikalbėsiu. Jie supras mane.
-Aha, tik nemanau, kad jie tave užmuš greičiau, nei tu pasisveikinsi.
-Jie neužmuš manęs. Tik turi pažadėti, kad būsi čia. Ir nesiartinsi prie manęs, kol aš būsiu ten. Tu negali manęs ten matyti.
-Tai suknistai sumauta mintis, Leila.
Louis atsistojo ir nuėjo nuo manęs.
-Ne, tai gera mintis. Pameni, sakei, kad mano akys buvo baltos ir aš atgaivinau motiną?
Lou silpnai linktelėjo ir aš tęsiau.
-O jei pabandyčiau išmokti keisti akių spalvą, kaip kad tu moki? Gal juos sudominsiu.
Louis atrėmė ranką į sieną.
-Tai absurdas.
-Tada galvok pats! - atšoviau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.
Louis trenkė kumščiu į sieną. Krūptelėjau. Trenkė dar kartą, ir dar.
-Lou, baik, - sumurmėjau.
Vaikinas manęs neklausė ir nenustojo trankyti sienos. Atsistojau ir priėjusi prie jo, grubiai sugriebiau jo alkūnę, bet jis trenkė į sieną su kita ranka.
-Po velnių, Louis, sustok! - stipriai trūktelėjau jo alkūnę į save.
Louis atsisuko į mane, jo akys tamsios, pilnos nusivylimo. Perbraukiau ranka per jo skruostą, kartodama, jog viskas bus gerai, jog jam tereikia nusiraminti. Stebėjau, kaip tamsios akys praskaidrėja ir vėl grįžta į taip gerai pažįstamą mėlyną atspalvį. Klausiausi, kaip jo širdies plakimas retėja, kol tampa visai ramus.
-Kol mes kartu, viskas bus gerai, - sukuždėjau apkabindama jį.
Pažvelgiau į sieną už jo, kur smūgiai pradaužė dažus. Susiraukiau ir geriausiai įsižiūrėjau į ją.
-Lou?
-Taip? - sumurmėjo į ausį.
Nustūmiau vaikiną ir pribėgau prie sienos. Nagu pakrapščiau nusilupusius dažus ir stebėjau, kaip daugiau dažų nutrupa ant žemės. Abiem rankomis draskiau sieną, nulupdama vis daugiau dažų nuo sienos. Nustojau, tik kai buvau sugriebta ir nustumta tolyn. Suvokiau, kaip greitai kvėpuoju. Suskaudus pirštams pažvelgiau žemyn ir cyptelėjau. Mano panagės kraujavo, ant pirštų vis dar buvo likę dažų nuotrupų.
-Kas čia ką tik įvyko? - paklausė Lou.
Priėjau prie sienos, bet vaikinas mane truktelėjo atgal.
-Čia kažkas yra, - pasakiau. - Po dažais. Kažkas paslėpta po dažais.
Lou paleido mane ir smarkiai trenkė į sieną. Po kelių smugių dažai pradėjo trupėti. Pradėjau dairytis ko nors, kuo galėčiau grandyti dažus. Louis nesustojo trankęs sieną. Sugriebiau rastą peilį ir pradėjau grandyti dažus. Krūptelėjau, kai durys garsiai atsidarė. Medžiotojai! Atkišau peilį, akies krašteliu mačiau, kaip Louis atkišo kumštį priekin. Į kambarį įėjo Harry iškėlęs rankas. Nuleidau peilį.
-Ką-
Harry užsikirto.
-Kodėl?
Louis atsisuko į mane taip pat laukdamas aiškesnio paaiškinimo. Pirštu perbraukiau per ant nugrandytos sienos besitęsiančią juostą.
-Jaučiu, kad turėtume tai pamatyti.
Harry rimtai linktelėjo ir išėjo. Bet netrukus grįžo su visais vaikinais. Visi darbavomės - Louis su kumščiais, kadangi atsisakė naudotis peiliu, kaip mes. Po kurio laiko siena buvo švari. Žengiau atgal ir aiktelėjau.
