-Mama! - džiaugsmingai surikau ir pribėgau prie lovos.
Apkabinau ją. Ji atrodė baisiai.
-Umg, - sumurmėjo skausmingai.
-Oi, atleisk, atleisk, - pasitraukiau nuo jos. - Aš tiesiog labai laiminga matydama tave.
-Žinau, - nusišypsojo ir paglostė mano skruostą.
-Kaip jautiesi? - paklausiau.
-Gerai, - atsakė.
Tačiau mačiau, kad ji melavo. Padėjau savo ranką ant jos kaktos.
-Tau skauda galva, - papurčiau galvą.
Nė nežinojau kodėl taip pasakiau. Mama atrodė nustebusi ir lėtai linktelėjo.
-Iš kur tu tai žinai?
Greitai patraukiau ranką nuo jos.
-Spėjau, - trūktelėjau pečiais.
Tada mano motina pastebėjo Louis. Jos veidas ištįso.
-Mam, - užbėgau jos kalbai už akių. - Aš jį myliu.
Mama su siaubu pažiūrėjo į mane.
-Tu jį myli? - netikėjo. - Tu myli žmogų, kuris... Ne, Leila.
Susikrimtau. Neužteko tėvo?
-Mama, aš jį myliu ir jis man reikalingas.
-Ponia, aš myliu jūsų dukrą, - priėjo prie manęs Louis ir apkabino.
-Ne, - purtė galvą. - To negali būti.
-Mama, -
-Jis žudikas, po velniais! Ji reikia suimti! Pasvilinti elektros kėdėje! - suriko tėvas įsiterpdamas.
-Kodėl jūs negalite tiesiog palaikyti manęs? - nusiminiau.
-Nes jis tau netinkamas, - paaiškino mama.
-Man jis tinkamas. Man jis pats tinkamiausias.
-Leila, - atsiduso mano motina. - Ar galite mane palikti vieną su ja? - paklausė vaikinų.
Jie palinksėjo ir išėjo. Atsisėdau ant lovos. Mama glostė mano ranką.
-Leila, žinau, kad dabar tau atrodo, kad myli jį... Tačiau taip nėra. Tu dabar į viską žiūri pro rožinius akinius, mažute. Mes su tavo tėvu tave labai mylime ir nenorime, kad tau nutiktų kas blogo.
-Jis keičiasi, mama.
-Taip, galbūt jis tau ir sako, kad keičiasi dėl tavęs, bet tai nebūtinai yra tiesa, mieloji.
-Ne. Jis keičiasi ne dėl manęs. Jis keičiasi dėl savęs. Mama, prašau tik vieno šanso jam.
-Jis tą šansą išnaudojo. Tada, kai kesinosi mus nužudyti.
-Tada, kai už savo gyvybes atidavėt manąją?
Mama nutilo.
-Paskutinis šansas jam. Jei jis nuskriaus tave...
Ji nebaigė sakinio tiesiog papurtė galvą. Į palatą iėjo tėvas ir Lou.
-Žinai... Gerai pagalvojau ir nutariau duoti Louis vieną galimybę įtikti man, - ištarė tėvas.
Plačiai išsišiepiau.
-Taigi dabar eisime pasivaikščioti, - paplekšnojo Louis per petį. -Man tik reikia paskambinti ir tuoj eisime, - tėvas išėjo iš palatos.
Išsigandusi pažvelgiau į Louis. Jis linktelėjo. Tėvas po kelių akimirkų grįžo.
-Eime, - tėvas išstūmė iš palatos Louis.
Vos durys užsidarė atsisukau į savo motiną.
-Ar tu prisimeni kas įvyko tą naktį, kai...
Mama palinksėjo. Mano lūpos suformavo o raidę.
-Bet neaiškiai. Pamenu smaugimą, nemačiau kas tai darė... Temačiau tave. Klykiančią ir besidrąskančią. Atrodė, kad tave kažkas laiko, tačiau aš nemačiau daugiau nieko. Ir tada viskas aptemo. Tada netikėtai per visą kūną nubėgo karščio srovė ir jaučiausi lyg atsibudusi. Siaubingai pavargusi, bet gyva.
-Atsiprašau, kad nesugebėjau tau daugiau padėti, - suverkšlenau.
-Tai ne tavo kaltė, Leila. Prisimink tai, gerai? Tai nėra tavo kaltė.
Dar šiek tiek kalbėjomės. Staiga mano kairę blauzdą perverė skausmas. Aiktelėjau ir susiriečiau. Jaučiau kaip kraujas per ją bėga, tačiau pasižiūrėjus į koją nesimatė nė įbrėžimo. Tada skausmas sudūrė dešinį petį.
-Ar viskas gerai? - sunerimo mama.
Nieko neatsakiau tik susigriebiau už pilvo. Atrodė, lyg kažkas... durtų ten. Ašaros pabiro mano skruostais.
-Lou, - sukuždėjau sunkiai kvėpuodama.
-Nesijaudink, Leila, tuoj ateis seselė, - ramino mane mama spausdama iškvietimo mygtuką.
-Man reikia Louis... - kartojau.
Iš Louis pozicijos:
Man tas vyras nepatiko. Ėjome per miestą. Kartas nuo karto persimesdavom keliais žodžiais. Buvo nejauku.
-Nežinau ką tu padarei mano mergaitei, tačiau ji nebetokia kokia buvo prieš sutikdama tave.
-Manau jūs tiesiog jos niekada nepažinojote, - atkirtau.
Žinojau, kad turėčiau stengtis sukurti kuo draugiškesnius santykius, tačiau negalėjau. Tas tipas man buvo įtartinas. Niekas taip staigiai nekeičia nuomonių. Nuėjome į šiek tiek apleistą skersgatvį.
-Atleisk, vaike, - atsiduso Leilos tėvas ir iškėlęs ranką spragtelėjo pirštais.
Pirmiausia išgirdau šūvį, o tada pajutau skausmą kairėje blauzdoje. Apsidairiau ir išvydau vieną iš medžiotojų.
-Tu, suknistas kvaily, - nusikeikiau ir pasileidau bėgti.
Bėgau į savo namus. Į mišką. Pribėgau upelį. Negalvodamas šokau į jį. Jeigu aš spėsiu jį pereiti ... Antras šūvis pataikė tiesiai į mano dešinį petį. Skaudėjo velniškai. Tačiau nepasidaviau. Išgirdau dar vieną šuvį ir staigiai panėriau į vandenį. Kulka nepataikė. Toliau norėjau plaukti panėręs, tačiau žaizda pety man tikrai nepadėjo. Išnirau iš vandens ir į mano kūną smigo trečioji kulka. Tiesiai į pilvą. Šioms kulkoms buvo kažkas ne to... Jos buvo neįprastai skaudžios ir atimančios jėgas. Kritau į vandenį. Mano kūną suparalyžiavo. Nebegalėjau judėti. Tai varė iš proto. Dvi rankos ištraukė mane iš vandens sugriebdamos už apykaklės.
-Sveikas, vaikine. Manau mes turime apie ką pakalbėti. Jau seniai tavęs ieškome, - išsišiepė vyras.
Du vyrai ištempė mane iš vandens ir paguldė ant žemės.
-Ar ilgai jis bus toks? - paklausė kitų.
-Pora valandų mažiausiai.
Jis palinksėjo galva.
-Nutemkite jį į mašiną. Ir suriškit taip, kad negalėtų pabėgti, - davė nurodymą. - Ir nuveškit jį į garažus. Bet gink Dieve nežudykit kol kas.
Tada jis pasilenkė prie manęs ir patrankė per skruostą.
-Mes dar turime sužinoti apie tą merginą. Ir tada surasti ją.
Jis išsitiesė ir kiti du vyrai pradėjo mane tempti. Jei jie bent palies Leila... Man bus nusispjauti, kad daviau sau pažadą nieko nežudyti... Jei jie ją palies aš išrausiu jų širdis savo rankomis, dantimis...
Iš Leilos pozicijos:
Seselės suleido man raminamų. Sėdėjau rami ant sofos. Į palatą įžengė tėvas. Vienas.
-Kur Louis? - mano balsas lengvai nuskambėjo.
-Jis nutarė pasivaikščioti vienas. Man atrodo jis tave paliko, Leila, - jis nė nepažvelgė į mane ir nuėjo prie motinos.
-Kur jis? - nepatikėjau juo.
-Nebėra, - tyliai sukuždėjo ir paėmė motinai už rankos.
Atsistojau ir susvyravau. Raminamieji mane veikė per stipriai.
-Leila, nemanau, kad tu dabar turėtum kur nors eiti, - mamos balsas buvo keistas.
Jis liejosi taip pat kaip ir pats vaizdas. Išėjau iš palatos ir ramstydamasi į sienas artėjau prie išėjimo. Buvau jau visai prie durų, kai viskas aptemo ir aš suglebau ant šaltų grindų.
-Louis, - iš paskutiniųjų iššnypščiau.
