Iš Leilos pozicijos
Jaučiausi lyg atsikėlusi po ilgo miego. Kūnas nutirpęs, skaudėjo visus raumenis.
-Lou? - sutrikau. - Kur aš?
Norėjau atsisėsti lovoje, bet kažkas man sutrukdė. Pažvėlgiau žemyn ir aiktelėjau. Diržai varžė mano kūną. Pradėjau drąskytis bandydama išsilaisvinti.
-Nurimk, nurimk, - ramino mane Louis.
Sugriebės diržus jis nutraukė juos. Iš paskutiniųjų atsisėdau lovoje ir sugriebusi jo veidą pritraukiau prie savojo. Jo lūpos buvo saldžios ir karčios vienu metu. Nors ir skaudėjo absoliutiškai viską.. Bučinys buvo to vertas. Sugebėjau kęsti tuos skausmus tik kelias sekundes. Pasitraukiau nuo Louis ir susmukau lovoje.
-Kur aš, Louis?
-Psichiatrinėje, - tyliai sukuždėjo.
-Kur? - aiktelėjau.
-Psichiatrinėje.
-Kodėl?
-Nes jie tiesiog tavęs nesuprato, - greitai sumalė. - Bet dabar turime dingti iš čia. Man jie nepatinka.
-Na taip, atsikelti pririštai prie lovos ir nėra labai smagu.
-Kartais gali būti smagu, - pakilnojo antakius.
Nusijuokiau, tačiau vėl sugėlė kūną.
-Louis, kodėl man viską taip skauda? - suinkščiau.
-Skauda? Ką skauda? - pasidomėjo.
-Absoliutiškai viską.
Louis priėjo prie durų ir pravėrė jas. Iškišęs galvą apsidairė.
-Ar gali atsistoti? - paklausė.
Papurčiau galvą ir jis priėjo prie manęs. Pakėlė mane nuo lovos. Suinksčiau.
-Atleisk, - sumurmėjo.
Aplinka susiliėjo, supratau, kad mes bėgame.
Buvau paguldyta į kitą lovą. Ši buvo jau nebe psichiatrinėje, o vaikinų namuose. Sužinojau, jog Liam jau jaučiasi geriau.
-Louis, gali pasilikti kartu su manimi? - paklausiau.
Jis nusišypsojo ir atsigulė šalia manęs.
-Maniau, kad niekad nepaklausi, - nusijuokė.
Lėtai radau jo ranką ir sunėriau mudviejų pirštus.
-Louis, kas bus dabar?
Jis pakėlė mūsų sunertus pirštus ir pabučiavo į mano krumplius.
-Nežinau dar. Pats nesuvokiu kas neseniai įvyko. Visą ištisą savaitę, galbūt net ir daugiau.. Tu buvai it be sąmonės. Vis klykavai, drąskeisi. Ir tada... Velnias apsireiškė man. Maniau, kad iš ties praradau tave, meile.
Vaikinas nutilo ir užsimerkė. Žiūrėjau į vaikino ramų veidą.
-Bet tada..? - paraginau jį.
Jis atsimerkė ir taip pat atsisuko į mane.
-Bet tada bučinys... - jis nusišypsojo.
Atsidusau ir nusukau žvilgsnį į jo lūpas.
-O kas bus kai visa tai pasikartos?
-Tada aš būsiu šalia tavęs, Leila. Niekad nepaliksiu tavęs. Tu man svarbiausia šiame pasauly.
Nors ir skaudėjo visus raumenis apsiverčiau ir padėjau smakrą ant jo krūtinės. Mūsų rankos atsiskyrė viena nuo kitos. Manosios atsirado po mano smarkru, o jo - aplink mano kūną.
-O kas jeigu ateity viskas bus tik blogiau?
-Nebus, tiesiog turi tikėti, gerai?
Liūdnai atsidusau.
-Pagalvok, juk ir pats maniau, kad pasikeisti negaliu, bet pažiūrėk dabar į mane. Aš laimingas, nebežudau ir beprotiškai tave myliu.
-Aš tave taip pat myliu. Tačiau kas bus ateity? Velnias, - aiktelėjau. - Mano tėvai! Kaip jie?
-Vėliau paprašysiu kurio vaikino, kad palėktų iki miesto ir sužinotų kas vyksta ten.
-Dabar, gal gali dabar?
Jis palinksėjo ir atsargiai nustūmęs mane atsistojo ir išėjo iš kambario.
-Tavo tėvai eina iš proto, Leila. Manau tau reikėtų grįžti, - papurtė galvą Niall.
Visi sėdėjome svetainėje. Aš kaip įmanoma arčiau prisiglaudusi prie Louis. Mano galva ilsėjosi ant jo peties.
-O kaip dėl medžiotojų? Jie juk vis dar ieško mūsų, ne?
Vaikinai susižvalgė.
-Jie kiek supykę, - pasikasė sprandą Harry.
-Iš kur žinote?
-Medžiotojai kiek pakeitė taktiką. Atvažiavo visi kas tik gali.
-Visi kas? - pasitikslinau.
-Visi medžiotojai, - atsakė Zayn. - Iš visur.
-Velnias, - sumurmėjau. - Lou, - staiga man kilo įdėja. - O jei mes pabėgtumė iš miesto? Skrendam į Ameriką!
-Nemanau, kad tai padės, - papurtė galvą Niall. - Leila, tu net neįsivaizduoji kiek jų daug čia dabar. Teks kurį laiką labai pasisaugoti.
-Visi išvažiavimai iš miesto saugomi, - pridėjo Zayn.
-Tai ką tada turėtumė daryti? - paklausiau.
-Reikia gerai apsvarstyti visus variantus, - pasakė Harry atsistodamas. - Važiuoju pas Liam. Jis protingas. Galbūt turės gerų minčių.
-Važiuoju kartu, - atsistojau, bet Louis pasisodino mane ant savo kelių.
-Leila, tu esi ieškoma. Nemamau, kad tai būtų protinga, - papurtė galvą Niall.
Klusniai palinksėjau.
-Galim eiti į kambarį? - paklausiau Louis. - Noriu nusnūsti.
Louis pakėlė mane ir nunešė į lovą. Atsigulė šalia ir sunėrė mūsų pirštus.
-O kas bus po to kai viskas baigsis, Louis?
-Tada galiausiai galėsime ramiai gyventi.
-O mes? Kas mes būsime ir kas mes esame?
-O ko tu norėtum?
-Aš tave myliu, Louis, labai labai.
-Aš tave taip pat, meile.
Nusišypsojau ir pakštelėjau į jo lūpas. Padėjau galvą ant jo peties ir užsimerkiau.
Pabudau dėl triukšmo. Lovoje buvau viena. Išlipau iš jos ir lėtai nuėjau į svetainę.
-Liam! - džiaugsmingai aiktelėjau ir priėjus prie jo apkabinau.
-Sveika, Leila. Kaip jauties?
-Man viskas gerai. O kaip tu? Nemaniau, kad tu jau taip greit grįši.
-Daktarai manė, kad esu pakankamai stiprus, kad galėčiau grįžti namo.
-Ar tau vaikinai pasakojo kas vyksta su medžiotojais?
-Taip.
-Ir..?
-Galim prisėsti? Galbūt aš esu stiprus, bet jau šiek tiek pavargau.
Palinksėjau ir mudu atsisėdome ant sofos.
-Ar žinai kur Louis? - paklausiau.
-Jis duše.
-Gerai, - kiek palengvėjo. - Tai ką sumąstei?
-Kol kas judu sėdėsite čia ir niekur nekelsite kojų iš šio namo. Medžiotojai viską tikrina, tad jeigu jie ateis čia apačioje turime rusį, kur jus galėtumėt pasislėpti.
Palinksėjau.
-Bet man reikia drabužių, o ir tėvai... Viskas per daug sudėtinga, - suinksčiau.
-Rytoj nuvažiuosiu pas tavo tėvus.
-Juk medžiotojai žino apie tave!
Liam tyliai nusikeikė.
-Tada nuvažiuos kuris kitas vaikinas. Tai ne problema.
-Dėkui, - nusišypsojau.
-Tu gera mergina, Leila. Man labai gaila, kad tau tenka visą tai išgyventi.
-Aš neįsivaizduoju kaip pati sugebu tai išgyventi. Vienintelė mano paguoda Louis.
-Bet ar kartais nepagalvoji, jog būtent dėl jo tau tenka tiek iškentėti?
-Man nesvarbu, - sukuždėjau sąžiningai. - Galėčiau iškentėti dar kartą jei tik žinočiau, jog galiausiai viskas baigsis jo glėby.
