Kitą rytą atsikėlusi tingiai susiruošiau į biblioteką. Nuėjau į virtuvę, atsisveikinau su tėvais ir užšokusi ant dviračio numyniau į biblioteką. Įėjau į vidų ir pasisveikinau su susirūpinusią bibliotekininkę.
-Sveika, mieloji, - maloniai pasisveikino moteriškė.
-Labas rytas, - nusišypsojau. - Gal turite kokių nors knygų apie mūsų miestelio legendas ir istoriją?
-Ak, mieloji, šiek tiek pavėlavai.
-Ar jas jau kažkas pasiėmė? - nustebau.
-Ne, šiąnakt kažkas jas pavogė, - liūdnai papurtė galvą.
-Pavogė?! - surikau.
Ji liūdnai palinksėjo.
-Bet kas? Kodėl?
-Nežinau, tikrai nežinau... Policija tiria šį reikalą. Bet jei nori daugiau sužinoti apie Haven miestelį nuvažiuok į miesto pagrindinį knygyną. Ten tikrai rasi ko ieškai.
Pasitaisiau tašę ir linktelėjau padėkodama. Atsisveikinau ir vėl išėjusi atsisėdau ant dviračio. Pradėjau minti link knygyno. Dievinau vasarą. Nuvažiavau ten ir prie knygyno palikau savo dviratį. Įėjus virš mano galvos suskambėjo skambutis. Vyras prie kasos pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į mane. Priėjau prie jo ir paprašiau knygų apie miestelio istoriją ir legendas. Jis padėjo ant prekystalio keturias storas knygas. Pavarčiau jas. Prikandau lūpą. Tai tikriausiai kainuos tikrai brangiai!
-Trisdešimt penki svarai.
-Už kiekvieną? - nustebau.
-Ne, - nusijuokė. - Iš viso.
Lengviau atsipūčiau ir išsitraukiau piniginę. Kaip visada. Man pritrūko vieno svaro. Bandžiau susirasti tą likusį svarą, bet tai atrodė kaip misija neįmanoma!
-Ak, ar nebūtų įmanoma kaip nors nuleisti vieną svarą? - suaikčiojau.
Vyras pasižiūrėjo į knygas.
-Palauk minutėlę, - liepė ir nuėjo.
Dairiausi po knygyną, kol laukiau sugrįžtančio vyro. Po kelių minučių jis grįžo su apdulkėjusią knygą nudilusiais kraštais.
-Tau užteks ir dviejų knygų, - parodė į seną knygą ir naują. - Kitos knygose viskas tekartojama.
Palinksėjau.
-Ir kiek tai man kainuos?
-Dvidešimt trys svarai.
Padaviau jam pinigus ir paėmiau knygas. Išėjau iš knygyno ir aiktelėjau. Kur mano dviratis?! Pamačiau savo dviratį toliau nei palikau jį. Knygos iškrito iš mano rankų, kai pamačiau tą kraupųjį mėlynakį. Kelis kartus sumirksėjo ir pasilenkiau pasiimti knygas. Žinojau, kad turėjau nueiti ir pasiimti savo dviratį. Drebančiomis rankomis ir kojomis artėjau prie vaikino su mano dviračiu. Pastebėjęs, kad aš ateinu prie jo vaikinas išsišiepė ir pradėjo eiti tolyn.
-Ei! - surikau.
Jis ėjo toliau ignoruodamas mane. Pradėjau bėgti paskui jį. Tai nebuvo labai lengva, kadangi knygos vis krito iš mano rankų. Sekiau jį taip tol, kol jis sustojo. Sustojau ir aš. Žmonių čia nebebuvo. Nurijau seiles ir neramiai dairiausi.
-Atiduok man mano dviratį, - rėkiau.
Jis atsisuko į mane ir apsilaižė lūpas.
-Ateik ir pasiimk, - jo balsas buvo kimus.
Sustingau vietoje, bet drebančiu balsu vis tiek kalbėjau:
-Koks tu džentelmenas? A-atėmi iš merginos dvi-dvirati, ir dar verti ją bėgioti paskui save!
Jis akimirksniu atsidūrė prie manęs. Jis paleido dviratį ir jis krito ant žemės. Pasilenkiau ir pakėliau jį, bet knygos išsprūdo iš rankų. Mėlynakis paėmė knygas, prieš man spėjant tai padaryti.
-Aš labai džentelmeniškas vaikinas, Leila, - padavė man knygas.
Mano akys išsipūtė.
-Iš kur žinai mano vardą?
-Aš apie tave daug žinau, - jo ranka paglostė mano skruostą.
-Neliesk manęs, - nežinojau kaip į jį kreiptis.
-Tikriausiai nori sužinoti mano vardą, argi ne?
Lėtai palinksėjau. Jis pasitraukė žingsniu nuo manęs.
-Aš esu Louis, mano brangioji dama, - nusilenkė ir pabučiavo ranką.
Patraukiau ranką ir stipriau spaudžiau prie krūtinės knygas.
-Kas tu? Ir ir kodėl tu mane persekioji?
Jis nusišypsojo man ir dingo. Dairiausi ieškodama jo, bet jo nebebuvo. Atsisėdau ant dviračio sėdynės, o knygas susidėjau į krepšelį priekyje. Ir tada priminiau jo šypsena. Ji buvo neįprasta. Jo dantys. Jie priminė iltis. Šiurpai perėjo per kūną. Atsidususi pradėjau minti. Grįžau namo. Namie tėvų nebuvo. Pasidėjau knygas į lentyną ir nuėjau į virtuvę. Išgėriau dvi stiklines vandens. Atsirėmiau į stalą ir giliai kvėpavau. Nuėjau į tualetą. Grįžusi iš jo atsidariau šaldytuvą. Norėjau išsitraukti blynus, bet mano telefonas pradėjo skambėti. Uždariau šaldytuvą ir atsiliepiau į Cas skambutį.
-Visi renkasi žaisti futbolo miesto stadione. Ateisi?
-Žinoma, bet atlėk iki manęs, - paprašiau. - Einant ten ką nors nusipirksime pavalgyti, gerai?
-Puiku, manyk, kad aš jau pas tave.
-Aš per tą laiką persirengsiu.
-Gerai, greitai susitiksime. Iki.
Nuėjau į savo kambarį ir užsidėjau šortukus, bei pilkšvą maikutę. Užsidėjau sportbačius ir nušiuliavau žemyn į pirmą aukštą. Išėjau iš namo ir užrakinau duris. Ant mano nugaros atsirado papildomas svoris. Pradėjau klykti.
-Dieve! - nušoko nuo mano nugaros Cas. - Neklyk taip!
-Išgasdinai mane, Cas! - surėkiau.
-Leila, kas negerai? Tu atrodai įsitempusi.
-Ak, aš tik alkana.
-Tai einam ieškoti tavo pilvui maisto?
-Būtų nuostabu. Galbūt nueiname nusiperkame po dešrainį ir eime į stadioną?
-Idealu! - suplojo rankomis.
Eidamos kalbėjomės. Priėjome senojo Jack kioskelį.
-Sveikos, mergaites, - pasisveikino pražilęs senelis. - Ar jums kaip visada?
-Taip, - nusijuokėme.
Pardavėjas pradėjo gaminti mūsų dešrainius.
-Prašau, Leila, - išgirdau mėlynakio balsą.
Išsigandusi pakėliau galvą į senuką Jack.
-Mergyte, ar tau viskas gerai? Atrodai pabalusi.
Giliai kvėpavau. Man tik pasigirdo, gerai? Nusišypsojau ir paėmiau iš pardavėjo savo dešrainį ir atsikandau jo. Caslynn taip pat gavo savo dešrainį ir sumokėjo už mus abi. Valgydamos keliavome į aikštę. Dar nesimatė jos, bet girdėjosi vaikinų šūkavimai. Dievinau vasarą. Galėdavai vaikščioti tik su maikute ir šortukais. Visi džiaugsmingai aplinkui šūkčioja ir laksto lauke. Tai tas metų laikas, kai nereikia rūpintis dėl mokslų ir laiką gali skirti savo šeimai, draugams, poilsiui, darbui, pomėgiams.. Ir taip pat aš gimiau vasarą. Dar viena priežastis mylėtį šį sezoną. Atsisėdome ant žemės šalia futbolo aikštės ir stebėjome lakstančius vaikinus. Jie buvo įvairaus amžiaus. Jauniausiam žaidėjui buvo penkiolika, o vyriausiam tikriausiai apie dvidešimt.
-Aaa! - pradėjo džiaugtis viena komanda.
Vienas vaikinas pakėlė savo marškinėlius ir uždengė jais savo veidą.
-Ir štai kodėl man patinka futbolas, - prikando lūpą Cas.
Nusijuokiau. Ji visada tokia. Vaikinai po trumputės pertraukėlės vėl pradėjo žaisti. Kalbėjomės apie įvairias smulkmenas, kai kamuolys atriedėjo prie mano kojų. Pasižiūrėjau į aikštę. Visų vaikinų dėmesys buvo sutelktas į mus. Caslynn gundančiai permėtė plaukus per petį.
-Gal gali paspirti kamuolį? - pašaukė man vienas iš vaikinų.
Pašokau ant kojų ir pasižiūrėjau į Cas. Ji gundė akimis, bet tikriausiai pajautė mano žvilgsnį.
-Aš nežaisiu.
Pavarčiau akis ir kiek atsitraukiau nuo kamuolio. Įsibėgėjau ir spyriau į jį. Kamuolys nulėkė tiesiai į vartus. Vaikinai buvo nustebę mano taiklumu. Išgirdau aplodismentus iš jų.
-Gal nori prisijungti prie mūsų, brangute? - suriko vienas.
-Žinoma, - sutikau. - Aš neilgam, - atsisukau į Caslynn ir nuėjau į aikštę.
Žaidėme gan ilgai, kol vienas, žemas vaikinas nuspyrė kamuolį iš aikštės. Kamuolys riedėjo neįtikėtinai ilgai, bet galiausiai sustojo miške, esančiame netoli aikštės. Vaikinai pradėjo ginčytis kuris gi nueis paimti kamuolį. Žiūrėjau į miškelį, kai vėl pamačiau jį. Bet šį kartą jis atrodė labiau bauginantis nei praeitus kartus. Jo akys buvo labai agresyvios ir ryškios, stebėjausi, kaip niekas nepastebėjo jų. Jos spindi kaip žibintai. Jo pirštai susispausdavo į kumštį ir vėl išsitiesdavo. Jo nosies šnervės buvo išsiplėtusios ir jo liežuvis vis laižė savo lūpas. Visi atsisuko į mane.
-Kas? - sutrikau.
-Tu ką tik pasisiūlei nueiti paimti kamuolį, - priminė man aukštas blondinas.
-Aš.. taip, -net nepajutau, kaip žodžiai išsprūdo iš mano lūpų. - Aš nueisiu.
Apsisukau ir pradėjau eiti link kamuolio. Dabar tos dvi žibančios akys buvo įsmeigtos į mane. Mano kūnas nutirpo. Šią akimirką buvau baisiai išsigandusi, bet nesustojau. Kažkodėl jaučiau, kad jis, tas keistas vaikinas, kuris vis dar neprisistatęs, nori nuskriausti tuos vaikinus. Nori padaryti kažką blogo jiems. Bet taip pat jaučiau, kad aš saugi prie jo. Kodėl turėčiau jaustis saugia prie to kraupaus vaikino?!
