Vos ištariau šiuos žodžius... aš pasigailėjau to. Louis veidas ištįso. Atrodo, kad įskaudinau jį.
-Lou, - norėjau atsiprašyti.
Tačiau negalėjau. Vaizdas kaip jis nuplėšia nekalto vyro galvą kraupino mane. Tačiau žinojau, tikėjau, kad jis to nenorėjo. Atsistojau ir išėjau iš vonios. Louis vis dar nejudėjo. Mano telefonas. Aš turiu telefoną! Man reikia paskambinti tėvui! Nuėjau į kambarį ir atsisėdau ant lovos. Mano kūnas tapo sunkus. Atsiguliau ir giliai atsidususi užsimerkiau. Greitai panirau į siaubingą miegą.
Iš Louis pozicijos:
Po kiek laiko vis gi sugebėjau pajudėti iš vietos. Jaučiausi labai blogai dėl savo poelgių praeity... Išėjau iš namo. Norėjau įkvėpti gryno oro ir duoti šiek tiek erdvės Leilai. Žinoma likau prie namo, kad jei kas jai nutiktų galėčiau išgirsti ir bemat padėti jai. Užsimerkiau ir patryniau savo veidą delnais. Pajutau šaltį ir staigiai pramerkiau akis. Prieš save išvydau tą prakeiktą padarą. Susiraukiau.
-Ko tau dar reikia?! - surikau.
-Nagi, nagi, Louis Tomlinson, argi tu tikrai nori kelti balsą prieš tokį asmenį kaip aš?
-Tu esi šiknius! Tu net neesi suknistas žmogus!
-Tavo vietoje aš rinkčiau žodžius. Beje, jau gana seniai mieste buvo nužu-
-Ne, - nutraukiau nė neišklausęs jo. - To nebebus. Aš nebebūsiu tavo samdomas žudikas!
-Tu juk žinai, kad tai galiu nuspręsti tik aš, Louis.
-Aš to nenoriu. Niekada nenorėjau.
-Gerai.
-Ką?
Kažkas čia buvo netaip. Nejaugi man tereikėjo pasakyti, kad aš to nenoriu?
-Tačiau prisimink, kad tai ne pabaiga. Kažkada tu... Tiksliau neužilgo tu vėl vergausi man. O klaida, kurią tu ką tik padarei, bus neištaisoma.
Tai ištaręs jis dingo. Tiesiog dingo. Bet vis tiek nesijaučiau visiškai išsilaisvinęs. Išgirdau klyksmą. Leilos klyksmą. Pradėjau bėgti į namą, tačiau nustebau, kai nebegalėjau bėgti taip greitai. Įbėgau į kambarį ir apsidairiau. Leila sėdėjo susigūžusi kampe. Jos tuščias žvilgsnis buvo įsmigęs į sieną. Pritūpiau prie jos. Ji to nė nepastebėjo.
-Aš ją nužudžiau... - kuždėjo ji. - Tai mano kaltė.
Padėjau ranką ant jos peties, tačiau ji tik dar labiau susigūžė.
-Jei ne aš ji dar būtų gyva.
-Kas?
Jos drebantis pirštas pakilo į orą. Pasižiūrėjau į ta pusę, kur ji rodė. Pašiurpau pamatęs pagalavę. Į ją buvo įsmeigtas peilis.
-Leila? - atsisukau į ją.
-Aš žudikė, aš žudikė, - kartojo sau.
Susiėmusi už kelių ji pradėjo linguoti.
-Leila, nurimk. Leila...
Ji pradėjo kūkčioti ir panardino savo ilgus pirštus į savo plaukus. Buvau pasimetęs. Apkabinau ją, tačiau ji vis tiek garsiai raudojo.
-Matai kokių problemų sukėlei, - išgirdau nelabojo balsą.
Tačiau apsidairęs kambary jo neradau.
-Dabar per tave kentės tavo mylimiausia mergina.
Atsisukau į Leilą. Jos raudos nutilo, tačiau tuščias žvilgsnis niekur nedingo.
-Ką tu jai padarei? - piktai iššnypščiau.
-Keršiju tau per ja. Paprasta, bet sumanu, nemanai taip?
Norėjau suplėšyti jį į gabalelius. Tačiau negalėjau. Pirmiausia nemačiau jo, o antra - jis nemirtingas! Leila suglebo ir užmigo. Jos oda išblyškusi. Nuėjau prie lovos ir ištraukiau peilį iš pagalvės. Pagalvė buvo visa sudraskyta. Papurčiau galvą ir nusviedžiau pagalvę nuo lovos. Pakėliau Leilos kūną ir paguldžiau ant čiužinio. Nubraukiau sruogą nuo jos veido ir paglosčiau jos skruostą. Atsiguliau šalia jos ir stipriai apkabinau ją.
Pabudau nuo muistymosi šalia manęs. Praplėšiau akių vokus ir pasižiūrėjau į merginą. Kruptelėjau pamatęs, jog Leila bando pasmaugti save. Stengiausi patraukti jos rankas nuo jos kaklo. Tačiau tai buvo šiek tiek sunku. Leilos pirštai buvo taip stipriai įsmigę į jos odą. Bet kai galiausiai atplėšiau jos rankas ji pradėjo klykti ir drąskytis. Ir viską tai darė miegodama.
-Leila! - rėkiau bandydamas pažadinti ją.
Su siaubingu klyksmu jos akys prasiplėšė ir jos krūtinė pradėjo sunkiai kilnotis.
-Leila, - lengviau atsidusau jai pabudus.
-Louis? - išsigandusi paklausė.
Nusišypsojau jai. Jos rankos staigiai įsikibo į mano liemenį. Ašaros pabiro jos skruostais.
-Viskas gerai, Leila, viskas gerai, - kuždėjau ramindamas ją.
-Kas čia vyksta? - ji smarkiai įsikibo į mane.
Atsisėdau ir užsikėliau ją ant kelių. Neišdrįsau jai pripažinti, kad dėl manęs ji taip kankinasi. Tačiau taip pat nebegaliu daugiau jai meluoti. Melas užknisa, nes jis visad kažkaip išaiškėja.
-Tu kažką nori pasakyti, aš tai matau, Louis, - sukuždėjo ji.
Pažvelgiau į jos akis.
-Aš jam pasipriešinau. Aš atsisakiau skriausti kitus žmones, - pripažinau lėtai kalbėdamas.
-Tai puiku! - nušvito Leila ir apkabino mane.
-Tačiau už tai jis...
Nesukebėjau užbaigti šio sakinio. Leila pasitraukė nuo manęs. Jos šalti delnai suėmė mano veidą ir privertė mane žiūrėti į jos akis. Kelias sekundes ji susikaupusi nagrinėjo mano žvilgsnį.
-Jis kankins mane, tiesa? - tyliai, šiek tiek nusijuokdama, paklausė.
-Aš labai, labai atsiprašau, - mano akyse susikaupė ašaros. - Aš padarysiu bet ką tik kad padėčiau tau. Neleisiu jam tavęs skriausti.
-Lou, - tyliai sumurmėjo ji ir priglaudė savo kaktą prie manosios. - Mes kaip nors išgyvensime, taip? Mes stiprūs.
-Mes turime grįžti į miestą, - pasakiau.
-Maniau, kad tu sakei, kad dar per anksti, - sukuždėjo ir užsimerkė.
-Mums dabar niekur nėra saugu, Leila. Ir tau namie bus geriau. Reikia, kad kuo daugiau žmonių būtų šalia tavęs.
-Galim grįžti jau šiandien? - paklausė ji.
Palinksėjau. Kuo anksčiau, tuo geriau.
Iš Leilos pozicijos:
-Kodėl aš bijau užeiti? - paklausiau žiūrėdama į duris.
-Viskas bus gerai, - patikino. - Aš lauksiu tavęs tavo kambary.
Jis atidarė duris ir dingo. Įėjau į vidų ir lėtai uždariau duris.
-Tėti? - surikau.
Išgirdau sunkius žingsnius greitai artėjančius į koridorių. Išsigandau pamačius tokį savo tėvą. Jis buvo apžėlęs, susivėlęs, išbalęs. Atrodė, lyg visą savaitę nemiegojęs ir nevalgęs.
-Leila?! Tu gyva!
Plačiai išsišiepiau ir pribėgusi prie jo smarkiai apkabinau.
-Leila, maniau praradau ir tave, - giliai kvėpavo.
Pasitraukiau nuo jo.
-Tėti, kur mama? Kur mano mama? - supanikavau.
-Ji ligoninėje.
-Ar jai viskas gerai? - nurijau seiles.
Tėtis palinksėjo.
-Ji tiesiog siaubingai sužalota. Daktarai sako, kad tai didžiulis stebuklis, jog ji liko gyva. Žaizdos buvo mirtinos.
Mano ranka pakilo prie burnos.
-Kur tu buvai?! Ar tu bent jau įsivaizduoji....kiek man ir tavo motinai teko iškentėti, Leila.
-Tėti, man reikia eiti į kambarį, aš noriu persirengti. Ar galėsime nuvažiuoti į ligoninę?
-Tik rytoj, - papurtė galvą.
Nurijau seiles ir nubėgau į kambarį. Louis čia jau laukė manęs. Uždariau duris ir atsisėdau ant lovos.
-Daktarai sakė, jog žaizdos buvo mirtinos. Bet ji išgyveno, per stebukla, - panardinau pirštus į savo plaukus. - Atsimeni, kai tu sakei, jog gali būti, kad aš ją prikėliau. Louis, ar ta-
Staiga pajutau smaugiama. Tačiau jokių rankų nebuvo ant mano kaklo. Susigriebiau už kaklo ir pradėjau dusti. Bandžiau drąskytis ar giliai įkvėpti, tačiau negalėjau. Louis pribėgo prie manęs stengdamasis man padėti.
