Parskubėjau namo. Tėvų čia nebuvo. Mano kvėpavimas užstrigo mano gerklėje. Išsikandusi suradau savo telefoną ir paskambinau mamai. Jos telefonas pradėjo skambėti tėvų miegamąjame. Ten jų nebuvo, jau žiūrėjau. Numečiau skambutį ir surinkau tečio numerį.
-Klausau? - atsiliepė.
-Kur jūs?
-Aš dar dirbu, bet mama tuoj turėtų grįžti.
-Jos telefonas čia yra, bet jos ne, - mano širdis pradėjo smarkiai plakti.
-Žinau. Ji pamiršo ryte jį pasiimti.
Lengviau atsidusau.
-Ilgai dar dirbsi? - paklausiau.
-Apie valandą.
-Gerai, tada netrukdysiu. Iki.
Padėjau ragelį ir atsisėdau ant sofos. Staiga pradėjo durti širdį.
-Aau, - surikau susiriesdama.
Niekad nebuvau patirusi tokio skausmo. Iš akių pradėjo riedėti mažytės ašaros. Užsimerkiau ir tyliai aimanuodama kentėjau. Giliai kvėpavau. Skausmas po kelių minučių nuslūgo. Išsitiesiau ir nusivaliau ašaras. Atsistojau ir nuėjau į savo kambarį.
-Šūdas! - atsitūpiau ant žemės, prie ištęžusių ledų. -Uh.
Pakėliau nukritusią ledų dežutę ir nuėjau į virtuvę. Išmečiau ją ir pasiemiau šluostę ir servetėlių. Grįžau į kambarį ir išvaliau ištirpusius, ant žemės išsiliejusius ledus. Išmečiau panaudotas servetėles ir išploviau šluostę. Mano pilvas sugurgė primindamas, kad reiktų pavalgyti. Atsidariau šaldytuvą, kai išgirdau kaip durys atsidarė. Mama! Uždariau šaldytuvą ir nuėjau į koridorių.
-Kodėl tu neužsirakinusi, saulute? - paklausė mama užrakindama duris.
-Tikriausiai pamiršau.
Mama nusispyrė batus.
-Pasistenk nepamiršti tokių dalykų.
-Gerai. Mam, mums reikia pasikalbėti.
-Gerai, - sutriko mama.
Nuėjome į sveitainę ir atsisėdome ant sofos.
-Mama, man reikia žinoti kas įvyko lapkritį... 1989 metais.
-Lapkritį.. nieko neįvyko, - paputrė galvą mama.
-Ar tikrai? - pakėliau antakius.
-Lapkritį nieko nebuvo.
-Ne! Palauk, ne lapkritį. Liepą atrodo.. Liepos dvidešimt... trečią lyg ir, - susiraukiau.
-Liepos dvidešimt trečioji, - skausmo pilnomis akimis pasižiūrėjo į mane. - Iš kur tu žinai šią datą?
-Ar tą dieną kažkas įvyko? - paėmiau mamos ranką ir švelniai suspaudžiau.
-Tos dienos vakaras buvo siaubingiausias mano gyvenime. Su tavo tėvu vėlai vakare ėjome pasivaikščioti. Ir parke sutikome jį, - mama nutilo.
Suspaudžiau jos ranką. Raginau ją tęsti.
-Ką sutikote?
-Nežinau kas js buvo. Bet jis buvo keistas. Jo akys buvo mėlynos. Daugiau nieko iš jo išvaizdos neprisimenu.
-Louis, - tyliai po nosėje sumurmėjau. - Kas vyko toliau?
-Mes meldėme jo nežudyti mus... ir jis pasiūlė sudaryti sandorį...
-Kokį? - nekantravau.
-Jis pažadėjo, kad mūsų gyvybiu neatims.. Atims kito žmogaus.
-Ir tu sutikai? - negalėjau tuo patikėti.
-Taip, - atsakiau. - Bet tada tavęs dar nebuvo.
Negalėjau patikėti, kad mano motina, kuri mane mokė padėti kitiems, leido jam nužudyti kitą žmogų...
-Ir kas tas žmogus buvo? - nusivylusi paklausiau.
-Prisimink, saulute, kad tada dar nežinojau, kad tu gimsi...
-Tu atidavei mane, - mano akys išsipūtė, o žodžiai tebuvo šnabždesys.
-Ne, aš nežinau, - mamos veidė matėsi panika.
-Tai tu neesi įsitikinusi?
-Atsimeni savo močiutę? - paklausė.
-Kurią? - paklausiau.
-Mano motiną.
-Ją nužudė, taip? Jos kūną rado miške.
-Taip. Kai tau buvo šešeri aš dėl tavęs labai pergyvenau. Bijojau, kad galbūt būtent tavo gyvybė gali būti atimta. Aš viską papasakojau savo mamai, tavo močiutei. Ji išėjo surastį tą žmogų...
-Nesakyk, kad tu jos net nesistengei sustabdyti... - visiškai nusivylusi pasidomėjau.
-Ne, - papurtė galvą. - Aš nežinojau ką daryti... Kai nusprendžiau ją surasti buvo per vėlu.
Paleidau mamos ranką ir atsistojau nuo sofos.
-Leila, meldžiu nepyk ant manęs.
-Nepykstu, - atsakiau ramiu tonu ir išėjau iš svetainės.
Garsiai trenkiau savo kambario durimis. Louis nužudė mano močiutę. Bet tai nebuvo vien tik jo kaltė. Aš buvau kalta. Mama taip pat. Griebiau vazoną nuo spintelės ir sviedžiau jį į sieną. Susiradau telefoną ir surinkau Louis numerį.
-Dar kyla klausimų? - paklausė Louis.
-Mums reikia susitikit, - piktai tariau.
-Gerai, ateik į namelį miške. Lauksiu tavęs ten.
Numečiau telefoną ant lovos ir tyliai atsidusau. Ranka perbraukiau per plaukus. Pasiėmiau sportines kelnes ir greitai persirengiau. Nubildėjau laiptais žemyn.
-Mama, aš išeinu, - surikau.
Po kelių minučių suvokiau, kad nepasiėmiau nei telefono, nei raktų. Numojau į tai ranka.
-Leila! - išgirdau Cas balsą.
Sustingau ir apsisukau. Ji ir Harry priėjo prie manęs. Sugriežiau dantimis, kadangi dabar buvau labai ne nuotaikoje. Apsikabinome su Caslynn.
-Kur tu eini? - pasidomėjo.
-Man reikia kai kur nueiti, - kreivai nužiūrėjau Harry. - Papasakosiu vėliau.
Palikau juos stovėti, o pati nuėjau.
-Leila! - nepasidavė Cas. - Mes prisijungsime prie tavęs, gerai?
-Ne, aš noriu pabūti viena.
Nenorėjau į visą šitą nesąmonę įvelti į Cas su Harry.
-Nagi, mes gi geriausios draugės, mano kompanijos tau niekad nebus per daug, - nusijuokė.
-Tavo gal ir ne, bet.. - pasižiūrėjau į Harry.
-Jis labai fainas vaikinas, duok jam šansą.
-Dabar neturiu laiko, Cas. Susitiksime rytoj.
Ji atsiduso ir palinksėjusi nuėjo. Galbūt šiek tiek ir supyko, bet dabar neturiu laiko jaudintis dėl to. Nuskubėjau į mišką. Užsikabariojau kopečiomis į namelį. Ten manęs jau laukė Louis. Nieko nelaukusi priėjau prie jo ir skėliau antausį.
-Tu! Tu nužudei mano močiutę! - rėkiau.
-Susitikome, kad išsirėkautum? - nusišypsojo.
-Ne, - atsisėdau ant grindų. - Noriu sužinoti dar kelis dalykus iš tavęs, kad galėčiau suvokti visą šią situaciją.
-Klausk.
-Visų pirma... Ar dabar tu manęs nebežudysi? Turiu omeny, kad jau pasiėmei mano močiutės gyvybę..
-Niekas nėra apsaugotas nuo mirties.
-Tai reiškia, kad tu vis dar mąstai mane nužudyti?
Nesitikėjau, kad mano balso tonas bus toks ramus, kai kalbėsiu apie savo mirtį.
-Ne, aš apie tai kol kas nemąstau.
-Tai kodėl tu pradėjai lysti prie manęs? Kodėl dar nenužudei?
-Nes tu neesi tiesiog eilinė. Tu esi man pažadėta.
-Kaip? Aš buvau tau paaukota, toks išsireiškimas tinka labiau.
Louis pavartė akimis ir sugriebė mano riešą. Sudrebėjau dėl jo staigaus judėsio.
-Žiūrėk, - parodė į mano ranką.
Susiraukiau, gi čia buvo žaizda! Kur ji dingo?! Galbūt maišau rankas? Patinkrinau ir kitą ranką, bet žaizdos vistiek neradau.
-Tu vis dar nesupranti kas vyksta tiesa?
Sutrikiusi žiūrėjau į jį.
-Meile, - padėjo ranką ant mano skruosto. - Tu esi ypatinga mergina. Ir tai nėra tik šiaip frazė.
-Aš-
-Š, - kitos rankos pirštą pridėjo prie mano lūpų.
-Artėja tavo aštonioliktasis gimtadienis. Taigi tavo ypatingumas jau po truputį pasireiškia.
-Kaip?
-Nejau tu manai, kad ta nakts, kai buvai miške ir išgirdai moters klyksmą, buvo tiesiog sutapimas? Arba kaip tas kartas, kai atėjai tiesiai į... į tą namą. Tu išgelbėjai vargšą vaikiną. Ar tai manai tik sutapimai?
-Bet kodėl aš?
-Uh, - jis sunkiai atsiduso. - Žinai Jin-Jan ženklą?
-Taip...
-Balta spalva jame simbolizuoja gėrį. Juoda - blogį. Gėryje yra blogis lašo. O blogyje atvirkščiai - lašas gėrio. Jin-Jan ženklas simbolizuoja žmogaus gyvenimą.
-Ir prie ko čia...
-Mano gyvenime - nutraukė mane jis. - Tėra juoda spalva su vienu baltu taškeliu. Aš esu tas blogis. O tu... Tu esi mano gėris. Tu ėsi tas lašelis gėrio mano gyvenime.
