Pakėliau akis nuo knygos ir tarp puslapių įdėjau skirtuką. Mano galvoje sukosi per daug minčių. Negalėjau susikaupti ties niekuo kitu. Numečiau knygą ant stalo ir pasižiūrėjau į laikrodį. Dar visgi tebuvo trečia dienos. Parašiau Caslynn, kviesdama ją susitikti. Ji atrašė, kad negali, kadangi išvyksta iš miesto su tėvais. Aš tikrai turėčiau susirasti daugiau draugų! Nutariau pasižiūrėti kokį filmą. Nuėjau į virtuvę ir atsidariau šaldytuvą. Ištraukiau beveik tuščią kolos butelį. Atsidususi atsisukau butelį ir išgėriau likusią kolą. Išmečiau butelį ir uždariau šaldytuvą. Na tiek to, neturėsiu prie filmo kolos. Tai neproblema. Atsidariau spintelę.
-Rimtai? - suzirziau apčiupinėdama tuščią vietą, kur turėjo būti popkornų pakeliai.
Trinktelėjau spintelės duris ir išėjau iš virtuvės. Vis gi teks nueiti į parduotuvę. Pasiėmiau pingus ir apsiovusi išlekiau. Eidama džiaugiausi nuostabiu oru ir šildančia saulute. Pro mane pravažiavo juodas džipas. Girdėjau kaip jis sustoja. Nesustojau ir ėjau toliau. Džipas pavažiavo atbulomis ir sustojo prie manęs. Ėjau toliau, visiškai ignoruodama mašiną. Durelės atsidarė, o mano nugara nubėgo nemalonūs šiurpuliukai. Paspartinau žingsnį, bet neilgam. Tvirta ranka sustabdė mane. Lėtai apsisukau. Prieš mane stovėjo aukštas, nematytas vaikinas. Rudais plaukais ir rudomis akimis.
-Sveika, mieloji. Aš Liam. Ir tu geriau įliptum į šitą mašiną geruoju, - nusišypsojo.
Nurijau seiles ir papurčiau galvą. Aš jo nepažįstu. Vaikinas smarkiau suspaudė mano ranką.
-Lipk.
Jis nutempė mane prie mašinos ir įstūmė pro praviras duris. Pats atsisėdo šalia manęs. Pasinaudojusi tą proga, kad jis manęs nelaiko atidariau kitas dureles, bet buvau sugauta už rankos ir dvi stiprios rankos apvijo mano liemenį. Muisčiausi ir rėkiau. Vaikino viena ranka uždengė mano burną. Užsimerkiau ir toliau rėkiau į jo delną.
-Niall, važiuok pagaliau! - suriko Zayn balsas.
-Palauk! - atsikirto.
Girdėjau kaip durelės šalia manęs užsidaro. Tyliai suverkšlenau. Mašina pajudėjo ir vaikinas mane paleido. Pasitraukiau kuo toliau nuo jo.
-Liam, tu ją išgąsdinai! - piktai suniurzgėjo atsisukęs į mus Zayn.
-Ko jums reikia iš manęs? - paklausiau virpančiu balsu.
-Nieko, - truktelėjo pečiaks Liam.
-Tai kodėl aš čia? - pritraukiau kojas prie savęs.
Visiškai nesirūpinau, kad galiu išterlioti sėdynes.
-Šiaip, - nusijuokė Niall.
Įvažiavome į mišką. Aukšti medžiai užstojo saulę.
-Mes tau nieko nepadarysime, meilute, - ištiesė ranką, kurią žadėjo padėti ant mano kelio, Liam.
Nustūmiau jo ranką.
-Kas per šūdas? - greitai sustabdė mašiną Niall.
Ištiesiau kaklą ir pažvelgiau pro priekinį stiklą. Ant kelio kažkas gulėjo?! Niall ir Zayn greitai iššoko iš mašinos.
-Niekur neeik, supratai? - įsakė prieš išlipdamas Liam.
Vos tik jis uždarė duris ir apsisukęs nuėjo atsidariau duris ir pasileidau bėgti į mišką.
-Ei! - rėkė jie.
Neatsigręžiau. Bėgau toliau vis kliudama ir krisdama.
-Tu nepabėgsi nuo mūsų! - aidėjo Zayn balsas.
Sustojau ir pradėjau dairytis. Aplink mane tebuvo medžiai. Aš nuo jų niekada nepaspruksiu. Pajutau dvi rankas ant savo klubų ir pradėjau klykti. Ranka uždengė mano burną. Mano krūtinė dėl dažno kvėpavimo pradėjo smarkiai kilnotis. Užsimerkiau ir letai apsisukau. Nedrąsiai pramerkiau akis. Pamačiau Louis. Net nepajutau kaip lengvas atodusis paliko mano lūpas. Jis nagrinėjo mano veidą.
-Jei aš patrauksiu savo ranką, tu nerėksi, gerai?
Paklusniai palinksėjau galva. Jis atsargiai patraukė savo delną. Prikandau lūpą.
-Nagi, tiesiog pasiduok! - išgirdau Liam balsą ir krūptelėjau.
Apsidairiau, jo niekur matyti nebuvo. Louis atsuko man nugarą. Išsigandusis sugavau jį už maikės.
-Nepalik manęs, prašau, - suverkšlenau.
-Aš nežadu tavęs palikti, - pasakė Louis ir šiek tiek pritūpė. - Šok ant nugaros. Aš žymiai greitesnis už tave ir juos.
Paklausiau jo ir užšokau ant jo nugaros, rankomis apvydama jo kaklą. Jis suėmė rankomis mano šlaunis.
-Laikykis, - liepė.
Louis pradėjo bėgti. Vaizdas aplinkui pradėjo lietis, o smarkus vėjas taršė mano palaidus plaukus.Užsimerkiau ir paslėpiau veidą jo kakle. Po kurio laiko jis sustojo. Pramerkiau akis. Buvome namelyje. Namelyje medyje. Tam pačiame, kuriame buvau, kai išgirdau moters klyksmą. Oda pašiurpo nuo prisiminimų. Nušokau nuo vaikino nugaros. Buvo nejauku. Atrodė, kad Louis kažko labai įdėmiai klausėsi, tad nenorėjau kelti triukšmo.
-Jie išvažiavo, - ištarė.
-Iš kur tu žinai? - susiraukiau.
Jis grėsmingu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane.
-Žinau.
Nutariau nesiginčioti su juo.
-Aš manau, kad jau turėčiau eiti, - nejaukiai nutęsiau.
-Taip, turėtum.
Priėjau prie durų ir pažvelgiau žemyn. Kur dingo kopečios?! Louis priėjo prie manęs.
-Leisk man pirmam, - paprašė.
Paklusniai pasitraukiau ir stebėjau kaip jis iššoka. Jis atsistojo ir pakėlęs galvą pasižiūrėjo į mane.
-Šok, aš pagausiu tave.
Abejingai pasižiūrėjau žemyn. Louis ištiesė rankas. Norėjau šokti, bet mano kojos nepajudėjo iš vietos.
-Šok!
Užsimerkiau ir žengiau žingsnį pirmyn. Kritau žemyn. Tiesiai į Louis glėby. Atsimerkiau ir vaikinas mane pastatė ant kojų.
-Ačiū, - atsakiau ir pasitraukiau žingsniu toliau.
-Einam, - Louis paėmė mane už rankos.
-Kur? - ištraukiau savo ranką iš jo.
Jis vėl paėmė mano ranką ir pradėjo eiti.
-Kai būni viena, tu per daug trauki nelaimes.
-Deja tos nelaimės prasidėjo po to, kai pirmą kartą sutikau tave, - kiek naglai atsakiau.
Mačiau, kaip Louis pavartė akimis. Užkliuvau už atsikišusios medžio šaknies ir suklupau. Louis mane greitai sugavo.
-Galbūt būtų žymiai mažiau problemų, jei tu nebūtum tokia nerangi, - pasiskundė.
-O tu ar nemanai, kad tų problemų nebūtų, jei aš žinočiau kas tu?
-Aš Louis. Tu jau tą žinai.
-Na, to man nepakanka! - surikau.
-O turėtų!
Piktai ištraukiau savo ranką iš jo ir pradėjau eiti pirmyn. Deja vėl užkliuvau už medžio šaknies ir Louis vėl mane sugavo.
-Dieve mano, tu tokia nerangi.
Mano kūnas įsitempė. Jaučiau kažką. Kažką negero.
-Leila, kas nutiko? - paklausė Louis žiūrėamas tieisiai į mano akis.
-Aš nežinau. Aš kažką.. nežinau, - pasimečiau.
Pradėjau dairytis. Kažkas mane traukė eiti giliau į mišką. Bet tai tik kvailas jausmas!
-Ar tu nori kažkur eiti? - paklausė.
Palinksėjau.
-Tai eik, nevaržyk savęs ir neslėpk savo pojučių.
Jis paleido mane ir aš pradėjau eiti. Bijojau, kad galiu pasiklysti, bet šalia ėjo Louis. Akimirkai sustojau. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Vos atmerkus akis pradėjau greitai eiti. Žinojau, kur turiu eiti, tik nežinojau kodėl. Radau mažą zuikutį, kurio koja buvo įstrigusi duobelėje ir artėjančią prie jo lapę.
-Eik šalin! - rėkiau lapei.
Ji pabruko uodegą ir apsisukusi nubėgo. Priklupau prie mažyčio padarėlio. Zuikutis pradėjo muistytis.
-Nagi, mažiuk, ramiai, - ramiu balsu kalbėjau.
Nustebau, kai zuikis man pakluso ir nurimo. Atsargiai ištraukiau jo įstrigusią kojytę. Gyvunėlis nušupliavo tolyn. Lėtai atsistojau ir susiraukiau.
-Viską suprasi ir sužinosi, kai ateis tam laikas, Leila. Tiesiog turėk kantrybės, - liepė Louis ir vėl suėmęs mano ranką pradėjo vesti mane iš miško.
