Iš Louis pozicijos:
Nežinojau ką daryti. Tai varė iš proto. Negalėjau matyt kaip ji kankinasi.
-Leila, klausyk mano balso, klausyk mano balso, - liepiau. - Žiūrėk man į akis!
Jos akys surado manąsias. Jos žvilgsny matės siaubinga baimė.
-Nusiramink. Aš neleisiu tavęs skriausti. Žiūrėk į mane, nusiramink.
Bandžiau kaip įmanydamas pats nusiraminti, kad galėčiau savo ramią energiją perduoti jai. Jaučiau kaip mano akys pradeda ryškėti ir tai buvo geras ženklas. Tačiau baimė jos akyse gąsdino ir mane. Dabar jau pyktis bandė užimti mano mintis. Manyje virė kova. Tarp pykčio, baimės ir ramybės. Tačiau iš paskutinių jėgų stengiausi susikaupti. Žiūrėjau tiesiai į jos mėlynas akis stengdamasis ją nuraminti. Ir man atrodo pavyko. Ji giliai ir godžiai įkvėpė deguonies. Bet Leila pilna stebuklų. Mėlyna spalva pradėjo blukti.
-Leila?! - suėmiau ją už skruostų.
Viena jos akis buvo mėlyna, kita - balta. Tokia kaip tada, kai ji kažką padarė savo motinai, kas privertė tos moters širdį vėl plakti. Atrodė, lyg ji pati grūmėsi su savimi. Mėlynoji akis pradėjo temti pavirsdama visiškai juoda... Kaip mano, kai aš žud- Nesvarbu. Leila pradėjo klyklti. Garsas buvo nepakeliamas, tačiau savo rankų nuo jos nepatraukiau. Kad ir kaip norėjau užsidengti savo ausis.
-Leila, Leila!
Ji nekreipė į mane dėmesio. Klyksmas nutrūko tą pačią akimirką, kai jos akys užsimerkė ir jos kūnas suglebo mano rankose. Išsigandęs papurčiau ją. Ji nepabudo. Priglaudžiau savo ausį prie jos krūtinės ir įsiklausiau į jos širdies plakimą. Mergina gyva. Kol kas tai svarbiausia. Paguldžiau ją ant lovos ir pasitraukiau. Ši pradėjo blaškytis. Atsiguliau šalia jos. Leila prisiglaudė prie manęs. Jaučiau šaltį, bet tuo pat metu ir karštį sklindantį nuo jos. Kartas nuo karto mergina suklykdavo. Durys atsidarė ir įėjo jos tėvas.
-Ką tu čia darai?! - suriko.
Iššokau iš lovos ir išstūmiau jį iš kambario. Už savęs uždariau duris. Leilai reikia ramybės.
-Aš čia, jog saugočiau jūsų dukra, pone. Tad malonėkite nerėkti!
-Kaip tu ją saugosi, šikniau, kai tu esi šitoks žudikas!
-Aš pasikeičiau!
-Papasakok tai mano motinai! Oj, palauk. Negali! Nes tu ją nužudei!
-Jūsų dukrai reikia manęs.
Jis piktai dėbtelėjo į mane.
-Jei būčiau norėjęs ją nužudyti, ar nemanote, kad jau būčiau tai padaręs? Aš stengiuosi išgelbėti jūsų dukrą. Jūs turite tai suprasti.
Jis pyko, tačiau buvo per daug pavargęs, kad sugebėtų toliau ginčytis.
-Geriau jau ją pasirūpintum. Nes jei ją nuskriausi, man bus nusispjauti, kad tu suknistas velnio vaikis.
Jis apsisuko ir nuėjo. Staiga susvyravo ir atsirėmė į sieną. Pasižiūrėjau į duris ir atsidusau. Man laikas tapti geresniu žmogumi. Priėjau prie vyro.
-Ar jums viskas gerai? - paklausiau.
Leilos tėvas susigriebė už širdies. Visas įraudęs palinksėjo. Padėjau jam nueiti iki savo kambario ir paguldžiau į lovą.
-Kad jau viskas, - ėjau link durų, bet jo balsas sustabdė mane.
-Gal gali atnešti vandens stiklinę? - per prievartą išspaudė kelis žodžius.
Linktelėjau ir po poros sekundžių vėl stovėjau prie jo lovos. Vis gi greitis grįžo. Vyras buvo kiek apstulbęs, bet tada vėl susigriebė už krūtinės. Paėmė iš manęs stiklinę, o iš buteliuko ištraukė vieną, baltą tabletę. Išėjau iš kambario ir nulekiau pas Leilą. Atidaręs duris pakraupau. Čia viskas buvo sujaukta. Ant grindų mėtėsi sudaužyti maži veidrodėliai. Pagalvė sudrąskyta. Leila lakstė po kambary su peiliu rankoje. Jos akys tiesiog degė įniršiu.
-Leila, ką tu darai?! - surikau ir uždariau duris, jog jos tėvas nesugalvotų ateiti pas mus.
-Ji turėjo mirti. Aš ją nužudžiau! Bet ji nemiršta, - mojavo peiliu lyg pamišusi.
-Leila, tu turi atiduoti man peilį. Iš vis, kaip tu jį gavai?
Ji piktai debtelėjo į mane ir suklupo prie lovos. Jos krumpliais tekėjo kraujas. Padariau išvadą, jog būten ji ir sudaužė veidrodėlius.
-Mirk! Nekenčiu tavęs! - klykė ir bedė į čiužinį.
Nejaugi jos motinos mirtis galėjo ją taip paveikti. Prišokęs atėmiau peilį. Leila pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, jog jau maniau, kad ji puls mane. Tačiau to neįvyko. Ji vėl pradėjo blaškytis po kambarį. Sustojo priešais langą. Galiausiai nurimo.
-Kas vyksta? Ko tu nekenti, Leila?
Ji man neatsakė, tiesiog vėpsojo pro langą. Iš lėto artėjau prie jos.
-Nekenčiu! - suspiegė ir trenkė į stiklą.
Stiklas dužo, o jos oda tik dar labiau pradėjo kraujuoti. Nespėjau jos sustabdyti, kai ji trenkė antrą kartą. Numečiau peilį kažkur sau už nugaros. Girdėjau kaip jis įsminga į medieną, tikriausiai duris. Kai Leila užsimojo trenkti trečią kartą aš sugavau ją už liemens ir patraukiau nuo lango. Ji vėl pradėjo drąskytis.
-Leila!
Atsukau ją į save. Jos akys vieną akimirką pajuosdavo, kitą išbaldavo.
-Ji kariauja su savimi, Louis, - nusijuokė tas šlykštus Nelabojo balsas. - Matai kokią kančią tu jai sukėlei atsisakydamas tokio nuostabaus darbo.
-Kodėl? - beviltiškai sukuždėjau.
Leila vėl su klyklsmu susmuko.
-Ji eina iš proto. Karas su savimi yra pats sunkiausias, žinai tai? - paklausė. - Niekada nelaimėsi šiame kare.
-Tačiau niekada ir nepralaimėsi, - atsakiau. - Bet kokiu atvėju tu visada laimėsi.
-Taip, tačiau ne visi žiūri į teigiamą pusę. Susitaikyk su tuo, kad tu ją prarandi, Louis. Tu jai nebepadėsi, sūnau.
Aš jai padėsiu. Padėsiu. Visada yra išeitis. Privalo būti. Apkabinau ją, stipriai priglausdamas prie krūtinės. Mylėjau ją taip, kad net skaudėjo. Mintis, kad jos gali nebebūti užgniaužė mano gerklę. Ji man kaip oras... Leila... Dėl jos aš pasikeisiu. Darysiu bet ką, kad tik susigrąžinčiau tikrąją ją. Darysiu bet ką, kad tik išvysčiau plačią šypseną jos veide... Man reikia išgirsti jos juoką. Leila - mano narkotikas. Narkotikas, be kurio aš mirsiu. Nė nepajutau, kaip mano skruostais pradėjo riedėti ašaros.
-Myliu tave, - springau ašaromis. - Tu mano gyvenimas, Leila. Aš išgelbėsiu tave. Pažadu.
Priglaudžiau savo lūpas prie jos šaltos kaktos. Atsargiai paguldžiau ją ant lovos ir nuėjau į virtuvę. Įpyliau į vieną dubenėlį vandens ir įmečiau kelis ledukus, kad vanduo būtų vėsesnis. Tada nuėjęs į vonią pasiėmiau rankšluostį, tvarsčių ir grįžau pas Leilą. Priklupau prie jos ir paėmęs vieną ranką atsargiai ploviau kraują. Nors ji nė nekrustelėjo. Atrodė lyg negyvą. Tačiau, kadangi buvo tylu, galėjau aiškiai girdėti jos širdies plakimą, kuris mane taip ramino. Sutvarsčius vieną ranką pakėliau ją prie lūpų ir pabučiavęs atsargiai padėjau ant lovos. Paėmiau kitą ranką ir vėl nuploviau kraują. Nuvalęs pabučiavau jos žaizdas. Pats jaučiau skausmą... Papurčiau galvą. Aš per daug prisirišau prie šios merginos. Tačiau man šis ryšis patiko. Norėjau pradėti tvarstyt jos žaizdą, bet pastebėjau, kad ji gyja. Nusišypsojau sau. Ji gyja. Tačiau vis tiek sutvarsčiau jos ranką. Pasijutau pervargęs. Bet ne fiziškai, o emociškai. Jei tai iš vis įmanoma. Prieš užmiegant stipriai apkabinau Leilą ir pakštelėjau į jos smilkinį.
-Myliu tave, - sukuždėjau ir užsimerkiau.
