-Leila, tu turi nusiraminti, - uždėjo savo rankas ant mano pečių Lou.
Krausčiausi iš sveiko proto, jei pas mane dar tokio yra likę.
-Nusiraminti? - prunkštelėjau. - Lengva tau kalbėti, kai ne iš tavo akių trykšta kraujo fontanai!
-Tu taip viską dramatizuoji, - subambėjo jis. - Kraujas nebebėga.
-Bet bėgo!
-Nurimk. Mes jau turėtumė eiti.
-Kol nesužinosiu kas tai buvo neisiu iš namų!
-Ištemsiu, - jo balsas grėsmingai nuskambėjo.
-O mano tėvai?
-Einu su jais dar šiek tiek pakalbėti. Palauk savo kambary.
Pravėriau lūpas atsakyti, tačiau jis pasilenkė ir užėmė jas kitam dalykui. Atsidusau. Lou pasinaudojęs savo nežemišku greičiu dingo iš vonios, o aš nusiprausiau veidą. Šiurpai lakstė po kūną, kai vanduo nusidažė neryškia rausva spalva.
-Eime, greičiau, - paliepė Louis.
Nusausinau rankas ir veidą su rankšluosčiu ir mestelėjau žvilgsnį į veidrodį. Atrodžiau lyg nieko keisto nebūtų įvykę. Tik mano akys - jos mane išdavė. Ne, ne. Jokio kraujo žymių nebebuvo. Tačiau jose galėjai įžiūrėti sumišimą, paniką ir siaubą. Išėjau kartu su Louis.
-O kaip mano tėvai? - sustojau ir pažvelgiau į svetainę.
-Man nusispjaut. Svarbiausia, kad žino, kad tu su manimi esi saugi. Ir man nusišvilpti ar jie tuo tiki.
Dvėjojau. Louis sugriebė mano riešą ir pradėjo tempti iš namo. Nenorėjau ir negalėjau priešintis. Tad su atodusiu sekiau paskui jį. Išėjome į kiemą. Čia stovėjo juoda mašina, atrodo Audi.
-Nežinojau, kad tu turi mašiną, - sutrikau. - Maniau, kad tau užtenkta tavo nežmogiško greičio.
-Mašina ne mano, - jo kairysis lūpos kamputis pakilo.
-Tai kieno? Nežinojau, kad tu turi draugų.
Jis neatsakė, tiesiog paleidęs mano ranką atsisėdo į vairuotojo vietą. Pažvelgiau per petį į namą ir greitai nusisukau. Juk tai bus tik laikina... Tai kodėl noriu grįžti atgal ir apkabinti savo motiną. Šiurpai nubėgo per nugarą ir aš įsėdau į mašiną.
-Užsisek diržą, meile.
Paklausiau jo. Negalėjau nepastebėti kaip dreba mano rankos. Ir kodėl viskas vyksta man?
-Nurimk, viskas bus gerai.
Giliai įkvėpiau, iškvėpiau. Važiavome gan ilgai. Tyla, bent jau man, nebuvo labai jauki. Užkišau plaukų sruogą už savo ausies.
-Graži mašina.
-Žinau, todėl ir pavogiau būtent ją.
-Tu padarei ką?!
-Aha, - jis atsisuko į mane akimirkai.
-Puiku, - atsilošiau į sėdynę ir uźsidengiau veidą rankomis.
Louis garsiai iškvėpė orą pro nosį ir padėjo savo ranką ant mano kelio. Švelniai ji suspaudė.
-O gal gali pasakysi kur važiuojame?
-Galiu. Mes važiuojame į vieno iš tavo kaimynų sodybą.
-Iš kur tu..? Žinai. Gal geriau nieko nesakyk...
Louis nusijuokė. Prikandau lūpą ir tiesiog spoksojau į jo ranką ant mano kelio. Lėtai, nedrąsiai uždėjau savo ranką ant jo. Jis sunėrė mūsų pirštus. Jo nykštys glostė mano odą. Raumenys šiek tiek ataipalaidavo. Atlošiau galvą ir užsimerkiau. Mėgavausi trumpa ramybes akimirka, lyg tai būtų paskutinė atsipalaidavimo akimirka...
Pabudau, kai pasukom į miško keliuką.
-Ar dar toli?
Louis abi rankos buvo ant vairo. Šiek tiek nusivyliau.
-Dar dešimt minučių.
Palinksėjau ir šiek tiek pasimuisčiau. Diržas šiek tiek skaudžiai rėmėsi į mano kaklą, tad patraukiau jį.
-Atsibodo jau?
-Ne, juk visą laiką miegojau. Tau tikriausiai pačiam atsibodo.
Jis neatsakė. Paleidau diržą ir jis grįžo į savo vietą. Mes įvažiavom į kažkokį kaimą. Dairiausi aplinkui. Niekas nekreipė į mus dėmesio, kas buvo tikrai labai gerai.
-Ar tu alkana? - pasidomėjo Lou.
Papurčiau galvą, kurią šiek tiek skaudėjo.
-Gerai. Jaudiniesi?
-Apie ką tu?
-Apie viską kas vyksta. Žinai... Kai dabar žinai visą tiesą ir kai dabar tu medžiotojų tikslas.
Išgirdus paskutinį sakinį mano skrandis nemaloniai sustraukė.
-Aš tiesiog šiek tiek bijau, - sušnabždėjau.
Galbūt žodis "šiek tiek" neatiko mano realios būsenos. Bijojau labai, labai.
-Leila, viskas bus gerai. Neleisiu niekam tavęs skriausti. Pasitikėk manimi, - jis atsisuko į mane ir paėmė mano ranką. - Su manimi tu saugi.
-O kaip Caslynn, mano tėvai ir kiti man brangūs žmonės?
Tų 'brangių žmonių' neturėjau tiek jau ir daug. Louis nieko neatsakė, tik įsuko į kiemą. Sustabdė mašiną.
-Eime, - paliepė.
Išlipau iš mašinos ir priėjau prie Louis. Kartu nuėjome prie durų. Louis priėjo prie arčiausios palangės. Jo ilgi pirštai palindo po ja ir šiek tiek pasikrapštęs ištraukė raktą.
-Iš kur tu žinai...
-Kaip ir sakiau, turiu gerą klausą. Ir žmonėms nereikėtų to aptarinėti garsiai.
Nežinojau ką atsakyti, tad tiesiog tylėjau. Louis atrakino duris ir pravėrė jas man, kad užeičiau pirmoji. Bet aš vėl pradėjau dvejoti. Jei supratau teisingai, tai šio namo nežino apie mūsų 'laikiną pasisvečiavimą' ir tai man visiškai nepatiko. Kaip ir ta vogta mašina. Louis ranka skatindama mane stumtelėjo už nugaros. Priversta žengiau žingsnį pirmyn. Peržengus durų slenkstį mane apėmė mintys: kas bus, jeigu šeimininkai grįš? Kas bus, jeigu kas nors nutiks mano tėvams? Arba jeigu medžiotojai ras mane... jie mane nužudys? Kodėl jie to nori?
-Jauskis kaip namie, o aš tau padarysiu arbatos, širdele, - uždarė duris Louis ir nuėjo.
Jis jautėsi kaip namie, o aš negalėjau. Lėtai dairiausi. Namai buvo jaukūs, tačiau tokie svetimi. Žengiau žingsnį. Koridoriuje, buvo didžiulis veidrodis. Nuo lubu iki grindų. Pažvelgiau į save. Tačiau atrodo, žiūrėjau į visiškai kitą merginą. Ji buvo išsekusi, sutrikusi ir pasimetusi. Nusukau nuo jos žvilgnsį. Lėtai ir stengdamasi sukelti kuo mažiau triukšmo ėjau į arčiausią kambarį. Jis jaukus. Atsisėdau ant minkštos sofos. Mano dėmėsį patraukė spalvotas paveikslas. Atrodo jis akyse pradėjo blukti ir galiausiai pilkame fone išryškėjo tamsus, juodas kryžius. Po juo užrašas: "Tesiilsi ramybėje. 1972 - 2014" Pakreipusi galvą pasižiūrėjau ir atsistojau nuo sofos. Priėjau prie paveikslo. Ranka pati pakilo prie jo ir aš lėtai prabraukiau ranka per datą. Tačiau tuoj pat turėjau patraukt ranką, kadangi mano pirštus nudiegė siaubingas karštis. Lyg būčiau prilietusi lygintuvą ar verdantį vandenį. Mačiau raides, kaip spėjau buvo užrašytas vardas ir pavardė, tačiau aš nesugebėjau to perskaityti. Lyg tai būtų parašyta kinietiškai. Bet aš žinojau, kad tai buvo parašyta angliškai.
-Ar viskas gerai?
Staiga iš niekur atsiradęs balsas sugražino mane į realų pasaulį ir aš atsisukau į Louis. Prikandau apatinę lūpą ir palinksėjau. Louis atsisėdo ant sofos, kur aš sėdėjau prieš kelias akimirkas. Pabandžiau nusišypsoti ir atsisėdau šalia jo. Širdis krūtinėje skausmigai ir garsiai plakė. Louis apkabino mane per liemenį. Priglaudžiau galvą prie jo krūtinės. Klausiausi jo širdies plakimo. Ir tai galiausiai nuramino mano širdį, mano kūną ir mano mintis.
