-Pas tave atėjo, - pravėrė duris mama.
-Gerai, - atsakiau.
Mama tyliai atsiduso ir pravėrė duris. Po kelių sekundžių įėjo Caslynn. Ji atsisėdo ant lovos prie manęs.
-Sveika! - energingai pasisveikino.
-Labas, - tyliai ir niuriai atsakiau.
-Kas atsitiko, Leila? Mane pakvietė tavo mama. Sakė, jog esi nesava.
-Man viskas gerai, - pavarčiau akis.
-Tikrai?
-Taip, gal galime apie tai nekalbėti? - pikčiau atkirtau.
-Gerai, eime pasižiūrėti Jaunąjį Vilką. Laukiau naujos dalies ištisą savaitę!
Lėtai išlipau iš lovos ir atsidusau.
-Pirmiau einu nusiprausti ir persirengti, - pasakiau ir pasiėmusi drabužius nuėjau į vonią.
Stengiausi kuo greičiau susitvarkyti. Šiek tiek atsipalaidavau po dušo ir dar dregnais plaukais nuėjau į svetainę. Caslynn jau buvo padariusi arbatos. Įsitaisiau šalia geriausios draugės ir ji įjungė serialą. Serija kaip visad prasidėjo nuo priminimo, kas įvyko praeitoje serijoje.
-Velnias, pamiršau popkornus! - pašoko nuo sofos Caslynn. -Aš greit grįšiu, - išbėgo į virtuvę.
Nusekiau ją akimis ir vėl atsisukau į televizorių. "Kas turi kaklą, bet neturi galvos?" - paklausė vienas aktorius. Mano oda pašiurpo. "Vandens buteliukas." Pasakė tas pats veikėjas ir aš tyliai atsidusau. Girdėjau virtuvėje spraginėjančius popkornus. Veiksmas seriale įgavo šiek tiek baisumo. Visiškai subintuotas vyras, kuris priminė mumiją, keista eisena pradėjo eiti link dviejų vyrukų su uniformomis. Apsikabinau pagalvę. Vienas vaikinas pradėjo šaudyti į subintuotąjį, bet kulkos jo neveikė. "Mumija" priartėjo prie šaudančio vaikino ir jį nušovė, kiek supratau. Toliau nukrypavo prie antrojo vaikino, kuris bandė atsidaryti mašinos duris.
-Kas turi kaklą, bet neturi galvos? - paklausė subintuotasis ir nusuko vargšui galvą.
Pradėjau nežmogiškai klykti. Bemat atbėgo Casslyn. Televizoriuje scena pasikeitė.
-Kas čia buvo? - paklausė Cas.
Pradėjau mikčoti, mosikuoti rankomis ir drebėti. Caslynn pritūpė prie manęs.
-Įkvėpk, iškvėpk, - liepė.
Dariau kaip liepė Cas ir po kelių akimirkų aprimau.
-Leila, tu man privalai viską paaiškinti! - maldavo Cas.
Negalėjau išlementi nė žodžio. Mano laimei suskambo jos telefonas. Ji sunkiai atsiduso ir išėjo pasikalbėti į kitą kambarį. Apsidairiau po kambarį. Jaučiausi lyg būčiau stebima, bet tikinau save, kad tai tik mano vaizduotė. Cas greitai įėjo į kambarį.
-Renkis, mes einame prasiblaškyti, - griežtai liepė.
-Tu neminėjai, kad bus dar kažkoks vaikinas, - tyliai nepatenkinta sumurmėjau Cas, kuri mojavo garbanotam vaikinukui.
-Nagi, jis prablaškys tau nuotaiką, - pavartė akimis Cas.
Vaikinas atėjo prie mūsų ir maloniai nusišypsojo.
-Sveikos, - pasisveikino. - Aš Harry, - prisistatė man.
Kietai sučiaupiau lūpas ir tylėjau. Man nepatiko jis. Jis įtartinas. Cas bakstelėjo man į šoną su alkūne.
-Būk mandagi, - sušnypštė.
-Aš Leila, - pavarčiau akimis.
-Malonu, - ištiesė ranką.
Nužiūrėjau jį ir atsisukau į Cas.
-Kur mes eisim?
-Eime gal į kokią kavinę, kol kas? - paklausė.
Palinksėjau galva. Trise, nejaukioje tyloke nuėjome į kavinę. Priėjau prie pardavėjo ir užsisakiau šerbeto. Padaviau jam pinigus ir kol jis juos dėliojo kasoje pasižiūrėjau į jo vardo kortelę. Oku. Keistas vardas. Cas ir tas Harry užsisakė šaltos kavos. Padavėjas nuėjo daryti mano šerbeto ir jų kavų.
-Ar tu matei jo vardą? - tyliai paklausiau Caslynn.
-Kas negerai jo vardui? - paklausė.
-Jo vardas Oku, - mano oda pašiurpo, pasidarė šalta. - Ar esi girdėjusi tokį keistą vardą?
-Oku? - patikslino Harry.
-Ar tu jautiesi užkalbintas? - piktai paklausiau.
-Atsiprašau, - iškėlė rankas gindamasis.
Mums atnešė mūsų užsakymą. Pasiėmem kiekvienas savo ir išėjome iš kavinės. Na aš išėjau pirmoji, kadangi jie dar liko įsiberti cukraus. Harry praleido Caslynn pro duris. Ji išsišiepė.
-Leila, nepagalvok nieko blogo, bet prašau, įsigyk akinius, - nusijuokė.
-Kodėl? - sutrikau.
-Nes jo vardas joks ten Ako.
-Oku, - pataisiau.
-Koks skirtumas. Jis Kasparas.
-Tai kodėl ant jo vardo kortelės buvo parašyta Oku?
-Nebuvo. Ten aiškiai buvo parašyta: Kasparas.
Susiraukiau. Negali būti. Ten tikrai buvo Oku. Galėjau prisiekti.
-Ten tikrai buvo užrašyta Oku! - kiek pakėliau balsą.
-Meile, ten tikrai nebuvo Oku, - sukikeno Cas.
Ar jai tai atrodo juokinga?! Piktai grįžau į kavinę ir priėjau prie pardavėjo.
-Koks tavo vardas? - paklausiau kiek naglai.
-Kasparas, - kiek pasimetęs atsakė.
-Bet, - pasižiūrėjau į jo kortelę.
Nedailiu šriftu buvo parašyta Kasparas. Atsidusau ir išėjau. Man reikėtų poilsio. Aš per daug įsitempusi.
-Kur Cas? - paklausiau Harry, kadangi jos nebuvo matyti.
-Jai paskambino, ji turėjo kažkur skubiai išeiti.
-Tai ate, - nemandagiai išrėžiau ir apsisukau eiti.
Jis sugriebė mano ranką. Harry ranka buvo ypatingai šilta. Bet taip pat mano ranka nubėgo šiurpai. Pastaruoju metu pasidariau per daug jautri. Atsisukau į jį ir ištraukiau savo ranką.
-Mes vis dar galime pasivaikščioti. Dviese.
-Nemanau, - nusijuokiau. - Mes nepažįstami. O tokiais aš nepasitikiu.
-Tu manau pakeisi savo nuomonę apie save.
Atsidusau.
-Neilgam, supratai? - siurbtelėjau šerbeto.
Jis išsišiepė ir ištiesė ranką.
-Neįsijausk, gerai?
Jis nemaloniai nuleido ranką prie savo šono.
-Caslynn apibūdino tave visiškai kitaip, - sumurmėjo.
-Ak, na ir kaip ji mane apibūdino?
-Sake, kad tu maloni ir draugiška, bet neįsižeisk.. Tokia kol kas neatrodai.
Sunkiai atsidusau suvokusi, kad jis sako tiesa. Aš su juo nesu labai maloni ar draugiška.
-Atleisk, tiesiog dabar mano gyvenime per daug keistų įvykių, - atsidusau.
-Žinai, sakoma, kad kai išsikalbi būna lengviau.
-Tai tikrai netinka šiam atvėjui, - pripažinau įsivaizdavus jo veido miną po mano 'mistinės' istorijos.
-Bet žinok, jei norėsi išsikalbėti aš su tavimi.
Kol jis nematė pavarčiau akimis. Toliau ėjome tyloje. Tiesiog nei vienas nesumojome apie ką galėtumėm pasikalbėti.
-Tai kiek tau metų? - paklausė.
-Beveik aštoniolika, - atsakiau. - Mano gimtadienis už mėnesio. Tau?
-Devyniolika.
Palinksėjau galva.
-Niekad nepastebėdavau tavęs miestelyje...
-Atsikrausčiau čia prieš pora mėnesių su keliais draugais.
-Negi tu nesidomi kur gyveni? Čia praktiškai mirties miestelis.
Harry pradėjo juoktis.
-Nejau tai tiesa?
-Tu gyveni čia pora mėnesių ir tu dar to nepastebėjai?
-Ne...
-Tada eime, turiu tau kai ką parodyti.
-Oho, - nužiūrėjo visą sieną.
-Taip. Šių metų aukos...
-Gerai, galbūt čia ir nėra labai saugu. Nejau policija negali sugaudyti to žiauraus nusikaltelio?
Parodžiau į kelias nuotraukas.
-Bandė.
Harry purtė galvą.
-Tai kodėl tu tokia rami dėl to? Argi nebijai, kad tas žudikas galiu būti aš?
Atsisukau į jį ir šiek tiek šyptelėjau.
-Aš žinau, kad tu nesi žudikas.
"Nes aš žinau kas jis" - mintyse pridėjau.
-Kodėl tu tokia įsitikinusi? - suraukė antakius. - Nejau tu žinai kas tas beširdis?
Nusisukau nuo jo ir atsisukau į nuotraukas.
-Jei žinočiau... Nejau nemanai, kad mane šiuo momentu matytum juoduose rėmuose su juoda juosta...
Melavau. Nenorėjau išduoti Louis, norėjau jį apsaugoti. O galbūt net ir pakeisti?
