Louis atsiduso ir atsisuko į mane.
-Aš blogas. Kol kas gali žinoti tik tiek.
Nusiminiau. Louis glostė mano ranką.
-Manau mums reikia grįžti į tavo namus, kol tavęs kas nors nepasigedo.
-Palauk. Pabūkim dar šiek tiek čia...
-Leila, me-
-Tiesiog pabūkime... - nutrukiau jį ir atsiguliau ant Lou, apžergdama jo liemenį kojomis. - Kartu tokioj nuostabioje atmosferoje... Jokių blogų vyrų kažkodėl norinčių mus nužudyti, jokio Harry, jokių mano tėvų ar Caslynn. Nieko daugiau. Tik aš ir tu. Ir šis žvaigždėtas dangus, - kalbėjau būdama visai arti jo veido.
-Nežinojau, kad tu tokia romantike, - Louis apsilaižė lūpas.
Jo liežuvis beveik lietė mano lūpas. Nusukau lūpas nuo jo lūpų į akis.
-Lou, tu man patinki, - jutau, kad geresnės progos prisipažinti nebus.
Dabar viskas tobula. Louis nusišypsojo ir pabučiavo mane. Bučinys buvo lėtas. Tačiau labai malonus. Louis apvertė mus. Dabar buvau po juo. Kad ir kaip man patiko šis bučinys... širdis virpėjo ne tik nuo malonumo. Kodėl jis nepasakė, kad aš jam taip pat patinku? Ar tai turėjo pasakyti jo bučinys? Louis lūpos atsitraukė. Aš atsimerkiau, o jis liko užsimerkęs.
-Myliu tave, - ištarė su atodusiu.
-Ką tu pasakei? - šiek tiek išsigandusi pasitraukiau.
-Myliu tave, Leila, - galiausiai jis atsimerkė.
-Louis, tai neįmanoma! Mes pažįstami per trumpai, kad sakytumėm... tą žodį.
-Leila, - jis pusiau atsiduso, pusiau nusijuokė. - Aš tave pažįstu visą tavo gyvenimą. Visą tavo gyvenimą rūpinausi tavimi, meile.
Kvailai į jį žiūrėjau. Louis papurtė galvą ir atsiduso.
-Eime namo.
Nespėjau pradėti ginčytis. Mes jau buvom mano namuose, svetainėje. Louis atsigulė, kartu paguldydamas ir mane, ant sofos ir užklojo mus.
Ryte atsibudau viena. Nebesistebėjau. Bet Louis grįžo vos mano tėvai išėjo.
-Mažute, prašau, - tyliai meldė manęs. - Neeik.
-Man reikia eiti, Lou.
Jo akyse žibėjo nusivulymas. Beveik norėjau nebeiti į susitikimą su Harry. Tačiau turiu sužinoti kas vyksta.
-Perkelk susitikimo datą, LeiLei.
Kelias minutes pasvarsčiau.
-Gerai, - pasidaviau.
Pati nenorėjau ten eiti. Tiesą sakant net bijojau.
-Ačiū, - Lou padėkojo su palengvėjimu.
Susiradau Harry numerį Caslynn telefone ir įsivedžiau jį į savo telefoną. Parašiau jam: "Šiandien susitikti negalime. Ateik pirmadienį 5pm. prie sūpynių. Leila."
Atsidusau ir kelias akimirkas užsimerkiau.
-Uh, - išgirdau tylų atsidusimą.
Pramerkiau akis ir pažvelgiau į kairę, kur ant sofos sudribusi sėdėjo Caslynn.
-Velnias. Daugiau nė lašo.
-Nejaugi? - sukrizendama pakėliau antakius.
-Galbūt ir gersiu. Tik tikrai ne tiek daug! Na nebent per tavo gimtadienį.
Mano pilvą susuko. Gimtasmdienis. Diena - kai galiausiai viską sužinosiu!
Laikas slinko lėtai. Lou matydavau tik naktimis, kai jis įsliūkindavo į mano kambarį ir mano lovą. Bet galiausiai atėjo mano gimtadienio "išvakarės". Rytoj Louis man viską papasakos. Nervinausi. Laikrodis išmušė 3 valandą po piet. Turiu jau eiti. Susitariau su Cas nueiti į prekybos centrą nupirktu man suknelę vakarėliui. Apsiaviau ir nuėjau į koridorių. Keista, tačiau šiandien mama grįžo anksčiau. Esą pas ją turės ateiti ypatingas svečias. Paklausus kas per "ypatingas svečias" mano mama tiesiog nutilo ir išėjo iš svetainės. Galvojau, kad tai tik pasiteisinimas. Tikėjausi, kad ji bandys paslėpti dovaną, iškepti tortą ar ką nors panašaus. Tačiau man nuėjus į koridorių iš ties suskambo durų skambutis. Kadangi buvau arčiausiai durų jas atidariau. Priešais mane stovėjo keista moteris. Atrodė kaip ragana ar čigonė.
-Emm, labadiena?
-Ar čia gyvena Sad-
-Leila, maniau tu jau išėjai, - pasigirdo mamos balsas už manęs.
Atsigręžiau į ją.
-Ponia Redover, prašau eime su manimi į mano kambary. Ten galėsime pasikalbėti, - švelniai nusišypojo mama moteriai.
Ponia Redover linktelėjo ir praėjo pro mane.
-Iki, Leila, - atsisveikino mama bandydama pasakyt, kad man metas nešdintis iš čia.
-Viso gero, - maloniai atsisveikinau ir išėjau.
Tai buvo keista. Kaži apie ką jos kalbėsis? Keista mintis šovė man į galvą. Juk kažkada girdėjau duryse tėvų pokalbį... kaži ar girdėčiau mamos ir tos keistos moters pokalbį? Bandydama nuvyti visas mintis apie ponią mūsų namuose nuėjau pas Caslynn.
Grįžau išsekusi. Norėjau tiesiog atsigulti ir apie nieką negalvoti. Norėjau prisiglausti prie Lou, tačiau nežinojau kur jis. Ir kaip galėčiau su juo susisiekti. Atėjus nakčiai palaukiau kol tėvai užmigs ir išsliūkinau iš savo kambario. Nutipenau prie tėvų miegamojo ir priglaudžiau prie durų ausį. Kelias minutes neišgirdau nė garso. Buvau beveik nuleidus rankas. Tačiau galiausiai pasigirdo mamos balsas:
-Kas jos laukia? Ar jaučiat kažką?
-Jos dabar laukia labai sunkūs išbandymai. Kortos rodo, kad Jūs sudarėte sutartį su pačiu velniu. Kažkas turi mirti.
-O ar nėra kito būdo?
-Negalima tiesiog nutraukti sutarties su nelabuoju. Kažkas turi atiduoti savo sielą jam. Turi būti pralietas kraujas. Ir tai turi būti Jūsų šeimos kraujas.
-Bet jos senelė-
-Netiko, - motinos balsą nutraukė ponia Redover. - Gyvybę galit atiduoti tik Jūs, Jūsų vyras arba Jūsų dukra. Ir kortos tiesiog rėkia. Kraujas bus pralietas. Greitai, - šie žodžiai skambėjo grėsmingai.
Išsigandusi pasitraukiau nuo durų. Man nepatiko, kad ta keista moteris kalbėjo apie mirtį. Oda pašiurpo. Drebančia širdimi grįžau į lovą. Tą naktį Louis neatėjo.
Ryte mane prižadino daina. Ne. Tai nebuvo žadintuvas. Tai buvo mano tėvai.
-Su gimimo diena! Su gimimo diena! Su gimimo, su gimimo, su gimimo diena!
Po to sekė galybė sveikinimų ir linkėjimų. Šypsena švietė mano veide. Nors viduje buvau sunerimusi. Louis neatėjo šiąnakt. Kodėl? Ar jam viskas gerai? O kas jei jį nušovė tie vyrai? Pilvą sutraukė keistas jausmas. Juk aš pajusčiau jo skausmą, tiesa? Atsisveikinau su tėvais. Šiąnakt jie jau negrįš. Paliko visą namą man...
Negalėjau nusiraminti. Jau buvo po vienuoliktos, vakarėlis jau buvo įsisiautėjęs. Lou vis dar neatėjo. Jis apgavo mane. Žvilgtelėjau į laikrodį. 23:17.
-Leila, pašokim! - rėkė man į ausį Cas.
Pasidaviau jai ir muzikos ritmui... Tačiau vis tiek meatsipalaidavau. Vis tikrinau laiką. 23:55.
-Aš jaučiuosi ne kaip. Einu į kambarį! - surikau į Cas ausį.
Ji palinksėjo ir toliau šoko. Nuėjau į savo kambarį ir užsirakinau. Atsisėdau ant lovos. Kodėl Lou man melavo? Mano akyse kaupėsi ašaros, kai stebėjau laikrodį. 23:57... 23:59... Užsidengiau veidą rankomis ir pradėjau tyliai kukčioti. Pajutau ranką ant nugaros ir krūptelėjusi patraukiau rankas nuo veido. Louis čia. Jis neatrodė labai linksmas. Atvirkščiai. Jis buvo... piktas, sunerimęs, išsigandęs?
-Ką gi.. Laikas tau viską sužinoti, Leila. Laikas sužinoti koks blogis aš esu...
Mano oda pašiurpo, sprandu nubėgo šaltis, delnai suprakaitavo. Žinojau vieną - kad ir kaip norėjau sužinoti tiesą... tiek pat jos ir bijojau.
