Galbūt man tik pasivaideno? Tikriausiai taip ir buvo... o aš kaip kokia kvailė išlėkiau. Dar kartą apsidairiau. Papurčiau galą ir grįžau prie durų, atsisėdau ant laiptelių. Užsimerkiau ir atsipalaidavau. Norėjau pamiršti viską, tiesiog pabūti viena. Jaučiau kaip šiltas vasaros vėjelis glosto mano odą. Šyptelėjau ir pramerkiau akis. Grožėjausi skaisčiai mėlynu dangumi, kuriame plaukė keli debesys. Argi tai ne nuostabu? Giliai įkvėpiau ir pajaučiau keistą kvapą. Širdis krūtinėje kelis kartus neramiai suspurdėjo. Pasukau galvą į dešinę ir pamačiau jį. Atsistojau ir priėjau prie jo.
-Ką tu čia darai?! - tyliai rėkė ant manęs.
Pasimečiau, juk jis pats mane čia kvietė!
-Kiek prisimenu, tu pats-
-Turiu omeny kodėl tu buvai ten, su tais vaikinais?
-Nes, em, mano geriausios draugės vaikinas juos pakvietė?
-Mes turim dingti iš čia, - sušnabždėjo sugriebdamas mano riešą.
-Kodėl? - suraukiau antakius.
-Nes... Negaliu dabar to paaiškinti, Leila.
-Tada aš lieku, - užsispyriau.
Louis atsiduso ir patrynė savo kaktą.
-O jei prižadėsiu, kad tau šį tą papasakosiu... ar eisi?
-Tu jau prižadėjai viską man papasakoti, pameni? - pakėliau antakį.
-Papasakočiau šiek tiek šįvakar.
Šis jo pasiūlymas gundė. Prisiminiau tą... įvykį su durimis ir nusprendžiau, kad man tikrai reikia su juo pasikalbėti.
-Aš negaliu tiesiog išeiti.
-Kodėl ne?
-Nes Caslynn kils įtarimų. Negaliu tiesiog pasakyti, kad noriu namo.
-Tada pameluok, jog tėvai liepė grįžti.
-Man nepatinka jai meluoti, - pripažinau tyliai atsidusdama.
-Bet ji juk tau melavo ir nesuko dėl to galvos.
Pakėliau antakį, kada ji man melavo?
-Ji melavo apie mane, - priminė, tikriausiai pastebėjęs mano veido išraišką.
-Gerai, aš einu atsisveikinti. Tuoj grįšiu.
Įėjau į namą. Išgirdau juoką ir pati tyliai sukikenau panosėje. Kažkurio, iš vaikinų juokas tikrai užkrečiamas. Įėjau į svetainę. Kelias akimirkas, rodos, manęs niekas nepastebėjo. Visi džiaugėsi akimirka. Stebėjau kaip popkornai skraido kambarį. Supratau, kad mane pastebėjo tada, kai popkornas atsimušė į mano nosį.
-Tu gerai išmanai popkornų mėtimo meną, Liam, - nusijuokiau ir pečiu atsirėmiau į durų rėmą.
-Ateik čia, Leila, prižadu daugiau į veidą nesitaikisiu, - iškėlė rankas į orą Liam.
-Mielai ateičiau ir iškarščiau tau kailį, tačiau turiu eiti namo, - liūdnai šyptelėjau.
-Kodėl? - suzyzė Caslynn.
-Nes aš turiu... - mintyse skubiai kūriau kuo įtikimesnį melą. - Turiu su kai kuo pasikalbėti, - tai nėra melas, taigi greitai pridūriau: - Telefonu.
-Su kuo? - susiraukė.
Atrodo visų vaikinų dėmesys buvo sutelktas į mane. Su kuo aš galėčiau kalbėtis telefonu?
-Su Richardu, - sušnabždėjau, nors vis tiek girdėjo visi esantys šiame kabaryje.
-Oh, neužsiminei apie tai, - ramiai atsakė Cas.
-Tikriausiai pamiršau, - nekaltai šyptelėjau.
-Žinai, gali pasikalbėti ir čia, - trūktelėjo pečiais ji.
-Ne. Noriu kalbėtis namie, bus ramiau.
-Kas tas Richardas? - įtariai paklausė Zayn.
-Oi, tai šiek tiek asmeniška ir ... man dar neįprasta, - nenorėjau per daug pasakoti.
Jeigu Louis nenori man būti su jais ir negali to papasakoti. Galbūt tai kažkas rimto? Gal jie blogi? O gal atvirkšciai - jie geri, o Louis blogas?
-Jis tavo vaikinas? - paklausė Niall.
Papurčiau galvą.
-Buvęs vaikinas? - pakėlė antakius Liam.
-Ne, jis buvo mano įbrolis. Nežinau ar jis vis dar skaitosi mano įbroliu.
-Kaip suprasti? - susiraukė Harry.
-Tai... tai... nesvarbu. Aš tikrai turiu lėkti.
-Gal palydėti tave? - pasiūlė Liam.
Kuo maloniau jam nusišypsojau.
-Ne, ačiū. Manau dar kada susitiksim. Iki.
Greitai išėjau. Kieme vėl neradau Louis. Apsidairiau ir pastebėjau jį stovintį toliau šioj gatvėj mojuojantį man. Nesidairydama ėjau link jo, o Louis ėjo tolyn. Kai gerokai atitolome nuo Caslynn namo jis palaukė manęs.
-Kur einam? - paklausiau.
-Gali parašyt mamai ir pasakyti, kad likai nakvoti pas Caslynn?
-O jeigu mano mama paskambins jai?
-Nebijok. To nebus.
-Kodėl tu toks įsitikinęs?
-Aš tai žinau. Tavo mama pakankamai tavimi pasitiki. Juk tau tuoj sukaks aštoniolika, - jo lūpų kamputis pakilo.
-Bet-
-Leila, - jis padėjo savo delnus ant mano skruostų ir įdėmiai pažvelgė į mano akis.
Tarp mūsų buvo vos kelių centimetrų atstumas, tad dabar galėjau įdėmiai įsižiūrėti į jo žydras akis.
-Meile, - švelniai kuždėjo. - Tu su manimi. Viskas bus gerai. Ar pasitiki manimi?
Prikandau lūpą ir lėtai palinksėjau. Jis pasilenkė ir jo šiltos lūpos prisiglaudė prie mano kaktos. Tyliai atsidusau. Louis pasitraukė nuo manęs. Be garso, vien lūpomis ištarė: padaryk tai. Kelias sekundes dar svarsčiau. Tada giliai įkvėpiau ir išitraukiau telefoną. "Mamyt, šiąnakt lieku pas Caslynn. Grįšiu ryt, apie 10 gal ;) Myliu xx" Tikiuosi patikės.
-Ar dabar galim eiti pas mane? - paklausė.
Palinsėjau. Louis paėmė mano ranką ir sunėrė mudviejų pirštus. Jaučiau kaip šiurpai pradėjo lakstyti nugara. Nurijau staiga burnoj susikaupusias seiles. O jam... atrodė lyg jam jam visiškai tai nerūpėjo. Lyg tai būtų visiškai nereikšminga. Tikriausiai aš tiesiog per daug viską sureikšminu. Ėjome per mišką. Dairiausi ir vis klupinėjau. Taigi, kad būtų patogiau Louis dešine ranka apkabino mane per liemenį, o kairiąją - prilaikė mane už rankos.
-Tu tokia nerangi, Leila.
-Žinau, ačiū, kad priminei, - piktai atrėžiau.
-Ko tokia pikta, mažyte?
-Aš nepikta, - atsakiau.
Įėjom į jo namą. Tik tada supratau, jog būsiu čia visą naktį. Tai klaida. Tai tikrai buvo didelė klaida. Mano kvepavimas padažnėjo.
-Viskas gerai? - paklausė.
Palinksėjau ir jis patraukė savo rankas nuo manęs. Mano gerklė džiuvo.
-Ar turi ko išgerti?
-Vandens.
-Tiks, - palinksėjau.
Jis dingo iš koridoriau ir aš nervingai pasimuisčiau. Jis grižo po kelių akimirkų.
-Ačiū, - padėkojau imdama į rankas puodelį.
Viską išgėriau greitai ir padaviau tuščią stiklinę Louis.
-Iš kur pasidarei tokia kuklutė?
-Nežinau, - tyliai pasakiau.
-Eime, Leila, - paėmė mano ranką ir nuvedė į kambarį antrame aukšte. - Gi neįkasiu.
Pasižiūrėjau į sujauktą lovą.
-Tu čia miegi? - paklausiau.
-Miegu mažai.
-Dažnai būni su merginomis? - pakilnojau antakius ir nuklojau viską nuo lovos.
-Neturėjau merginos jau... daugybę metų.
-Oh.
Paklojau lovą ir atsisėdau ant jos.
-Ką man papasakosi? - nekantravau.
-Na. Nežinau nuo ko pradėti.
-Nuo pradžių?
-Ne. Tai sužinosi vėliau, meile.
-Kodėl tu vadini mane taip? - paklausiau ir jis atsisėdo šalia.
Louis veide atsirado šypsena. Vaikinas atsisėdo visai šalia manęs. Prikandau lūpą ir akimirkai žvilgtelėjau į jo lūpas.
-Leila, tu neįsivaizduoji kaip senai miegojau su mergin-
Nespėjus jam pabaigti sakinio aš pašokau nuo lovos. Paklaikusi žiūrėjau į jį. Jis atsivedė mane čia, į miška, vien tam, kad permiegotų su manimi.
-Aš- aš... turiu eit namo.
-Lei, ne, - pašoko nuo lovos. - Aš nežadu tau daryti to ko nenori.
-Pažadi?
-Dieve, Leila, - Louis ištiesė rankas ir prisitraukęs mane apkabino. - Nebijok manęs. Ir prašau daugiau niekad nežiūrėk į mane tokiu išsigandusiu žvilgsniu.
-Aš tavim labiau pasitikėčiau jeigu dabar paleistum mane ir nelaužytum mano nosies, - pasakiau bandydama priglausti veidą prie kietos Louis krūtinės taip, kad mano vargšė nosis nekentėtų. - Ir jeigu viską papasakotum.
Louis paleido mane ir atsisėdo ant lovos. Paplekšnojo šalia savęs.
-Louis, aš noriu tavęs kai ko paklausti, - atsidusau atsisėsdama. - Galbūt tu pamanysi, jog aš pakvaišus, tačiau vakar naktį...
Sustabdžiau save. Ne, tai taip kvaila.
-Klok, Leila.
-Aš priglaudžiau savo ausį prie durų ir girdėjau balsus.
-Tai normalu, - nusijuokė. - Tik klausytis svetimų pokalbius... nemandagu, katyt.
-Viduj niekas nekalbėjo, Louis. Atrodo lyg durys kalbėjo su manimi.
Louis akimirkai nutilo.
-Prasideda, - tyliai, lyg sau ištarė.
