Iš Leilos pozicijos
-Viskas gerai? - po kurio laiko paklausė Harry.
Sėdėjau susigūžusi ant jų džipo galinių sėdynių. Pasukau galvą į Harry ir papurčiau galvą. Nežinojau kur mes važiavome bet man ir nerūpėjo. Jaučiausi pervargus. Tačiau turėjau būti dėkinga Harry... Jis buvo tas, kuris ištraukė mane iš vandens. Nuvedė mane į džipą. Prie vairo buvo Liam, o šalia sėdėjo Niall. Gale sėdėjom dviese. Aš ir Harry.
-Kur tas vaikinas? - paklausė jis.
Šiek tiek susiraukiau.
-Koks vaikinas? - mano balsas buvo kimus.
-Tas, - sukuždėjo. - Su kuriuo tu trindavaisi.
-Louis..?
-Nežinau koks jo vardas.
-Louis, - palinksėjau, bet tada sumojau kitą dalyką.
O jei jie kaip ir medžiotojai nori mus nužudyt? Taip... Jie nori mūsų atsikratyti. Lėtai siekiau durelių rankenos. Manęs taip lengvai nepaims! Išgirdus, kaip spragteli durelių užraktas supratau, kad galbūt ir klydau.
-Klausyk, - dabar prabilo Liam. - Mes tau nieko blogo nepadarysime, gerai?
-Tai kodėl aš čia?
Liam pasuko vairą ir mes įvažiavome į mišką.
-Mes norime padėti, - paaiškino Niall.
-Taip. Mes tikim, kad visą šitą... - Harry pritrūko žodžių.
-Visą šitą skerdynių erą galim pabaigti taikiai. Daugiau jokių mirčių. Net ir tas tavo Louis nenusipelnė mirti.
-Taigi, - palinksėjo Niall. - Ar kada skaitei miestelio mitą?
-Meilės bučinys... - sukuždėjau ir susigūžiau labiau.
-Būtent. Ir manom, kad tu jam gali padėti, - nusišypsojo Harry.
-Tai nepadeda, - mano akyse susikaupė ašaros. - Tai nė karto nepadėjo.
Mašinoje stojo tyla.
-Jūs bandėt? - paklausė Liam.
Palinksėjau.
-Kelis kartus... Iš tiesų... Daug kartų. Bet iš dalies tai padėjo, - suskubau paaiškinti, kol jie nepersigalvojo.
Juk jie galėjo tiesiog nužudyti Louis. Ir viskas būtų baigta.
-Louis dabar nebežudo.
-Tai puiku! - suriko Niall.
-Tai sakai viskas jau išspręsta? - paklausė Liam.
Giliai įkvėpiau ir papasakojau jiems viską. Papasakojau kas įvyko tą siaubingą naktį, kai pirmą kart sutikau Nelabąjį. Papasakojau ir apie tai, jog Velnias nori atkeršyti Louis per mane. Nors tiksliai nežinojau kodėl būtent per mane. Papasakojau ir kaip Lou dingo. Kai pabaigiau pasakoti Liam sustabdė mašiną prie namo. Jis buvo visai nedidelis.
-Eime, turim pasikalbėti su Zayn, - ištarė Liam išlipdamas.
Išlipau iš mašinos ir aš. Harry priėjo prie manęs.
-Mes jį rasim.
Palinksėjau. Žinojau, kad jį rasim. Privalėjom jį rasti.
-Jai pirmiau reikia pailsėti, - nutare Zayn nužvelgęs mane.
-Aš visai sutinku su juo. Man reikėtų, - nutilau susigėdusi.
-Nuo šiol čia visi savi, taigi klok drąsiai ko tau reikia, - padrąsino mane Harry.
-Aš jau seniai žinok... Besiskutau kojas... Man kiek nejauku dėl to, - sumurmėjau.
Visi vienu metu su palengvėjimu atsiduso. Pasimetusi apžiūrėjau visus
-Nepagalvok nieko blogo! - iškėlė rankas Niall. - Nežinau kaip kiti, bet jau maniau, kad pradėsi kalbėt apie savo menesines.
Mano akys išsipūtė, o skruostai įraudo.
-Aha, gerai, - pasimuistė Liam ir patrankė Niall per nugarą, gan skaudžiai pasakyčiau. - Nulėksiu į miestą ir nupirksiu tavo erm... Reikmenis.
Liam pasiėmė mašinos raktelius ir išėjo iš namo.
-Zayn, padaryk man valgyt, - išsišiepė Niall.
-Einam, - pavartė akimis. - Tu alkana, Leila?
Papurčiau galva. Zayn palinksėjo ir praeidamas pro mane patapšnojo per petį.
-Jauskis kaip namie.
Atsisėdau ant sofos. Šalia atsisėdo ir Harry.
-Nori pasižiūrėti ką nors? - paklausė paimdamas į ranką pultą.
Trūktelėjau pečiais ir susigūžiau.
-Jam viskas bus gerai, - bandė mane nuraminti.
-Iš kur jūs apie jį žinot? - paklausiau.
Jie apie mane žinojo pakankamai. Laikas ir man šiek tiek sužinoti apie juos.
-Mūsų tėvai ir tėvų tėvai, ir tėvų tėvų tėvai domėjos tokiais dalykais. Nors žinome ne tiek daug.
-Tai čia šitas visas tas... Reikalas... Eina iš kartos į kartą?
-Galim sakyt ir taip, - nusišypsojo.
-Palauk, - prisiminiau. - Tu ir Caslynn...
-Viskas nutraukta, - patvirtino rimtu veidu.
-Kodėl? - susiraukiau. - Maniau, kad jūs vienas kitam patinkat.
-Man ji patinka, tačiau dabar santykių man nereik. Pirmiau reikia baigti reikalą su Lou.
-O likusieji taip pat vieniši? - paklausiau.
-Tu netaip darai! - pasigirdo riksmai iš virtuvės.
-Niall, tiesiog sėdėk ir tylėk arba eik nervuok ką nors kitą.
Harry nusijuokė.
-Nevisi. Liam ir Zayn turi paneles. O Niall ir aš vieniši. O ką, jau pamiršai savo Louis?
-Ne... Ne dėl to klausiau! Tiesiog jei Liam ir Zayn turi merginas ir jos jiems nekliudo... Tai kas stabdo tave?
Harry kietai sučiaupė lūpas. Į kambarį įėjo Niall.
-Kas geresnio?
-Kaip jus mane suradot? - paklausiau suvokus, kad nežinojau atsakymo į šitą klausimą.
-Mes tave stebėjome, - sukuždėjo gąsdinančiu tonu Niall.
Pakėliau antakius. Harry pavartė akis ir trenkė Niall į galvą.
-Važiavome iš parduotuvės namo ir užmatėm tave. Nutarėm pasekti ir galbūt pasikalbėti. Tada tu vos savęs nepaskandinai.
-Mane supo juodi dūmai!
Abu jie keistai pažiūrėjo į mane.
-Jūs nematėt jų? - susiraukiau.
Niall papurtė galvą, o Harry sutrikęs spoksojo į mane.
-O matėt, kad vanduo buvo raudonas? - su menkute viltimi paklausiau.
Lyg susitarę jie papurtė galvas.
-Velniai rautų, - sumurmėjau. - Man tikrai pasimaišė protas.
-Nemanai, kad tai kaip nors galėjo būt susiję su Louis? - paklausė Niall.
Patrūkčiojau pečiais.
-Mums reikia, kad dėtaliai viską papasakotum kas tau nutiko nuo to laiko kai... - Harry akimirkai susimąstė. - Nuo to laiko, kai tavo tėvas išėjo kartu su Lou.
Žiojausi pasakoti, bet Niall nutraukė mane.
-Tai turi žinoti visi.
-Gerai, palauksime Liam. Jei tu nieko prieš, Leila, - atsisuko į mane Harry.
-Viskas gerai. Galim jo palaukti.
-Leila! - išgirdau savo vardą šaukiamą iš virtuvės.
Pašokau nuo sofos ir nutipenau į virtuvę.
-Taip? - paklausiau.
Zayn nustebęs pasižiūrėjo į mane.
-Atėjai...
-Juk šaukei, - sutrikau.
-Taip, bet esu įpratęs, jog visi tiesiog šaukiame per namą... Nesvarbu. Nori arbatos? - paklausė toliau raikydamas duoną.
-Taip, em, tau gal padėti? - pasisiūliau.
-Jei nori, - truktelėjo pečiais.
Pradėjau pjaustyti daržoves.
-Žinai, tu reaguoji labai... Šaltai. Žinant kokia situacija. Tai šiek tiek keista, - sumurmėjo.
-Aš nežinau kaip reaguoti, Zayn... Aš bijau visko. Labiausiai bijau netekti Lou. Uh, tai tikriausia kvaila. Mes juk ne taip jau ir ilgai bendraujame. Ir plius jis beveik nužudė mano motiną. Neturėčiau jausti tokio prisirišimo prie jo. Tačiau jaučiu. Ir žinau, kad dabar turiu būti stipri. Nes jis kažkur yra ir laukia, kol viskas baigsis.
-Em, kodėl tu tokia tikra, kad jis dar gyvas, Leila? Nenoriu žlugdyt vilčių, tačiau nepamiršk, jog mes nežinome ar jis tikrai gyvas.
-Jis gyvas. Aš tai žinau.
Išgirdau kaip atsidaro lauko durys.
-Leila! Ateik čia! - sugriaudėjo Liam balsas.
Beveik bėgte nulėkiau į koridorių. Liam atkišo man savo telefoną. Pasimetusi paėmiau jį ir pažiūrėjau į atidarytą nuotrauką.
-Ar pažįsti tą vyrą? - paklausė.
-Jis mano tėvas... - sukuždėjau.
Širdis krūtinėj akimirkai sustojo.
-Manau aš jau turiu planą, - palinksėjo galva Liam. - Ir jį pradėsim vykdyt jau rytoj.
