Negalėjau apsakyti visų jausmų verdančių manyje. Jaučiausi neapsakomai laiminga, kad galiausiai radau Louis. Sunerimusi, nes jis sužalotas. Išsigandusi, nes nežinojau kaip mes iš čia išsigelbėsim ir kas nutiko Liam.
-Atsipalaiduok, - sukuždėjo Louis. - Viskas bus gerai.
-Kaip jautiesi? - sutelkiau visą savo dėmesį į jį.
-Man viskas bus gerai. Aš stiprus vaikinas, Leila. Tačiau... Kodėl atėjai čia? Kaip radai mane? - nors jo balsas buvo nusilpęs jis vis tiek iš paskutiniųjų kalbėjo.
-Ša, ša, - sukuždėjau ir stipriai apkabinau jį. - Ėjau iš proto be tavęs, Louis. Atleisk, tai aš dėl to kalta.
-Kaip radai?
-Na, - nutęsiau. - Skaitykim, žinojau kur eiti. Bent jau mano pasąmonė žinojo. Em.. Buvau lyg ir praradus sąmonę ir išsiraižiau žemėlapį ant pilvo.
-Išsiraižei?
-Išsipjausčiau, išsiraižiau tas pats.
-Kas ten per vaikinas?
-Liam, - pasakiau staiga prisimindama jį. - Dieve tikiuosi jam viskas gerai!
-Nereikėjo tau čia važiuoti, - jis galiausiai atsimerkė.
Jo akys užgniaužė man kvapą. Net skaudėjo širdį kaip buvau jų pasiilgusi.
-Reikėjo, Lou, reikėjo. Būčiau išprotėjusi be tavęs, Louis. Myliu tave.
-Myliu tave taip pat, Leila. Tačiau čia pavojinga. Tie vyrai-
-Nori mane nužudyt, - nutraukiau jį. - Žinau tai. Tačiau mes taip lengvai nepasiduosim, tiesa?
-Tau nereikėjo čia ateiti, - užsimerkė.
-Bet aš negalėjau palikti tavęs čia.
-Tau reikėjo palikti mane čia.
-Jie manęs nenužudys. Mes išsigelbė-
-Aš silpnas. Aš nepajėgsiu apginti tavęs.
-Aš neesu silpna, Lou.
-Leila, tu net neįsivaizduoji... - sukuždėjo. - Nė neįsivaizduoji su kuo mes turim reikalų.
-Jie tik keli seniai, Louis. Kaip nors susidorosime.
-Ne dėl medžiotojų aš čia suku galvą, meile. Mes turime reikalų su šiek tiek... Aukštesnėmis galiomis, Leila.
-Su kuo? - susiraukiau.
-Su juo.
Pasimetusi žiūrėjau į jį. Išgirdau sprogimą virš mūsų ir pradėjau klykti.
-Ššš, mums čia saugu, nesijaudink, - ramino mane Louis.
-Bet Liam, - mano akyse susikaupė ašaros. - Aš turiu nueiti ten patikrinti.
-Jam viskas bus gerai, Leila. Kad jau atėjai čia, į tokį pavojų pas mane, tavęs nebepaleisiu iš akių.
-Bet Liam ten. Kas jeigu jam kas nutiko?!
-Pasilik čia, prašau.
Atsistojau ir apsidairiau.
-Mums reikia tave išvaduoti, Louis. Ir tada kaip nors sutvarkyt tavo žaizdas.
Vaikščiojau aplink ieškodama ko nors kas padėtų jį išlaisvinti. Išgirdau barškančias grandines ir pasisukau į Louis. Jis stengėsi išsivaduoti pats. Tačiau jam nekaip sekėsi.
-Lou, pataupyk jėgas, aš tau kaip nors padėsiu.
-Ne. Aš. Kaip. Nors, - sunkiai išstenėjo.
Po dar kelių minučių ieškojimo radau vieną dėžę. Apverčiau ją. Įvairūs daiktai pabiro ant žemės. Čia radau ir pjūklą. Pakėliau jį ir atsisukau į pavargusį Louis. Pakėliau ir parodžiau pjūklą jam.
-Ar jis gali mums padėti?
Louis sunkiai pramerkęs akis pasižiūrėjo į daiktą mano rankoje. Trūktelėjo pečiais. Priėjau prie jo ir pabandžiau nupjauti tą sunkią grandinę.
-Tai veikia! Lou! Jis pjauna! Tuoj, tuoj išlaisvinsiu tave, Louis!
Pasižiūrėjau į jo veidą ir aiktelėjau. Jo lūpų krašte matėsi tamsiai raudonas skystis.
-Ne, Louis, ne... - mano širdis pradėjo šelti krūtinėje.
Greičiau pradėjau pjauti grandinę. Liko visai nedaug, kai staiga pjūklas lūžo.
-Ne! Ne, ne, ne...
Numečiau pjūklo rankeną, kuri teliko mano rankoje ir pasistengiau rankomis nuplėšti grandinę. Tačiau, žinoma, nieko iš to neišėjo. Atsisėdau ant jo kelių ir rankomis suėmiau jo veidą. Pajutau šiltą skystį ant savo delno, bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio.
-Atsimerk, Lou, atsimerk...
Jo akys lėtai prasivėrė.
-Viskas gerai? - paklausiau.
-Taip... Tik... Šiek tiek skauda, - susiraukė.
-Ką skauda, Louis?
-Viską.
-Aš negaliu viena tavęs išgelbėt. Mums reikia pagalbos.
Atsistojau ir priėjau prie kopečių. Užlipau jomis ir pabandžiau atidaryt duris, tačiau jos neatsidarė. Bandžiau kelis kartus. Tačiau jos nejudėjo iš vietos. Išgirdau šnypštimą ir apsidairiau. Louis gulėjo ir giliai kvėpavo. Tačiau tas šnypstimas sklido ne nuo jo. Jis sklido kažkur už manęs. Atsigręžiau ir išvydau tą šlykštų veidą, Nelabojo veidą, kvėpuojantį į mane. Suklykiau ir paleidau kopečias.
Iš Louis pozicijos
Leilai staiga suklykus pramerkiau savo sunkius akių vokus. Išvydau ją krentančią. Norėjau pribėgti prie jos, bet mano kūną vis dar varžė grandinės.
-Leila, - mano balsas šį kart buvo stipresnis.
Leila krito ant dulkėtų grindų. Tada staigiai apsivertė jog gulėtų ant nugaros ir pradėjo ropoti atbulomis. Jos išsigandusios akys buvo įsmeigtos į kažką. Bandžiau suprasti į ką ji žiūrėjo, tačiau negalėjau. Mes čia buvom dviese. Leila staiga pradėjo drąskytis. Ji duso. Atrodė lyg bandytų patraukti nematomas rankas nuo savo kaklo. Adrenalinas užvirė mano kraujyje. Supratau kas čia vyksta.
-Leila!
Iš paskutiniųjų pasistengiau nuplėšti grandines. Ir man pavyko. Vos ne vos atsistojau ant savų kojų, bet suklupau. Leila staiga giliai įkvėpė ir visa drebėdama susigūžė. Jos žvilgsnis buvo tuščias. Priropojau prie jos ir pabandžiau apkabinti ją, bet ji mane nustūmė ranka užkliudydama mano žaizdą pilve. Pasitraukiau ir susiraukiau. Skaudėjo velniškai.
-Leila, ar viskas gerai?
-Aš nenusipelniau gyventi, aš nenusipelniau gyventi, - kartojo. - Aš kalta, kad Louis šitaip kenčia. Jei ne aš viskas būtų buvę gerai. Aš nenusipelniau gyventi... Aš kalta, kad Louis šitaip kenčia. Jei ne aš viskas būtų buvę gerai...
Ji vis kartojo tą patį per tapatį.
-Leila, tu neesi dėl nieko kalta.
Mergina panardino savo pirštus į plaukus. Pradėjo rėkti.
-Matai kaip verti ją kankintis, Louis, - išgirdau Nelabojo balsą sau už nugaros.
Neatsigręžiau į jį. Žiūrėjau į rėkančią Leilą.
-Atšok nuo jos, - piktai liepiau.
-Atleisk, vaiki. Ji taip kankinsis visą gyvenimą, kadangi tu atsisakei mano darbo dėl jos.
-Tu negali taip daryti, - stipriai sugniaužiau kumščius.
-Dar ir kaip galiu, Louis Tomlinson. Bet galiu ir pradžiuginti. Kankintis jai liko nebedaug.
Staigiai atsigręžiau, bet jo ten nebebuvo. Kietai sukandęs dantis atsisukau į Leilą. Ji užsimerkė, tačiau po kelių akimirkų vėl išvydau jos akis.
-Lou? - paklausė prikimusiu balsu ir susiraukė. - Kaip tu išsilaisvinai?
Ji dairėsi bandydama suprasti kas vyko. Giliai atsidusau ir papurtęs galvą stipriai, kiek tik leido mano jėgos, apkabinau ją.
-Myliu tave, - sumurmėjau jai į ausį.
