-Kas prasideda? - paklausiau.
Louis papurtė savo galvą.
-Ką jos sakė?
-Durys?
-Ne, šio ryto pusryčiai, - pavartė akimis.
-Šį rytą jie buvo neįtikėtynai tylus, Louis, bet ačiū, kad domiesi, - prisimerkusi atšovkau.
Jis nusijuokė.
-O durys, jei tau įdomu, atrodo atkartojo pokalbius. Mano tėvų pokalbį. Kažką kalbėjo apie... melą, apie tai, kad ji nebūtų supratusi, - kalbėjau žiūrėdama į savo rankas.
-Ir tai viskas? - paklausė.
Šiek tiek paraudau ir papurčiau galvą.
-Tada... Tas pats pokalbis pasikartojo kelis kartus. Po to nusprendžiau grįšt į savo kambarį ir...
-Klauseisi ir savo durų? - paklausė, kai aš nutilau.
Palinksėjau ir pasižiūrėjau į jo akis.
-Na? - ragino mane.
-Girdėjau tavo balsą.
-Na žinoma, - tyliai sumurmėjo, lyg pykdamas.
-Atsiprašau..?
-Viskas gerai. Ką aš sakiau?
-Am, - suraukiau antakius mėgindama viską prisiminti. - Minėjai kažką apie ypatingumą, atrodo. Kad tai ne tik posakis. Paskui... galiu prisiekti, kad minėjai aštonioliktą gimtadienį. Dar mam atrodo sakei kažka apie mišką, namą, kažkokį išsaugotą vaikiną...
-Daugiau..? - pakėlė antakius.
-Nepamenu. Man atrodo daugiau nieko nesakei.
-Gerai.
-Nieko gero! Aš girdžiu keistus pokalbius priklaudus ausį prie durų. Louis, jei taip ir toliau aš atsidursiu beprotnamyje, kambary su minkštomis sienomis ir grindimis!
-Niekur neatsidursi jeigu tu niekam to nepasakosi, Leila, - ramiai nusišypsojo.
Papurčiau galvą. Louis padėjo savo rankas snt manųjų.
-Leila, tai tik pradžia. Bus dar daugybę keistų, nelogiškų dalykų. Turi prisiminti tik vieną. Tavo gyvenimas nėra paprastas ir tu turėtum pradėt tikėti mistinėmis būtybėmis.
Kelias minutes bandžiau suprasti ką jis ką tik pasakė. Daugybė keistų ir nelogiškų dalykų? Mistinės butybės?! Ar jis tyčiojasi?
-Sakiau, kad tau kažkiek papasakosiu. Taigi pradėkime nuo kelių asmeniškų dalykų. Man yra šimtas trisdešimt keturi metai.
-Gerai, dabar jau užteks! - pasibjaurėjau. - Taip ir maniau, kad pasakydama tau apie duris!
-Gerai, pamirškim mano amžių. Klausk ko tik nori.
-Jeigu teigi, kad tau šimtas dvide-
-Šimtas trisdešimt keturi, - pataisė.
-Aha, - pavarčiau akimis. - Tai jeigu tau tiek metų kelintais metais tu gimei? - pergalingai išsišiepiau ir sunėriau rankas ant krūtinės.
Jei jis iškarto neatsakys, tada bus pričiup-
-Tūkstantis aštuoni šimtai aštuonesdešimtais metais, gruodžio dvidešimt ketvirtą.
Mano lūpa atvipo. Kaip jis taip greitai suskaičiavo? Pala, gal jis pasakė betkokią datą? Stengiausi kuo greičiau mintyse suskaičiuoti. Bet manau teks pasitikėti juo.
-Nesvarbu, - subambėjau po nosimi. - Kodėl aš tą naktį atsidūriau ligoninėje?
-Vau, eini iškarto prie reikalo, tiesa?
Palinksėjau ir nusižiovavau.
-Na, šieip tu nesuprasi-
-Taip ir maniau, - tyliai atsidusau. - Gal geriau eime miegoti? Pasikalbėti galėsime ir ryte.
Atsistojau nuo lovos, Louis taip pat.
-Kur aš miegosiu? - paklausiau.
-Čia, - parodė į lovą.
-O tu..?
-Taip pat čia, - nusišypsojo.
-Juokauji, tiesa? - prunkštelėjau.
-Ne, aš bijau vienas miegoti.
-O kaip kitom naktim miegi?
-Svajoju apie tave, tad saldžiai užmiegu, - išsišiepė kreiva šypsenėle.
Nuraudau ir nuleidau žvilgsnį. Louis nuėjo prie spintos ir aš pakėliau akis.
-Ar tu turi spalvotų drabužių? - paklausiau pastebėjusi, kad jo spintoje vyravo tris spalvos: juoda, balta ir pilka.
-Aha, tik matai savo vaivorykštės spalvų suknelę palikau prie savo makiažo, - pavartė akimis.
-Ne apie tokius spalvotus drabužius kalbėjau. Man atrodo tau tiktų mėlyna spalva, - tyliau pasakiau.
Louis atsisukęs į mane šyptelėjo ir atidarė apatinį stalčių. Lėtai priėjau ir žvilgtelėjau žemyn. Čia buvo įvairesnių spalvų marškinėlių. Pasilenkiau ir paėmiau mėlynus marškinėlius su baltais dryžiais.
-Man jie patinka, - pasakiau ir norėjau padėti atgal, bet Louis sugavo mano riešus.
-Gali miegoti su jais.
-Ačiū, - padėkojau žiovaudama.
-Ar turėčiau tave palikti vieną ar tu nieko prieš jei aš čia..?
Rūščiai debtelėjau į jį ir jis supratingai linktelėjęs išėjo. Nusispyriau batus. Atsidėdau ant lovos ir tingiai nusomoviau savo palaidinę, kelnės taip pat dingo nuo mano kojų. Pusnuogė, vien su apatiniais, atsiguliau ir kelioms akimirkoms užsimerkiau. Jaučiausi tokia išsekusi. Krūptelėjau pajutusi rankas ant savo pečių. Pramerkiau akis ir pamačiau Louis žydras akis. Suvokimas, kad guliu beveik nuoga, buvo staigus ir greitai išsklaidė miegus, lyg šalto vandens srovė. Norėjau prisidengti Louis marškinėliais, kuriuos davė man, tačiau pastebėjau, kad jis juos laiko rankose. Louis prikando lūpą, slėpdamas šypseną ir padavė man marškinėlius. Skubiai juos užsidėjau. Atsistojau nuo lovos, kad marškinėliai lengviau kristų ant mano kūno ir uždengtų kaip imanoma daugiau nuogos odos.
-Tau reikėtų šiek tiek įdegti, - pakomentavo Louis.
-Man gerai ir taip kaip yra, - vėl nusižiovavau.
Louis nusijuokė ir patraukė apklotą nuo lovos.
-Gulkis, -paliepė.
Palinksėjau ir atsigulusi beveik iš karto užmigau. Na, nevisai užmigau. Buvau tokioj keistoj būsenoj. Jaučiausi lyg miegodama, tačiau viską girdėjau ir jaučiau. Louis ranka atsargiai prisilietė prie mano šono. Supratęs, kad aš nesipriešinu, ar miegu, jis apkabino mane per pilvą ir lėtai prisitraukė prie savęs. Kaip įmanoma tramdžiau šypseną ir pasimusčiusi prisiglaudžiau prie jo kuo arčiau. Tai buvo pirmas kartas, kai miegu su vaikinu šitaip prisiglaudus. Ir man tai patiko.
Vyriškos rankos slinko mano klubais. Atsimerkiau ir pamačiau Louis. Vos sutramdžiau juoką pastebėjus jo vaivorykštės spalvų marškinėlius. Vaikinas palinko link manęs ir jo rankos nuslydo žemyn ten, kur baigiasi šlaunys ir prasideda mano užpakalis. Jis suspaudė mano odą ir aš užšokau ant jo. Mano kojos apsivijo jo liemenį, o lūpos atsirado ant jo kaklo. Patraukiau veidą nuo Louis ir aiktelėjau. Jo čia nebebuvo. Kabėjau ore tris sekundes ir staiga pradėjau kristi žemyn. Aplink mane nieko nebuvo, čia tuštuma.
Pašokau lovoje ir atsimerkiau. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau ir apsidairiau. Kambary ir lovoje buvau viena. Pasižiūrėjau žemyn į savo kūną. Buvau su Louis dryžuotais marškinėliais. Gerai, taip ir užmigau. Atsistojau iš lovos ir suglaudžiau kelius. Mano kojos buvo per nuogos. Užsidėjau savo džinsus, bet Louis marškinėlius pasilikau. Jie dideli ir juose patogu. Bet šiek tiek per ilgi. Suėmiau marškinėlių šonus ir surišau mazgą šiek tiek žemiau savo bambos. Dabar gerai, tačiau mano plaukai- Jie surišti? Nepamenu, kad vakar būčiau juos surišusi. Palikau tą netvarką ant savo galvos ir išėjau iš kambario. Šio namo beveik nepažįstu, bet vis tiek pradėjau klaidžioti ieškodama Louis. Radau jį virtuvėje. Jis stovėjo atsukęs man nugarą ir pylė karštą vandenį į puodelį. Patalpoj pasklido kavos kvapas.
-Labas rytas, - pasisveikino neatsisukęs.
Nežinojau, jog jis žino, kad stoviu čia, tačiau vis tiek pasisveikinau.
-Labas. Man nepadarei? - paklausiau.
-Ne, - atsisuko. - Bet vanduo dar karštas. Gali pasidaryti, jei nori.
-O tu gal gali padaryti? - paklausiau nusišypsodama.
-Tingiu, - numodamas ranka pasakė ir įsidėjo į kavą cukraus.
Visgi reikėjo mažiau tikėti romantiniais filmais ar knygomis! Bent jau Louis nebuvo tas mano "princas ant balto žirgo". O kodėl turėtų? Mes beveik nepažįstami, nors jis, atrodo, mane pažįsta gerai.
-Ar tu surišai man plaukus? - paklausiau.
-Taip. Jie vis lindo man į burną, nosį ir akis.
Prunkštelėjus nusijuokiau.
-Nereikėjo tada manęs šitaip prisitraukti.
Jo veidas šiek tiek ištįso.
-Tu jautei tai?
