Vaikinai visi atsisuko į mane. Visi sustingo.
-Nejuokauk, nes šis pokštas visiškai nejuokingas, Lou.
-Aš kalbu visiškai rimtai, mažute. Pagalvok. Kai tavyje bus mažutis, visiškai nekaltas vaikelis jie tikrai tavęs nežudys.
-O tu?
-Man jie nieko nepadarys. Juk pati tai supranti.
-Ne, nesuprantu.
-Juk jie turėjo milijonus galimybių mane nužudyti tada kai tupėjau jų suknistam garaže.
-Lou, - atsidusau. - Apie tai nė nesvarstysime.
Atsistojau ir nuėjau į kambarį. Neturėjau nė menkiausio noro tapti nieščia. Atsisėdau ant sofos ir panardinau rankas į plaukus. Louis po akimirkos atsirado šalia manęs.
-Nejau apie tai net nepagalvosi, Leila?
-Louis, tai visiškai neprotinga. Pasižiūrėk į tai blaiviu protu. Man dar visi metai mokykloj! Nežadu tapti motina dabar!
-Arba tai, arba atgal į psichiatrinę.
-Nei vienas! - aiktelėjau. - Louis, vaikas yra rimtas dalykas. Jei aš pagimdyčiau mes taptume tėvais. Atsakomybė visam gyvenimui!
-Bet tai vienintelė mūsų viltis išbristi iš šito šūdo.
-Nenoriu, kad mano kūdikis gimtų tik tam, kad išgelbėtų mūsų kailius.
Louis iškarto suvokė link kur aš sukau. Suprato, nors pati to nesuvokiau.
-Tavo tėvų ir mūsų situacijos yra visiškai skirtingos. Nejau nematai to.
-Nenoriu, Louis, nenoriu, - kartojau. - Kūdikis yra per daug rimta.
-Prašau, tik pagalvok apie tai, meile.
-Louis, ar tu pats girdi ką siūlai? - papurčiau galvą.
-O kodėl gi ne, meile?
-Kartoju paskutinį kartą, Louis. Aš esu per jauna, man dar visi metai mokykloj. Negriausiu savo ir vaiko ateities.
-Ne. Negriausi, tačiau sukursi, mažute.
-Kaip mes jį išlaikysime? Nei vienas neturime nuolatinio darbo.
-Aš įsidarbinusiu, - žadėjo.
-Tai kvaila.
-Tai gali pavykti.
Giliai atsidusau ir susiėmiau už galvos. Juk tai taip kvaila!
-Tai vienintelė viltis, meile. Meldžiu, - Louis paėmė mano rankas ir pabučiavo jas. Ilgai svarsčiau, tačiau buvo per daug sunku įsivaizduoti save kaip motiną...
-O dėl mokslų, - nutęsė. - Meile, mes jau įklimpę, negalim niekur eiti iš čia. Tai kodėl manai, kad galėsi ramiai eiti į mokyklą?
Giliai įkvėpiau ir viską bandžiau apgalvoti. Juk jis sako tiesą, medžiotojai tikriausiai manęs ieškos ten. Pasižiūrėjau į savo pilvą.
-Tai taip taip-
-Kvaila? - paklausė.
Palinksėjau galva.
-Ką apie manys kiti.
-Koks skirtumas ką apie tave manys kiti. Svarbiausia, kad tu liksi gyva, meile.
-Man reikia... - atsistojau. - Pamąstyti... Apie visą tai. Ir man reikia gryno oro.
Louis sugavo mano ranką ir pats atsistojo.
-Tu viena niekur neeisi.
Žinojau, kad ginčytis nė neverta.
-Tu teisus. Galbūt Liam sutiks eiti kartu, - sumurmėjau ir ištraukiau savo ranką.
-Žinai, galiu ir aš tave palydėti, - nurijo seiles ir meiliu žvilgsniu pažvelgė į mane.
Papurčiau galvą ir priėjusi pabučiavau jo lūpas.
-Tu mane per daug blaškai. Man reikia ir trečios nuomonės, - atsidusau ir išėjau iš kambario ieškodama Liam.
Radau jį svetainėje kalbantį su Niall.
-Liam, - kreipiausi į jį.
Vaikinai atsisuko į mane. Niall nusišypsojo man ir atsistojęs išėjo. Atsisėdau šalia Liam.
-Ei, em, galbūt nori eiti pasivaikščioti? - paklausiau.
-Dabar? - paklausė.
Palinksėjau ir sukandau apatinę lūpą.
-Palauk, tuoj... Einu tik pasiimti pora dalykų ir galėsime eiti.
Palinksėjau.
-Lauksiu tavęs koridoriuje.
Nuėjau į koridorių ir atsisėdau ant batų dėžės.
-Būk atsargi, - krūptelėjau kai Louis staiga atsidūrė šalia manęs.
Padėjau galvą ant jo peties ir tyliai atsidusau. Šiek tiek įsiskaudėjo galvą nuo visų minčių. Liam atėjo ir linktelėjo man. Pakštelėjau Louis į skruostą ir atsistojusi išėjau kartu su Liam. Kurį laiką ėjome mišku tyloje. Kurį laiką tyla man patiko. Tačiau galiausiai ji man igriso. Norėjau su juo pasikalbėti, bet kažkas stabdė mane.
-Sunku apsispręsti tiesa? - galiausiai prabilo jis.
-Neįtikėtinai sunku.
-Bijai?
-Galima ir taip sakyti... Bijau, kad... Daug ko bijau.
-Na pavyzdžiui?
-Kas jeigu šis planas nesuveiktų...
-Jis turi suveikti, Leila.
-Tai tu ir manai, kad tai geras planas? - kiek suraukiau antakius.
-Nesakau nei kad jis geras, nei kad blogas. Jokiais būdais nesakau, kad tu privalai susilaukti vaiko. Tiesiog sakau ką manau aš.
-Bet jeigu jie vis tiek kesinsis į Louis gyvybę?
-Kiek jis jau yra gavęs kuklų, Leila... Manau, kad jis tai išgyventų. Plius, medžiotojai gali pamanyti, kad tai rimta ir Lou ištiesų pasikeitė. Juk kiek laiko nėra jokių nužudymų.
-O kas jeigu jis supratęs, kad vaiko priežiūra yra jam per sunkus dalykas ir jis mane tiesiog paliks su kūdikiu ant rankų?
-Jis to nepadarys. Tu jam esi visas gyvenimas.
-O jei aš negaliu pastoti? Juk ir tokia galimybė yra...
-Oh, negalvojau apie tai... Bet abejoju, kad tau gali taip būti.
-O jeigu pagimdysiu vaiką, kuris bus nesveikas? Bijau sugriauti jo gyvenimą, - paglosčiau savo pilvą.
Liam apkabino mane per pečius.
-Viskas bus gerai. Tau tereikia nuspręsti ar tu tam pasiryžusi.
-Bet aš taip bijau.
-Leila, tu kalbi su žmogumi, kuris vos išgyveno... Ir kad ir kiek man teko iškentėti, kiek teko lankytis ligoninėse... Esu laimingas, kad gyvenu. Esu dėkingas, kad mama mane pagimdė.
-O kaip mes tą vaiką išauginsime, hm? Aš net nebaigiau mokslų... Vaiką išauginti yra brangu. Mes to... Nežinau kaip tai galėtumė... Be darbo...
-Leila, tu juk turi mus! Mes tau visada padėsime ir palaikysime. Tiek emociškai, tiek finansiškai.
Apkabinau stipriai jį.
-Ačiū... Bet mes ir patys kaip nors turime užsidirbti...
-Viskas bus gerai, - padėjo rankas ant mano pečių.
-O mokslai?
Vaikinas kiek suraukė kaktą mąstydamas.
-Mes tau galim suveikti atestatą.
-Aš nebaigiau dvyliktos klasės.
-Ir nereikės. Manau rasim būdą kaip tai sutvarkyti. Dabar galvok tik apie save, Louis... Ir galbūt vaikelį.
-Mano tėvai...
-Kai tik pavojus praeis galėsi grįžti pas tėvus.
-Ar galiu jiems paskambinti?
-Geriau nereikia. Parašyk laišką, o aš pasirūpinsiu, kad jis pasiektų tavo tėvus gerai?
Palinksėjau ir atsidusau. Kaip tėvams viską paaiškinti?
-Gal jau galime eiti namo?
Liam palinksėjo ir mudu grįžome. Koridoriuje mus pasitiko Louis. Pamatęs mane atsipalaidavo ir apkabino.
-Galime pasikalbėti? - sumurmėjau tyliai į jo ausį.
Nespėjau sureaguoti kai jau buvome kambary.
-Nedaryk taip daugiau, - subariau ir atsisėdau ant lovos.
Louis atsisėdo šalia.
-Tai..?
Neatsakiau, tiesiog apkabinau jį ir stipriai pabučiavau. Louis šiek tiek pasitraukė.
-Ar tai reiškia taip?
-Lyg ir, - prikandau lūpą. - Mes dabar turbūt turėtumė padaryti,.. tai.
Louis išsišiepė ir pradėjo bučiuoti mano kaklą. Jausmas malonus, tačiau negalėjau tuo mėgautis taip kaip norėjau. Dabar jaudinausi ne dėl būsimo mūsų vaiko... dabar jaudinausi dėl savo pirmojo karto.
