Tyliai priėjau prie namo. Užlipau aplūžusiais laipteliais. Džiaugiausi, kad čia nebuvo durų. Kitaip turėčiau jas praverti. Ir esu įsitikinusi jos būtų sugirgždėjusios. Įsėlinau į vidų.
-Ko tau reikia iš manęs? - kalbėjo vyras.
Niekas jam neatsakė. Perėjau koridorių ir įėjau į kambarį. Aukšta figūra buvo atsukusi man nugarą, negalėjau jo įžiūrėti. Buvo per tamsu. Bet užtat šiokia tokia šviesa iš kiemo apšvietė kitą vyrą. Jis buvo priklupęs prieš aukštąjį ir maldavo jo pasigailėjimo. Aukštojo vaikino rankos buvo ant vaikino kaklo. Smaugiamasis pastebėjo mane. Jo akys išsiplėtė. 'Bėk' be garso žopčiojo. Galbūt turėčiau klausyti jo, bet negalėjau jo palikti čia. Dairiausi ieškodama bet kokio daikto, kurį galėčiau panaudoti kaip ginklą. Vyro žvlgsnis vis dar buvo įsmigęs į mane. Buvau tokia pasimetusi. Ką aš turėčiau daryti? Pasimetusi žiūrėjau į vaikina. Aukštasis vaikinas patraukė vieną ranką ant aukos galvos, kol kita nuslydo ant peties. Ir tai įvyko. Mano akivaizdoje vyrui buvo nurauta galva. Aukos akys akimirkai plačiai atsimerkė ir ramiai ir lėtai užmerkė akis. Mano akyse pradėjo kauptis ašaros, o drebančia ranka užsidengiau burną, kad nepradėčiau garsiai kūkčioti. Galva ir kūnas nukrito ant žemės. Ašaros riedėjo per mano skruostus ir ranką. Lėtai ėjau atgal, kol atsirėmiau į sieną. Aukštasis vyriškis pradėjo plėšyti kūną dalimis. Stirpiai užsimerkiau ir nuslyau siena žemyn. Stengiausi nekūkčioti, bet tai buvo per sudėtinga. Pradėjau kūkčioti. Pramerkiau akis. Vyriškis sustingo ir atsisuko į mane. Per ašaras nesugebėjau pamatyti jo veido. Bet jis man buvo panašus į kažką.
-Leila? - švelnus Louis balsas paklausė.
Mano kūkčiojimas pagarsėjo ir pastiprėjo. Žengė kelis žingsnius atgal nuo manęs. Taip jį apšvietė pro langą, na, stiklo nebuvo, sklindanti šviesą. Jo akys nebebuvo mėlynos ir gražios. Jos buvo juodos. Juodos ir grėsmingos. Tokios pačios kaip ir jo širdis. Norėjau atsistoti ir bėgti. Bėgti ir pasistengti pamiršti vaizdą, kaip vyrui yra nuplešiama jo galva.
-Leila, - visiškai buvo pasimetęs žiūrėjo į mane.
Pradėjau garsiai verkti. Prieš mano akis nužudė žmogų! Atsistojau ant keturių ir priropojau prie lavono... dalių. Verkdama ir drebėdama padėjau savo delną ant jo pabąlusio skruosto. Jo oda pradėjo įgyti normalią spalvą. Aiktelėjau ir patraukiau ranką. Jo oda vėl pabąlo. Padėjau kairę ranką ant vyro krūtinės ir dešine ranka persižėgnojau. Kairiają ranką staiga užliejo šaltis, kuris kilo link peties. Po delnu pajutau daužymasi. Širdies plakimą! Iš kaklo pradėjo plūsti kraujas. Patraukiau ranką ir pašokau ant kojų.
-Jis gyvas! - rėkiau.
Louis nieko nedarė.
-Leila, eik iš čia! - liepė.
-Kodėl tu jį nužudei?! - klykiau.
-Eik namo! - rėkė.
-Tik kai paaiškinsi kodėl tu po velniais nužudei tą vargšą žmogų!
-Dink! - suriko ir nuplėšė palangę.
Jis metė medinę, nulaužtą palangę į sieną. Ji griausmigai suskilo. Susigūžiau iš baimės. Paskutinį kartą pasižiūrėjau į negyvelį ir pabėgau. Bėgau per mišką. Nežinau kur bėgau, norėjau būti kuo toliau nuo to padaro. Sutrikau kai atsidūriau prie upelio. Priėjau prie jo ir pažvelgiau į savo atvaizdą. Buvau visa kruvina. Įbridau į vandenį. Jis nebuvo labai šiltas. Pasilenkusi nusiploviau kojas, rankas. Peršlapau drabužius. Man tai nerūpėjo. Vis tiek atrodau tragiškai. Nusišluosčiau ašaras ir išlipau iš vandens. Lėtai ėjau namo.
-Saulute, jau grįžai? - atėjo į koridorių mama.
Neatsakiau jai ir nuėjau pro ją, lyg pro nieką. Mano mintyse vis kartojosi šio vakaro įvykiai.
-Leila, kas nutiko? - sekė paskui mane mama.
Užtrenkiau savo kambario duris tiesiai prieš jos nosį ir užrakinau jas. Mama beldėsi į duris.
-Leila, atidaryk duris!
Atsisėdau ant lovos ir susikėliau kojas ant jos. Žiūrėjau į sieną priešais mane. Po kiek laiko beldimas nurimo. Visą naktį sėdėjau ir žiūrėjau į tą vieną tašką. Mane išblaškė beldimas į duris.
-Saulute, mes išvažiuojam su tavo tėvu į darbą. Ar tau viskas bus gerai?
Išsižiojau atsakyti, bet joks garsas nepaliko mano lūpų. Girdėjau kaip mama nueina. Kelis kartus sumirksėjau. Man griaužė akis nuo noro miegoti. Bet vos užmerkiu akis matau tą kraują, tą baisų namą ir juodas akis. Atsistojau nuo lovos ir staiga pasijutau labai nesaugi. Grįžau į lovą ir užsiklojau kaldra. Stengiausi laikyti akis pramerktas, taip nematyčiau visų kraupių vaizdų. Bet deja, beveik vidurdienį aš pasidaviau.
Vėl stovėjau prieš tą baisų namą. Tik dabar negirdėjau pagalbos šauksmo.
-Leila, Leila, - šnypštė namas. - Eik į vidų... į vidų...
Sekiau balsą ir iėjau į vidų. Įėjus į koridorių duris už manęs užsidarė. Kruptėlėjau ir apsisukau. Kai ėjau į vidų jų čia nebuvo! Žengiau prie jų ir pabandžiau atidaryti jas. Jos užsikirto! Arba yra užrakintos. Pajutau šiurkščias rankas ant mano čiurnų. Pasižiūrėjau žemyn. Tos rankos priklausė kūnui be galvos. Rankos pradėjo mane traukti. Kritau ant žemės. Jis tempė mane grindimis. Jis nutempė mane į kambarį. Jame nebuvo nė langų. Nebebuvo ir jokių durų, net ir tų, pro kurias mane tik ką įtempė. Kūnas dingo. Atsistojau ant savo kojų ir pradėjau dairytis. Prieš mane atsirado Louis. Jo akys buvo juodos, juodos. Ir su plačia šypsena nuplėšė galvą vyrui. Pradėjau klykti ir nusisukau. Bet prieš mano akis atsirado kitas Louis, taip pat plešiantis vargšo vyro galvą. Kur besisukčiau visur atsirasdavo po dar viena žudiką-Louis. Galiausiai jie visi, suėmė vyrų galvas už plaukų, ištiesė jas prieš mane. Visos galvos pradėjo rėkti:
-Bėk!
Norėjau paklusti jam, bet mano kojos neklausė manęs. Visi Louis sustojo ratuku prieš mane ir pradėjo eiti pirmyn.
-Čia tik košmaras! - rėkiau ir užsimerkiau. - Pabuks, Leila! Pabusk!
Bet aš nepabudau. Jie artėjo prie manęs. Pradėjo mėtyti į mane kruvinas galvas.
-Ne! Prašau! Ne! - klykavau.
Staiga galvos dingo. Viskas dingo. Likau tik aš ir betoninės sienos. Pajutau rankas ant peties ir galvos viršaus.
-Ate, Leila, - sukuždėjo į ausį Louis.
Mano akys išsipūtė.
-Ne, ne, prašau! - greitai kartojau.
Mano kaklas pradėjo po truputį plyšti. Skausmas buvo nežmoniškas! Mano galva buvo nuplėšta nuo kūno. Tai buvo žiauriai skausminga. Louis pametė mano galvą į orą ir nuspyrė kaip futbolo kamuolį. Louis pakėlė mano kūną nuo žemės. Pradėjo plėšyti pirštas po piršto. Jaučiau skausmą, nors kūnas ir nebuvo sujungtas su mano galva.
-Ne! - surikau ir atsimerkiau.
Apsidairiau. Aš kambarį, viskas gerai! Nuėjau atrakinti kambario duris ir atsisėdau ant lovos. Vėlgi sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Išgirdau kaip grįžo tėvai. Nejau aš pratupėjau kambaryje visą dieną? Atsiguliau ir apsimečiau, kad miegu. Tėvai įėjo į kambarį.
-Marvin, man baisu, - pasiskundė mama.
-Viskas bus gerai, Sadie.
-O kas jeigu jis jau ateina jos?
-Mes ką nors sugalvosime, Sadie.
Kas ateina? Ko ateina? Nejau manęs? Ar žmonės jau pamiršo, kad įmanoma kalbėti aiškiai!
