-Gal norėsi rytoj susitikti? - paklausė manęs Harry, kai jau buvom netoli mano namų.
Paprašiau jo, kad išsiskirtumė čia. Nenorėjau, kad jis žinotų kur aš gyvenu. Nors tikriausiai jei jis to labai norėtų sužinotų. Visgi kartais Caslynn nemoka prikasti liežuvio.
-Nežinau, tikriausiai būsių užsiėmusi, - pamelavau.
-Gerai, - jis palinksėjo. - Tai iki?
-Iki, - nusišypsojau.
Jis mane apkabino. Nemaloniai nustūmiau vaikiną. Nusišypsojau ir apsisukusi nuėjau. Užsukau į parduotuvę, nusipirkau ledų. Grįžau namo. Tėvų dar nebuvo. Pasiėmiau šaukštą ir su lėdų dežute nuėjau į savo kambarį. Persirengiau ir pasiėmusi laptopą įsitaisiau ant lovos. Valgydama ledus naršiau internete. Google paieškoje suvedžiau: oku. Išmetė įvairius puslapius. Sužinojau, kad Niujorke yra toks odontologijos koledžas. Bet tai tikrai nebuvo susiję su vardu. Įsijungiau muziką, kad nebūtų šitaip tylu. Dar kiek panaršiusi po išmestus puslapius pasidaviau. Išgirdau beldimą į langą ir mano oda pašiurpo. Pasižiūrėjau į langą ir susiraukiau. Lango dalis buvo aprasojusi ir matėsi užrašas. Priėjau arčiau, norėdama perskaityti kas ten parašyta. "Jorubų kalba". Ką tai turėtų reikšti? O gal... Nuėjau prie kompiuterio ir įsijungiau vertėją. Nustačiau, kad verstų iš jorubų į anglų kalbą. Parašiau oku. Kompiuteris užstrigo.
-Nagi, - raginau kompiuterį.
Netikėtai viskas susitvarkė. Ir žodį išvertė. Bet perskaičius vertimą man pasidarė silpna. Oku - miręs. Pasižiūrėjau į laikrodį. Puse aštuonių. Palikau kompiuterį ant lovos ir išlekiau iš namų. Ėjau greitu žingsniu į kavinę, kurioje dirbo Kasparas. Kai buvau nebetoli pastebėjau jį išeinantį iš kavinės. Nutariau nepasirodyti visiška kvaiša, tad nepriėjau prie jo. Bet sekiau jį. Vaikinas ėjo normaliai, kai staiga sustojo kaip įbestas. Akimirką pastovėjo ir pradėjo žingsniuoti kita kryptimi. Ėjau paskui. Kasparas ėjo į mišką. Rimtai? Pastebėjau toleliau stovintį Louis. Jo akys šį kartą buvo raudonos, o lūpos krutėjo, lyg jis kalbėtų. Kasparas ėjo link jo. Ar jis visai nupušęs?! Bet tada suvokiau, kad galbūt, tik galbūt, Louis jį hipnotizuoja. Turiu nutraukti jų akių kontaktą. Tyliai, bet greitai pralenkiau Kasparą. Pradėjau bėgti į Louis. Atsitrenkiau į jį ir mes kartu kritome ant žemės. Patraukiau nuo akių plaukus ir pasižiūrėjau į Kasparą. Jis užsimerkė ir susmuko ant žemės. Louis mane nustūmė. Skaudžiai kritau. Nukritusi šaka perėžė mano ranką. Louis atsistojo.
-Ne! - klykliau.
Jo raudonos akys akimirkai nužvelgė mane ir nusisukęs jis pradėjo eiti link suglebusio ant žemės vaikino. Nepaisydama skausmo rankoje pašokau ant kojų ir sugriebiau Louis rankas. Jo piktos, raudonos akys atsisuko į mane. Louis pradėjo urgzti ant manęs. Nepaleidau jo rankos ir stengiausi atlaikyti jo agresyvų žvilgsnį. Raudonis jo akyse pradėjo blukti.
-Prašau, - tyliai sušnabždėjau. - Dėl manęs.
Mano skruostai paraudo, kai suvokiau ką pasakiau ir pabandžiau išsisukti iš nemalonios situacijos.
-Žudyk mane, jei reikia. Tik ne jį. Tik ne kitus.
Jo akys atgavo malonų, mėlyną atspalvį. Sudrebėjau išgirdusi krebždėjimą. Pasižiūrėjau į Kasparą. Jis po truputį pradėjo muistytis.
-Mes turim dingti, - pranešė Louis.
-Ne, mes turim jam padėti, - prieštaravau.
Louis pavartė akis ir sugriebė mane už pečių. Prisiminimai iš to vakaro grįžo ir aš pradėjau klykti nesavu balsu. Žinojau, kad galėjau atiduoti savo gyvybę dėl kito asmens, bet bijojau skausmo, kurį tektų iškentėti.
-Š! - šnypštė ir uždengė ranka mano burną.
Drebėjau. Pradėjau kalbėti, bet jo ranka neleido kalbėti raiškiai. Patraukiau jo ranką.
-Palauk. Jei žudysi mane... Daryk tai greitai ir neskausmingai, - atsidusau.
Jis persimetė mane per petį ir pradėjo bėgti. Nežmonišku greičiu. Sustojome prie upelio. Galbūt kai mane nužudys jis norės nusiplauti kruvinas rankas. Protingai mąsto. Jis pastatė mane ant kojų. Buvau pasiruošusi viskam, net ir mirčiai.
-Nebijok taip, - švelniai nusijuokė.
-Aš nebijau, - ramiu balsu atkirtau.
-Galbūt tavo balsas ir tvirtas, bet tavo akys ir širdies plakimas, girdimas per mylia, tave išduoda. Juk žinai tai?
Jis buvo teisus. Na ne visiškai. Abejoju, kad mano pagreitėjusį širdies plakimą galėjo girdėti per mylią.
-Aš turiu teisę bijoti. Visgi tuoj mirsiu, - nelinksmai nusijuokiau.
-Aš tavęs nežudysiu, Leila. Kodėl turėčiau naikinti tai, kas priklauso man? - pakėlė antakius.
-Aš nepriklausau tau.
-Ar tikrai? - paklausė tokiu įsitikinusiu tonu, kad net aš suabejojau ar nepriklausau jam.
Bet žinoma, kad aš jam nepriklausau. Mes pirmą kartą susitikome prieš savaitę, ar dvi.
-Kaip gyvena Sadie? Marvin?
-Tu pažįsti mano tėvus? - susiraukiau.
-Argi jie tau nieko nepasakojo? - nusijuokė.
-Ką jie turėjo papasakoti? - susidomėjau.
Jo veida papuošė išpuikusi šypsena, kai suvokė, kad sudomino mane.
-Maniau, kad tarp tavęs ir tavo tėvų nėra paslapčių.
-Nėra, - atsikirtau.
Visiškai nesupratau apie ką jis kalba.
-Pasišnekėk su tėvais, galbūt jie tau papasakos...Liepos dvidešimt trečioji.. tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devinti metai... Jie tikrai žinos apie ką aš kalbu.
-O kodėl tu negali papasakoti?
-Tu gi manimi nepasitiki, Leila, - nusijuokė. - Manai, kad galiu tave nužudyti, argi ne?
Pajuoka jo balse mane vedė iš kantrybės.
-Pasakok! Prašau! - nervinausi.
Jis suėmė mano ranką. Kiek grubokai. Pradėjo tempti mane prie upelio. Įsispyriau į žemę ir pradėjau spyriotis.
-Ne, maldauju, ne, Louis, prašau, - greitai pradėjau kalbėti.
-Dieve, gi neskandinsiu tavęs, mažute, - pavartė akimis. - Tavo ranka kruvina, jei pamiršai.
Sučiaupiau lūpas ir leidau jam plauti mano ranką. Jis elgėsi švelniai. Nuplovęs kraują apžiūrėjo žaizdą.
-Vajetau, siųti reikės, - papurtė galvą.
-Ką?! - pradėjau rėkti.
Be vandens baimės dar turėjau fobija operacijomis, kad ir žaizdų siuvimams.
-Juokauju, - pradėjo juoktis.
Trenkiau jam į ranką ir ištraukiau iš jo gniaužtų savają. Pasižiūrėjau į savo žaizdą. Susiraukiau, kai akimirką pasirodė, kad ši traukiasi. Papurčiau galvą ir atsisukau į Louis.
-Tai pasakok, prašau tavęs, - suėmiau jo ranką.
-Leila, tu nėsi meilės vaisius, - pasakė.
Mano ranka nuslydo nuo jo.
-Tu vėl juokauji, tiesa?
-Tu pažadėta man, - toliau kalbėjo.
Tiksliau nusikalbėjo. Aš buvau meilės vaisius! Aš nesu niekam pažadėta!
-Apgailestauju, - liūdnai papurtė galvą.
-Tu meluoji! Meluoji! - rėkiau.
-Apgailestauju, - kartojo.
-Tu esi beširdis, šaltakraujis žudikas! Maniakas! Nesveikas pscihas! - rėkiau.
-Leila, - šyptelėjo.
-Tu juokauji? Tu juokauji, - kartojau.
-Ne, - nusijuokė. - Jie iškeitė savo gyvybes į tavąją.
Trenkiau jam antausį.
-Aš vis dar gyva, ne? Jie taip pat. Taigi niekas niekur nekeitė! - surikau ir apsisukusi išėjau.
Turiu tai išsiaiškinti dabar. Skubėjau namo, kur galėčiau pasikalbėti su tėvais. Jie man nemeluos.
